Koks gyvenimas buvo Atlantidoje?

E. Keisis (1877-1945) – unikalus žmogus. Transo būsenoje atsigulęs ir užsimerkęs jis garsiai pasakodavo regėjimus ir pranašystes, kurių užrašyta tūkstančiai, jis buvo baigęs tik keturias mokyklos klases ir jaunystėje patyręs traumą. Savo pasakojimuose minėdavo buvusius bei būsimuosius įvykius, moksliniais terminais apibūdindavo technologijas, kurios mokslui buvo dar nežinomos ir kurių tikrai negalėjo išmokti mokykloje. Daug jo pranašysčių jau išsipildė.

Turėdamas unikalią dovaną keliauti laike, E.Keisis dar 1928 metais tiksliai nusakė Antrojo pasaulinio karo pradžios metus, aukų skaičių, Indijos nepriklausomybės ir Izraelio įkūrimo datas, JAV prezidento Dž. F. Kenedžio nužudymo vietą ir laiką, astronautų išsilaipinimo Mėnulyje laiką. Keisčiausia, kad užrašytas ekspedicijų į Mėnulį skaičius, astronautų pavardės ir jų gimimo metai. Ne mažiau E. Keisis nustebino, kai pranešė, jog Palestinos Kumrano urvuose bus atrasti senoviniai rankraščiai ir atpasakojo jų turinį, visiškai identišką po daug metų mokslininkų iššifruotam.

Jis paliko daug pranašysčių apie ateitį. Pagal jį XXI a. viduryje įsigalės Kinija, o kinai, amerikiečiai ir rusai be kitų planetų civilizacijų pagalbos kolonizuos Mėnulį, vėliau ir Marsą. Jis regėjo taikingą ir klestinčia mūsų planetą, bet sakė, jog gamtinių reiškinių pavojus gresia Japonijai ir Šiaurės Europai (Britanijai), vakarinei ir rytinei JAV pakrantėms.

E. Keisis teigė, jog prieš daugelį inkarnacijų jis gyveno Atlantidoje, buvo gydytojas ir vadinosi Ra Ta. Sakėsi dvidešimt vienerius metus gaudavęs atlantų siunčiamą informaciją. Todėl yra užrašyta daug E. Keisio pasakojimų apie Atlantidą. Tuo galima tikėti ar netikėti, bet skamba įdomiai.

E. Keisis pasakojo, kad, gaudžiant būgnams, susikibę rankomis atlantai šokdavo aplink didžiulius akmenų blokus, garsėjančiai giedodami ritualines giesmes. Įtemptos psichikos ir garso pulsacijų energijos padedami, jie sugebėdavo pakelti ir nunešti blokus į reikiamą vietą. Garsinės levitacijos ir psichinės energijos naudojimo technologija galbūt kai kur galėjo naudotis ir vėlesnės kartos. Štai šumerai savo akmeninėse ir molinėse lentelėse rašė, jog tam tikras garsas padeda pakelti akmenis.

Atlantida buvo ne tik valstybė-miestas, bet joje gyveno išskirtinė rasė su savotiška filosofija ir sąmone, Atlantai turėjo skraidymo aparatų, buvo įvaldę genetikos eksperimentus. Ko gero, turėjo įtakos Žemės gamtos reiškiniams ar net valdė orus, žemės drebėjimus, vulkanizmą. Organizmui atjauninti vartojo įvairius augalus. Gal dėl to gyveno labai ilgai.

Pasak E. Keisio, žemynas nuskendo dėl dviejų Atlantidos grupuočių nuožmių tarpusavio karų ir baisaus ginklo panaudojimo. Tačiau daliai atlantų pavyko išsigelbėti. Amerikietis pasakojo, kad atlantų techninių pasiekimų informacija paslėpta Gizoje po Didžiojo Sfinkso kairiąja letena, taip pat Bahamose ir Jukatano pusiasalyje. Ji bus rasta.

Anot E. Keisio pasakojimų, ateivių iš kosmoso padedami, atlantai buvo išmokę naudoti atominę energiją. Atomo branduolius skaldė naudodami Saulės energiją. Ant akmeninių kolonų buvo įtvirtinti dideli kvarco kristalai, kurie Saulės energiją transformavo į elektrą. Ta energija buvo akumuliuojama po žeme ir tiekiama vartotojams. Per didelis sukauptos energijos kiekis kartą sukėlė stiprų sprogimą, po kurio kilo žemės drebėjimai, ėmė veržtis ugnikalniai. Bet civilizacija tada dar nežuvo. Uranas atlantams buvo gabenamas iš dabartinio Gabono Afrikoje. Ten dabar rasta išlikusių labai senų šachtų.

Atlantai, atrodo, naudojo ir lazerį. E. Keisis pasakojo, kad stipriu siauru šviesos spinduliu (jis dar nežinojo lazerio termino) atlantai naikino plėšriuosius žvėris, kurių daug buvo privisę aplinkiniuose kalnuose ir kurie puldinėjo žmones.

Atlantai naudojo ir „negęstančią šviesą”. Šventykloje ant akmeninio stulpo buvo įtvirtintas didelis kvarco kristalas, nuo kurio į beveik dešimties metrų aukštį pluoštu spinduliavo balta liepsna. Jos švytėjimas nekenkė akims, bet sudegindavo viską, kas prie jos prisiliesdavo.

Sunku patikėti, kad anksčiau minėti E. Keisio pasakojimai apie atlantų technologijas buvo jo prasimanymai ar kūryba. Kai jis juos pasakojo, apie atomo skaldymą ar lazerius tada dar niekas nekalbėjo.

Iš įvairių rašytinių šaltinių, ypač Indijoje ir Tibete, bei legendų galima susidaryti buvusių atlantų „portretą”. Tai 2,5-3,5 metro ūgio milžinai, šviesiaveidžiai ir šviesiaplaukiai, sakykime, skandinaviškos išvaizdos. Kad tai nėra fantazija, byloja Amerikos užkariautojų ispanų dienoraščiai. Pietų Amerikoje ispanai sutiko šviesiaveidžių žmonių.

Nemažai tyrinėtojų yra įsitikinę, kad atlantai buvo ateiviai. Tik skiriasi nuomonė – iš kur. Vieni sako iš Lyros, kiti – iš Andromedos žvaigždynų.

Gali būti, jog dalis Atlantidos žemyno pasinėrė į vandenyno gelmes dėl gamtos kataklizmų, bet paskutinė sala, pasak šumerų rašytinių tekstų ir Šiaurės Amerikos senųjų gyventojų legendų, prasmego prieš 11500-12 000 metų. Priežastis galėjo būti įnoringų ir per daug savimi pasitikinčių atlantų branduolinės ir elektromagnetinės energijos bei gravitacijos eksperimentų padariniai.

Išsigelbėjo tik pavieniai atlantai, pasiekę Jukataną, Ispaniją, Egiptą. Mat pagal legendas, Meksika, Mesopotamija ir Egiptas buvo Atlantidos kolonijos. Pabėgėliai dalį savo pasiekimų perdavė kitoms tautoms. Gal todėl ir piramidės, išlikusios įvairiose planetos vietose, turi panašumo.