Žemėje ne vieną kartą gyveno aukšto lygio civilizacijaos

Žmogaus pasiekimai kosmose tapo jau įprastais, mūsų amžininkai didžiuojasi jais, kadangi jie vyksta mūsų epochoje. O savo tolimus protėvius dauguma mūsų laiko primityviais laukiniais. Bet ar taip yra iš tikrųjų? Galbūt ir jie žinojo daug ką iš to, ką mes šiandien iš naujo atrandame?

Ir jeigu pats žmogus egzistavo prieš šimtus tūkstančius metų iki mums įprastos oficialios istorijos pradžios, tai kuo jis užsiėmė šitiek daug laiko? Visiškai tikėtina, kad žmonija ne vieną kartą suspėjo sukurti aukšto lygio civilizacijas.

Kai kurie tyrinėtojai yra būtent tuo įsitikinę. Be to, jų nuomone, šios senovės civilizacijos buvo šiek tiek kitokios, nei mūsiškė, pradedant technine ir energetine baze, baigiant socialine-politine santvarka.

Šių civilizacijų pėdsakus mes galime pamatyti Egipte, Amerikoje, Indijoje, Ramiojo vandenyno salose. Tai buvo išties planetinio masto civilizacijos.

Dar XX amžiuje daugelį mokslininkų neramino tai, kad senovės Egipto kapavietėse nerasta netgi pėdsakų suodžių. Prašyte prašėsi išvada, kad jų sienos buvo išpiešiamos, šviečiant ne aliejaus lempoms, kurios skleidžia dūmus ir suodžius, o esant visai kitokiam apšvietimui.

1969 metais Hathor šventyklos pamatuose buvo aptiktos labai siauros kameros. Jas aptikę archeologai negalėjo suprasti jų paskirties. Ten pat esama trijų labai įdomių bareljefų, kuriuose pavaizduoti žmonės, laikantys rankose lotoso formos daiktus su viduje besirangančiomis gyvatėmis. Virš bareljefų buvo gyvačių pavadinimai, reiškiantys “liepsnoti”.

Šie daiktai kai kuriems tyrinėtojams iškart sukėlė asociacijų su elektros lempomis. Jie mano, kad tai – savotiškas senovinio elektrinio apšvietimo variantas, o išsitiesusios visu ilgiu gyvatės – kaitinamosios spiralės analogas. Gyvatės uodega išlenda iš lotoso žiedo, kuris primena elektros patroną. Po žiedais yra daiktai, vadinami “džed”, labai primenantys izoliatorius. Nuo lotoso-patrono link generatoriaus dėžutės nutiesti dryžuoti kabeliai.

Dešinėje bareljefo pusėje pavaizduotas pavianas su šuns galva. Rankose jis laiko aštrius peilius, tarsi įspėdamas apie pavojų. O gal tai elektros prietaiso jungikliai? Šios prielaidos autoriai mano, kad požeminės Hathor šventyklos patalpos buvo ne kas kita, kaip elektrinė, o bareljefai vaizduoja slaptą mokslą apie elektrą, kurį išmano tik pašvęstieji.

Ten pat yra ir kitų paveikslų, kurie šiuolaikiniam žmogui asocijuojasi su akiai įprastomis elektros lempomis.

Hathor šventykla pastatyta palyginus neseniai – pirmame šimtmetyje iki mūsų eros, tačiau įrašai vienoje iš požeminių patalpų byloja, kad statė ją vadovaudamiesi senoviniu planu, nubraižytu dievo Horo laikais. Ar galėjo mūsų protėviai pačioje aušroje to, ką mes vadiname istorija, žinoti ir naudoti elektrą?

Elektros epochos pradžia priimta laikyti 1786 metus, kai Galvanis atliko savo eksperimentus. Bet juk būna ir taip, kad viskas, kas nauja – tai tik pamiršta sena.

Kasinėjant antikinį miestą Tarpupyje archeologai aptiko molinius ąsočius, kurių aukštis siekė apie dešimt centimetrų. Juose buvo mediniai cilindrai ir strypai iš metalo lydinių, apardytų rūgšties. Iš pradžių jų paskirtis buvo visiškai nesuprantama. Mokslininkai iškėlė hipotezę, kad tai savotiški galvaniniai elementai ir pamėgino atkurti juos. Senovėje cilindrai buvo prilituoti švino ir alavo lydiniu – būtent tuo, kuris naudojamas ir šiandien. Kai į juos įpylė druskos rūgšties, jie po 2000 metų vėl ėmė tiekti srovę. Dėka šio atradimo buvo įminta šumerų juvelyrų, kurie mokėjo padengti sidabro gaminius plonyčiu aukso sluoksniu, mįslė.

Gaunasi taip, kad protėviai žinojo, kas yra galvanostegija. Tačiau kas juos to išmokė?

Dabar galima paaiškinti ir mįslę, kodėl nėra suodžių ant Egipto šventyklų sienų. Galimas daiktas ten buvo naudojamos ne šiaip lempos su rūgšties akumuliatoriais, o kur kas sudėtingesnė įranga.

