Didžiojo Sfinkso paslaptys

Milžiniška statula vaizduoja padarą su žmogaus galva ir liūto kūnu, atidžiai žiūrintį į rytus. Monolitas, iškaltas iš kalkakmenio luito, yra 73 m ilgio, 12,5 m pločio ir 20 m aukščio, suskeldėjęs, subjaurotas vandalu… Nė vienas iki mūsų dienų iš senovės išlikęs artefaktas negali jam prilygti savo galia ir dydžiu, didybe ir paslaptingu, hipnotizuojančiu poveikiu. Tai – Didysis Sfinksas.

Kažkada žmonės tikėjo, kad jis – dievas visiems laikams. Tik vieną kartą šis dievas paniro į stebuklingą sapną. Ėjo tūkstantmečiai, keitėsi klimatas, Žemėje viena civilizacija keitė kitą. Netgi žvaigždės keitė savo padėtį danguje. Tačiau Didysis Sfinksas nejudėjo. Kartais jį pasiglemždavo dykumų smėlis, tačiau atsirasdavo valdovai, kurie įsakydavo jį išlaisvinti iš smėlio nelaisvės.

Šiame rajone gyvenę arabai Sfinksui davė Abdul Holo (Siaubo tėvo) vardą. XIV amžiuje Saimas ed Daras sudarkė Abdul Holą, nes islamas draudžia vaizduoti žmogaus veidą. Iš karto po šio įvykio smėlis prarijo derlingas Gizos žemes, o žmonės tai susiejo su dievybės įžeidimu.

Siaubo tėvas labai senas. Jo šonai suaižėję nuo erozijos, letenos apmūrytos paprastomis plytomis, kaklas aplipdytas grubia cementine apykakle. Gulėdamas pagrindinėje Egipto faraonų šventyklų vietoje, jis kantriai žiūri į rytus, tarsi laukdamas kažko labai svarbaus, o žvilgsnis nukreiptas į tą vietą horizonte, kurioje pateka Saulė per lygiadienį. Kiek laiko jis taip guli? Kokia slapta jo paskirtis?

Sfinkso veidas vaizduoja IV dinastijos faraono Hefreno (2520-2494 metai pr.m.e.) veidą. Faraono mumija nebuvo rasta, todėl palyginti ar Sfinksas iš tiesų panašus į faraoną galima tik pagal atsitiktinai išlikusias valdovo statulas.

1992-ais metais nepriklausomų tyrėjų grupė ryžosi neįprastam žingsniui – į Egiptą pakvietė patyrusį teismo ekspertą iš Niujorko leitenantą Frenką Domingą. Jis turėjo nustatyti ar Sfinksas panašus į Hefreną. Po dviejų mėnesių kruopštaus darbo Domingas padarė išvadą: „Hefreno statulos ir Gizos monolitas turi skirtingus veidus”.

Dabartiniu metu nėra objektyvių galimybių nustatyti tikslią datą iš uolienų iškaltiems paminklams. Akmeninių paminklų amžius gali būti nustatomas tik apytikriai pagal tekstus, kuriuose apie juos užsimenama. Tačiau IV dinastijos laikų tekstuose, kuriuose būtų paminėtas Sfinksas, neaptikta. Tad nežinia kas, kada ir kokiu tikslu iš uolienos iškalė paminklą.

Kas sukūrė Sfinksą?

Tačiau mokslininkai ir toliau sieja Sfinksą su faraonu Hefrenu. Priežastis – vienas skiemuo, iškaltas steloje, esančioje tarp priekinių Sfinkso kojų. Ši stela nėra Sfinkso amžininkė. Ji pašvęsta faraono Tugmoso IV (1401-1391 metai pr.m.e.) pastangoms išlaisvinti Sfinksą iš smėlio. Ant stelos esantis tekstas apie monumentą kalbą kaip apie magiškos jėgos, šioje vietoje egzistuojančios nuo pat laiko pradžios, įsikūnijimą. 13-oje teksto eilutėje yra matomas skiemuo „Hef”, o toliau viskas nutrinta. Stelą 1817-ais metais atkasė nuotykių ieškotojas iš Genujos Džanbatista Kavilja.

