Egipto mitai ir paslaptys

Egiptas visais laikais garsėjo savo paslaptimis. Dar gilioje senovėje šios šalies žyniai akylai saugojo savo žinias, taip audrinusias visų laikų ir tautų mistikų vaizduotę, nuo svetimšaliu. Ne be reikalo Egiptas buvo laikomas savotiška uždrausta šalimi, kurioje žyniai, sukaupę paprastiems mirtingiesiems nepasiekiamas žinias ir siekdami apsaugoti savo šventoves ir paslaptis, naudojo galingą magiją.

Arabų pasakos?

Viduramžiais arabų autoriai apie Senovės Egiptą rašė daug keistų dalykų. Pavyzdžiui, savo kronikų puslapiuose jie pasakojo apie magiškus „piramidžių sargus“. Vieną kapavietę saugojo statula, kurios

kaktoje buvo paslėpta „gyvatė“, puolusi kiekvieną, kas tik prisiartindavo prie mirusio faraono brangenybių. Kitą piramidę saugojo iš baltojo ir juodojo onikso išpjautas kolosas su ietimi rankoje.

Vos tik pasirodydavo neprašytas svečias, statulos viduje pasigirsdavo duslus garsas, nuo kurio atėjusysis krisdavo negyvas. Trečiąją piramidę saugojo akmeninė statula, pasižymėjusi nepaprasta jėga. Ji partrenkdavo bandantį patekti į kambarį su brangenybėmis žmogų ir jį nužudydavo.

Piramides saugojo ne vien statulos, jų apsaugai buvo pasitelkiamos ir dvasios. Dar Senovės Egipto istorikai šykščiai užsimena apie kažkokį „kapų valdovą“. Vienu atveju ši dvasia įgaudavo jaunuolio su ilgais dantimis ir pageltusia oda išvaizdą, kitu atveju tai būdavo apsinuoginusi moteris, kuri savo nepaprastu grožiu suviliodavo kapų plėšikus ir po tuo paleisdavo į darbą savo pražūtingus kerus. Arabai „piramidžių dvasią“ dar aprašė ir kaip senį, kuris vaikščiojo aplink piramidę ir mojuodavo įrankiu, panašiu į smilkytuvą, su ugnimi.

Įdomios ir arabų žinios apie piramidžių statybos laiką. XIV amžiuje mokslininkas Ibn Batuta rašė: „Piramides pastatė Hermis, norėdamas išgelbėti meno, mokslo ir kitus pasiekimus nuo potvynio“. IX amžiaus arabų istorikas Ibn Abd Chokmas paliko įrašus, susijusius su piramidžių statybos istorija: „Daugelis sutinka, kad pirmąsias piramides pastatė Soridas ibn Soliukas, Egipto faraonas, valdęs 300 metų iki tvano. Priežastis buvo matytas sapnas.

Valdovas susapnavo, tarsi visa Žemė persivertė… Žmonės gulėjo veidais žemyn, žvaigždės krito ir su didžiuliu trenksmu atsitrenkdavo viena į kitą. Faraonas atsibudo, apimtas siaubo. Jis sukvietė visų Egipto provincijų vyriausiuosius žynius, kuriems vadovavo Aklimonas. Iš viso susirinko 130 žmonių, kuriems faraonas ir papasakojo apie matytą sapną. Jie išmatavo žvaigždžių aukštį, atliko skaičiavimus ir pasakė, kad reikia laukti katastrofos“.

Soridas, dar žinomas Zarido vardu, piramidėje įrengė 30 brangenybių saugyklų, pripildė jas auksu, brangakmeniais, indais ir keramika, nerūdijančiais ginklais bei, kaip rašo senovės autorius, nedūžtančiu stiklu, kurį galima lenkti.

Taip pat skaitykite: Mirties piramidės

Žinoma, labai įdomu iš kur Ibn Abd Chokmas galėjo žinoti apie organinį stiklą ir polikarbonatą, kuriuos žmonės išmoko gaminti, praėjus tūkstančiui metų po istoriko mirties. Taip pat neaišku, iš kur atsirado žinios apie nerūdijantį plieną. Negi visi istoriko užrašai yra sufabrikuoti?

Pastatyti prieš tvaną?