Senovės graikai atvažiuodavo į Egiptą, kad gautų ten, kaip mes dabar sakome, “aukštąjį išsilavinimą”. Vėliau kai kurie iš jų pasakojo, kad požeminiai koridoriai buvo apšviesti, tačiau pačių šviesos šaltinių nesimatė.

Kaip ilgai ta įranga galėjo veikti? Šventasis Augustinas V amžiuje aprašė įdomią lempą Izidės šventykloje, kurios negesino nei vėjas, nei vanduo. Plutarchas irgi pasakojo apie lempą, kuri degė Amono Ra šventykloje. Jos žyniai tvirtino, kad ji negęsta jau kelis šimtmečius. Jėzuitas Kircheris 1652 metais rašė apie kažkokias lempas, kurias jis matė požeminėse Memfio patalpose. Kaip nebūtų keista, jos švietė tūkstantmečius. Šiandien sunku būtų spręsti, kokie būtent ten buvo įrengimai.

Kad būtų įmanomi tokie pasiekimai, mokslas ir technika turi vystytis šimtmečiais. Jeigu mes laikome savo pirmtakus primityviais ir laukiniais, o pas juos staiga atsirado aukštos technologijos, protingiau būtų tai aiškinti ateiviais iš kosmoso. Tačiau juk yra ir kitas variantas: civilizacija planetoje buvo gerokai senesnė ir labiau išsivysčiusi, nei priimta manyti. Juk apie tai liudija daugybė faktų, kuriuos atskleidė mokslas.

Žanas Šampiljonas, kuris laikomas vienu iš šiuolaikinės egiptologijos kūrėjų, puikiausiai suprato, kad piramides pastatė žmonės su kolosaliu intelektu. Dar prieš du šimtmečius apie šventyklų kompleksą Karnake jis rašė kaip apie tokio lygio architektūros meną, kokio nėra niekur pasaulyje. Senovės egiptiečiai mąstė tarytum gigantai, lyginant su kuriais europiečius galima buvo pavadinti liliputais.

Nelengva įsivaizduoti, kad mūsų tolimi protėviai galėjo turėti tokią akmens pjovimo techniką, kuri savo parametrais pranoko tą, kurią sukūrėme jau užkariavę kosmosą, ir pranoktų šimtus kartų.

Daugelį egiptologų stulbina piramidėse ir šalia jų aptikti artefaktai. Prietaisų pagalba buvo išmatuotas jų pagaminimo tikslumas. Išvada viena: buvo naudojama sudėtinga technika. Kai kurie šių artefaktų kontūrai gali būti išgauti, naudojant mechanizmus su trimis sukimosi ašimis.

Intriguojantys radiniai, liudijantys apie senovines technologijas, buvo aptikti Armėnijoje, Jerevane, viename seniausių pasaulio miestų. Jis buvo įkurtas 878 metais prieš mūsų erą ir yra senesnis u pačią Romą. Be to, jei Romos įkūrimo datą – 753 metai prieš mūsų erą – žinome tiktai iš mitų, tai apie armėnų sostinės įkūrimą esama dantiraščio įrašų ant akmens, kur įrašyta data ir įvardintas įkūrėjas – Urartu karalius Argištis. Netgi geležį lydyti čia išmoko anksčiau nei kitose to laikotarpio civilizacijose.

1943 metais Jerevane kariniai inžinieriai statė tiltą ir kasdami pamatus centrinei atraminei konstrukcijai Razdano upės vagoje netikėtai aptiko kažkokio metalinio stulpo viršūnę. Ir nors tiltas buvo strateginis objektas, inžinieriai nutarė kasti toliau, pagilinę duobę dar per pusmetrį. Paaiškėjo, kad tai buvo konuso formos metalinis stulpas su nedideliu įgilinimu aplinkui. Stulpo forma buvo taisyklinga ir be kokių nors rūdžių požymių, nežiūrint į tai, kad drėgnoje žemėje jis išbuvo tūkstantmečius.

Vienas pakankamai išsilavinęs inžinierius prisiminė šio stulpo analogą Indijoje, Kutum Minaro rajone. Geležinė kolona ten irgi nerūdija jau mažiausiai tūkstantį metų. Mokslininkams iki šiol nepavyko atkartoti senovės metalurgų patirties. Tai absoliučiai gryna geležis, kuri nepasiduoda rūdims.

Armėniškas artefaktas, skirtingai nei indiškas, buvo padarytas iš kažkokio nežinomo metalo. Didžiuliai statybininkų kūjai atšokdavo nuo jo lyg nuo gumos. Ant stulpo negalėjo palikti pėdsako net galingiausi instrumentai, pjaustantys metalus.

Tačiau karo metu statomas tiltas buvo strateginės reikšmės, dėl to tuometinė valdžia įsakė užlieti stulpą betonu. Ir nors savo rizika inžinieriai pasikasė dar per metrą gilyn, ištraukti radinio iš žemės buvo neįmanoma, kadangi buvo akivaizdu, jog stulpas yra kažkokio labai didelio objekto dalis.

Šiandien šis stulpas palaidotas monumentalaus tilto pamatuose. Galbūt jį specialiai užmūrijo ateičiai, kad kada nors galima būtų įrodyti skeptikams, jog aukšto lygio civilizacija vis dėlto egzistavo ir buvo ne tik lygi mums, bet ir mus pranoko.