Anglų filologas Tomas Jangas, senųjų egiptiečių hieroglifų iššifravimo specialistas, padarė faksimilinę užrašo kopiją. Jis nė trupučio neabejojo, kad šis skiemuo yra susijęs su pirmuoju faraono Hefreno, kuris, gal būt, ir pastatė Siaubo tėvą, vardo sakiniu. Tačiau jau 1905-ais metais amerikiečių egiptologas Džeimsas Henris Brestedas nurodė, kad faraonų vardai paprastai būdavo apvesti ovalu, o čia šio ženklo nėra nė pėdsakų. Net ir tuo atveju, jeigu skiemuo „Hef” iš tiesų susijusi su faraonu Hefrenu, ar galima teigti, kad tai jis iš tiesų ir pastatė Sfinksą? Gal Hefrenas, kaip ir daugelis jo pirmtakų, buvo tik Sfinkso restauratorius?

Šią hipotezę patvirtina kitoje steloje, taip pat aptiktoje Gizoje, esantis tekstas. Jame teigiama, kad faraonas Cheopsas (Chufu) matė Sfinksą. Cheopsas, numanomas Didžiosios piramidės statytojas, buvo savo brolio Hefreno pirmtaku, todėl aišku, kad pastarasis jokiu būdu negalėjo pastatyti Sfinkso. Remdamasis šiais faktais prancūzų egiptologas Gastonas Maspero teigė, kad Sfinksas galėjo egzistuoti dar tais laikais, kai gyveno „Goro pasekėjai” – pusiau dievybės, gyvenusios iki faraonų dinastijų pradžios, ir kurios, kaip tikėjo senovės egiptiečiai, valdė tūkstančius metų.

Jei ne potvynis, tai kas?

Prancūzų matematikas ir simbolistas Svaleris de Liubičius žengė dar toliau. Savo veikale „Šventasis mokslas” jis teigė, kad dar iki tvano, kuris paskutinį kartą Egipte buvo prieš 12 tūkstančių metų, šioje šalyje gyveno civilizacija, kuri ir pastatė Sfinksą. Ši išvada buvo padaryta dėl aiškiai matomų vandens erozijos pėdsakų ant paminklo. Jeigu bus galima įrodyti, kad šiuos pėdsakus paliko vanduo, o ne vėjas ir smėlis, kaip mano dauguma egiptologų, atsiras didelė problema su nusistovėjusia chronologija. Gali būti, kad šiuos pėdsakus paliko didžiuliai Nilo potvyniai. Paskutinis toks potvynis įvyko maždaug 10 tūkstančių metų pr.m.e. Reiškia,
tuo metu Sfinksas jau turėjo stovėti.

Detalesni tyrimai parodė, kad tvanas negalėjo būti erozijos priežastimi. Jos pėdsakai matomi netgi ant monumento kaklo, o tai reiškia, kad visame Nilo slėnyje vanduo turėjo būti pakilęs mažiausiai 18 m! To net neįmanoma įsivaizduoti! Taigi, tai nebuvo potvynis. Tada iš kur atsirado erozijos pėdsakai?

Nežinoma civilizacija

Žinomas paleontologas Robertas Sochas iš Bostono universiteto po savo pirmojo vizito į Gizą 1990-ais metais pareiškė, kad randus ant Sfinkso kūno padarė ne potvynio vanduo, o labai smarkūs krituliai. 1998-ųjų metų ekspedicijos metu amerikiečių geofizikas daktaras Tomas Dobeckis atliko seismografinius matavimus aplink Sfinksą esančioje teritorijoje. Aparatūra parodė, kad grunte tarp Sfinkso letenų ir šalia jo šonų yra daug anomalijų ir požeminių ertmių. Vieną tokią ertmę daktaras Dobeckis taip apibūdino: „Dydis maždaug 9×12 metrų, randasi apie 5 m gylyje. Tiksli stačiakampio forma rodo, kad tai yra žmogaus rankų darbas”.

Egipto Senosios karalystės, kuri maždaug sutampa su Hafro epocha, kapai iškalti iš tokios pačios uolienos, kaip ir Sfinksas. Tačiau šie nenukentėjo nuo atmosferos poveikio. Reiškia, šie statiniai nepriklauso tai pačiai epochai.