Tai, kad piramidės buvo pastatytos dar prieš pasaulinį tvaną, liudija ir Romos istorikas Marcelinas, kuris IV amžiuje rašė: „Po piramide įrengtos požeminės galerijos ir vingiuoti koridoriai. Pasakojama, kad juos pastatė senovės religijos išpažintojai. Jie žinojo, kad artinasi tvanas ir baiminosi, kad jis gali sunaikinti žinias apie šventąsias apeigas ir labai sunkiai daugelyje vietų pramušė granitą“. X amžiaus koptų istorikas Masudis al Masudis antrino jam, rašydamas, kad po Gizos kompleksu dideliame gylyje uoliena yra išraižyta koridoriais ir kambariais.

813-ais metais Bagdade į sostą atsisėdo kalifas al-Mamunas, garsiojo kalifo Harūno ar-Rašido sūnus. Tėvo žygdarbiai buvo išaukštinti pasakose „Tūkstantis ir viena naktis“. Al-Mamunas pasižymėjo ne tik Įvairiais pasiekimais, tame tarpe ir mokslo srityje, bet ir tuo, kad organizavo gana efektyvią žvalgybos valdybą, kuriai vadovavo vyriausias paštininkas. Vien tik Bagdade 1700 pagyvenusių moterų veikė kaip sekliai. Joms pavyko sužinoti, kad Didžiojoje piramidėje yra slapta kamera, kurioje saugomi tiek Žemės, tiek dangaus lentelės ir žemėlapiai. Agentūrinio tinklo šaltiniai pranešė, kad šie dokumentai buvo sudaryti labai seniai, tačiau išsaugojo savo vertę, nes buvo atlikti nepaprastai tiksliai.

Legendos ir mitai pasakoja, kad iki to meto, kai arabai nuėmė piramidžių apdailą ir ją panaudojo savo statomiems rūmams ir mečetėms puošti, ant akmenų, siekusių maždaug iki pusės piramidės aukščio, t.y. iki 80 m, kas dabartinio Nilo lygį viršija 130 m, buvo galima matyti vandens pėdsakus. Viduramžių arabų istorikas al-Birunis savo veikale „Senovės tautų chronologija“ rašė: „Persai ir dauguma magų pasakoja, kad Vakarų gyventojai, perspėti savo išminčių, Gizoje pastatė šventyklas savo valdovams ir piramides. Tvano vandens pėdsakai ir bangų paliktos žymės vis dar matomos iki šių piramidžių vidurio, aukščiau šios žymės vanduo nekilo“.

Gali pasirodyti keista, tačiau šiuolaikinės geologijos žinios irgi gali liudyti šios versijos naudai. Didžiosios piramidės pagrindą supa 4-5 m storio nuosėdų sluoksnis. Šiame sluoksnyje buvo aptiktos jūrų kriauklės, kartą netgi pavyko aptikti jūrų gyvūno suakmenėjusias liekanas. Radioaktyviosios anglies analizė parodė, kad šių nuosėdų amžius yra apie 11 600 metų. Mokslininkai mano, kad panašiai tuo metu ir įvyko didysis tvanas, kurį sukėlė didžiulio asteroido kritimas, Atlantidos žūtis ar Žemės ašies pasislinkimas. Tas faktas, kad tvano vanduo suspėjo palikti savo pėdsakus ant pakankamai tvirtos piramidžių apdailos iš poliruoto kalkakmenio, verčia galvoti, kad Egipte vanduo buvo pakilęs keletą mėnesių, o gal ir metų.

Labirintas

Reikia pasakyti, kad tyrėjai neatmeta tikimybės, jog piramidės nėra patys didžiausi senovės egiptiečių statiniai. V amžiuje pr.m.e. Herodotas Halikarnietis rašė apie maždaug XVIII amžiuje pr.m.e. Fajumo oazėje pastatytą milžinišką labirintą. Jis aprašė antžeminę dalį, tik užsimindamas apie požemius, kuriuos egiptiečių žyniai vadino „paskutiniu keliu“ arba „krokodilų atsivertimo keliu“: „Aš iš vidaus mačiau šį Labirintą – jo dydžio neįmanoma aprašyti. Jeigu surinkti visas sienas ir didelius pastatus, kuriuos pastatė graikai, tai pasirodytų, kad jiems panaudota žymiai mažiau darbo ir lėšų, nei šiam vienam Labirintui pastatyti.