Socho išvadą, kad pėdsakus Sfinkso kūne paliko liūtys, palaiko ir kiti mokslininkai. Tam, kad liktų tokie pėdsakai ant akmens, liūtys turėjo būti ypač stiprios, ir jos Egipte baigėsi maždaug 5 tūkstančiai metų pr.m.e. Tuo metu Nilo slėnyje gyveno neolito epochos žmonės. Tai reiškia, kad Sfinksas ir šalia jo esančios šventyklos, kurios pastatytos iš šimtų kalkakmenio plytų, sveriančių po 200 tonų, turi būti mums nežinomos civilizacijos kūrinys.

Kai jūra buvo sausuma

Egiptologų reakcija buvo vienareikšmė. Ją išreiškė, pavyzdžiui, archeologas Kerolas Redmontas iš Kalifornijos universiteto: „Šiame regione gyvenantys žmonės tūkstančius metų iki Hafros valdymo neturėjo nei technologijų, nei instrumentų, nei poreikio statyti tokius pastatus”. Kiti specialistai yra įsitikinę, kad Sfinksas pastatytas iki paskutinio ledynmečio.

Praktiškai tai reiškia – iki 15 tūkstančių metų pr.m.e. Kaip įrodymą mokslininkai pateikia tai, kad nėra jokių liudijimų, kad prieš 7-5 tūkstančiai metų pr.m.e. Egipte būtų gyvenusi aukšto išsivystymo lygio civilizacija. Amerikietis egiptologas Džonas Vestas tvirtina: „Jeigu Sfinksas būtų sukurtas 7-5 tūkstančiai metų pr.m.e., tai mes turėtume ir kitokių duomenų apie jį pastačiusią civilizaciją”. Tokių duomenų nėra, todėl Vestas su vienminčiais mano, kad Sfinksą sukūrusi civilizacija turėjo išnykti žymiai seniau nei 7-5 tūkstančiai metų pr.m.e. Gali būti, kad kiti šios civilizacijos liudijimai yra užkasti giliau, nei jų ieškoma, arba kitose vietose, kur jų niekas neieškojo – senojo Nilo, kuris tuo metu galėjo tekėti kita vaga, nei dabartinis, pakrantėse arba Viduržemio jūros, kuri tuo metu buvo sausuma, dugne.

Mistiška kelionė

Šimtai geologų sutiko su šių išvadų logiškumu, daugelis pasiūlė savo pagalbą sekančioje ekspedicijoje. Tačiau kitais metais Egipto valdžia uždraudė atlikti tyrimus aplink Sfinksą.

Mokslininkai negali tiksliai pasakyti, kada Sfinksas buvo sukurtas. Jie mano, kad tai galėjo įvykti bet kada tarp 15-os iki 5-ių tūkstančių metų pr.m.e. Beje, yra mokslas, kuris gali tiksliau nurodyti šio paminklo amžių – tai archeoastronomija. Specialistams būtina išankstinė sąlyga – tiriamas monumentas turi būti orientuotas pagal žvaigždes ar Saulės pakilimo taškus. Didysis Sfinksas atitinka šiuos reikalavimus. Jis guli tiksliai pagal Gizos nekropolio rytų-vakarų ašį, o jo sustingęs žvilgsnis nukreiptas į tą horizonto vietą, kurioje pateka saulė per pavasario lygiadienį.

Piramidės pastatytos tiksliai 30-je lygiagretėje (trečdalis atstumo tarp pusiaujo ir Siaurės ašigalio). Keturios siauros tiesios šachtos Cheopso piramidėje, į viršų kylančios 45° kampu ir kurias egiptologai laiko ventiliacijos kanalais, tiksliai orientuotos į keturias žvaigždes, kaip jos buvo matomos danguje maždaug 2,5 tūkstančio metų pr.m.e. – Mažųjų Grįžulo Ratų Alfą, Drakono Alfą, Oriono Zetą ir Sirijų.

Dabar yra sukurto kompiuterinės programos, kurios gali atkurti dangaus, matomo iš Žemės, vaizdą bet kuriam laikotarpiui per pastaruosius 30 tūkstančių metų. Šių programų pagalba galima leistis į nepaprastą, beveik mistinę kelionę į praeitį.