Žinoma, piramidės – tai didžiuliai statiniai, kuri kiekviena savo dydžiu atstoja po kelis kitus statinius… Tačiau Labirintas pranoksta ir šias piramides. Jame yra dvidešimt kiemų su vartais, įrengtais vieni prieš kitus. Šeši vartai nukreipti į šiaurę, šeši – į pietus. Iš išorės aplink juos eina vienintelė siena. Viduje šios sienos įrengtos patalpos – vienos po žeme, kitos virš žemės. Iš viso yra 3000 patalpų – po 1500 virš žemės ir po žeme.

Virš žemės esančias patalpas man pačiam teko apžiūrėti, vaikščioti po jas, todėl apie jas pasakoju kaip liudininkas. Apie požemines patalpas žinau tik iš pasakojimų, nes prižiūrėtojai egiptiečiai jokiais būdais nesutiko jų parodyti, pasakodami, kad ten yra valdovų, pastačiusių šį Labirintą, bei šventųjų krokodilų kapavietės“.

Keistos mūsų dienų istorijos

Reikia paminėti, kad tiek XX amžiuje, tiek mūsų dienomis su Senovės Egiptu ir toliau vyksta nepaprastos istorijos. Žinomas archeologas Džonas Kinamanas prieš savo mirtį 1961-ais metais papasakojo apie nutikimą, įvykusį, kai dar buvo jaunas. Mokslininko žodžiais, 1924-ais metais jam teko pabuvoti anksčiau nežinomame tunelyje po Cheopso piramide. Įėjimą į šį tunelį aptiko visiškai atsitiktinai kartu su egiptologu seru Flindersu Pitriu.

Archeologas tvirtino, kad iš tunelio pateko į patalpą, kuriame buvo daugybė nežinomos paskirties mechanizmų. O 1945-ais metais, praėjus dviem dešimtmečiais po įvykio, kuriame dalyvavo Kinamanas, Egipto karaliaus sūnus princas Farukas vaikščiojo aplink piramides. Atsitiktinai jis paspaudė kažkokią plokštę, esančią Sfinkso pagrinde. Netikėtai suveikė slaptas mechanizmas, kuris atvėrė duris į tunelį, vedantį žemyn į didelius požeminius kambarius.

Juose, anot princo, stovėjo… robotai. Ar tai buvo karališkosios šeimos atstovo fantazija, ar jis iš tiesų kažką matė? Princas Farukas taip ir neparodė niekam kitam šio įėjimo. Nors ir labai garbus šio įvykio liudininkas, tačiau mokslo aplinkoje šis sensacingas pasakojimas sukėlė tik skeptišką šypseną, daugiau nieko.

Tuo metu, kai archeologas Kinamanas užsiėmė moksline veikla, amerikiečių „miegantis pranašas“ Edgaras Keisis pareiškė, kad dešinioji Sfinkso letena – tai įėjimas į Metraščių salę. Keisis tvirtino, kad požeminėje patalpoje, esančioje po Sfinksu, paslėpti fiziniai daiktai, kurie absoliučiai tiksliai įrodo, jog Žemėje maždaug prieš 5,5 milijono metų egzistavo išsivysčiusi civilizacija. Palyginus su šios senovės civilizacijos išsivystymo lygiu dabartinė mūsų civilizacija – tik vaiko lygio.

Į Keisio pranašystes galima įvairiai žiūrėti, tačiau XX amžiaus paskutiniame dešimtmetyje amerikietis geofizikas Tomas Dobeckis aplink Sfinksą atliko seismografinius tyrimus. Jo atsigabenta sudėtinga aparatūra užfiksavo daugybę anomalijų ir ertmes uolienoje tarp Sfinkso letenų. Štai kaip Dobeckis aprašė vieną tokią ertmę: „Ji gana didelė, jos matmenys maždaug 9×12 metrų, o pati ertmė yra mažiau nei 5 m gylyje. Ši ertmė yra taisyklingos stačiakampio formos, todėl labai maža tikimybė, kad ji yra natūralios kilmės. Yra visos prielaidos teigti, jog ši ertmė – žmogaus rankų kūrinys“.

Vienu žodžiu, einant metams, Egipto mįslių nemažėja. Kartais net susidaro įspūdis, kad šalia kasdieninio Egipto su jo skurdžiais gyventojais, politinėmis aistromis, paplūdimiuose būriais besiilsinčių užsieniečių egzistuoja dar vienas – sakralinis, uždraustas, kurio paslaptys nežinomos paprastiems mirtingiesiems, kaip ir prieš tūkstančius metų.