Mirtys gaubiamos paslaptymis

Kie­no kau­ko­lė yra Mo­car­teu­me?

Di­džio­jo aust­rų kom­po­zi­to­riaus Volf­gan­go Ama­dė­jaus Mo­car­to mir­tis api­pin­ta gau­sy­bės legen­dų ir pra­si­ma­ny­mų, ku­rių dau­gu­ma prieš­ta­rau­ja rea­ly­bei. Ko­kiais įsi­vaiz­da­vi­mais apie Mo­car­to gy­ve­ni­mo pa­bai­gą gali­ma ti­kė­ti, o ko­kiais – ne? Kal­bos apie tai, kad V. A. Mo­car­tas gy­ve­no la­bai var­gin­gai ir mi­rė be gra­šio ki­še­nė­je – ne kas ki­ta, tik pra­si­ma­ny­mai. Taip ti­ki­na Gab­rie­lius Ram­zaue­ris, pa­grin­di­nis Zalc­bur­ge esan­čio V. A. Mo­car­to muziejaus Mo­car­teu­mo ver­ty­bių ir re­lik­vi­jų sau­go­to­jas.

Jo žo­džiais re­mian­tis, di­džią­ją sa­vo gy­ve­ni­mo da­lį kom­po­zi­to­rius už­dirb­da­vęs la­bai daug. V. A. Mo­car­to pro­ble­ma bu­vo ne lė­šų sty­gius, o vi­siš­kas ne­ge­bė­ji­mas jų tvar­ky­ti. Tau­py­ti „juo­dai die­nai“ jis ne­si­sten­gė, tad ne­keis­ta, kad ir mirčiai de­ra­mai pa­si­reng­ti ne­spė­jo. Kai jis mi­rė 1791 m. nak­tį, na­muo­se bu­vo tik ne­di­de­lė gry­nų­jų su­ma, ku­rios vos užte­ko kuk­liau­sioms „tre­čio­sios kla­sės“, kaip tuo­met va­din­da­vo, lai­do­tu­vėms.

Apie V. A. Mo­car­to lai­do­tu­vių ri­tua­lą rei­kė­tų kal­bė­ti at­ski­rai, ki­taip sun­ku bū­tų su­pras­ti, ko­dėl nie­kas iki šiol neži­no tiks­lios jo pa­lai­do­ji­mo vie­tos ir iš kur yra jo kau­ko­lė, sau­go­ma Mo­car­teu­me. Dėl per­ne­lyg di­de­lio kompozitoriaus lai­do­tu­vių „kuk­lu­mo“ aust­rų is­to­ri­kai su­ta­ria – jos ati­ti­ko laik­me­čio dva­sią. Tais lai­kais ša­lį val­dė im­pe­ra­to­rius Jo­si­fas II, gar­sė­jęs kaip di­de­lis re­for­ma­to­rius. Jo re­for­mos pa­vei­kė ir ri­tua­li­nių pa­slau­gų sfe­rą. Laidotu­vių ce­re­mo­ni­jos bu­vo su­pap­ras­tin­tos tiek, kad ta­po po­pu­lia­rūs ne­tgi daug­kar­ti­niai kars­tai su at­lo­šia­muo­ju dugnu.

Toks kars­tas bū­da­vo nu­ne­ša­mas iki ka­pa­vie­tės, ta­da bū­da­vo ati­da­ro­mas jo dug­nas ir ve­lio­nis į ka­pą pa­tek­da­vo jau be „įpa­ka­vi­mo“. Į Sankt Mark­so ka­pi­nes Vie­nos prie­mies­ty­je gruo­džio 6-osios va­ka­rą ir bu­vo pri­sta­ty­tas kars­tas su V. A. Mo­car­to kū­nu. Nak­tį pra­gu­lė­jęs, ry­tą ve­lio­nio kū­nas bu­vo nu­leis­tas į iš anks­to iš­kas­tą duo­bę drau­ge su ki­tais trim suau­gu­sių­jų ir dviem vai­kų pa­lai­kais. Kaip keis­ta beat­ro­dy­tų, bū­tent šis lai­do­ji­mo bū­das Vie­no­je bu­vo la­biau­siai populia­rus. Jam teik­da­vo pir­me­ny­bę pen­ki iš sep­ty­nių mies­tie­čių.

Taip pa­lai­do­tas ir V. A. Mo­car­tą po ge­du­lin­gų šv. Mi­šių Vie­nos Šv. Ste­po­no ka­ted­ro­je. Iš­kil­min­gų ce­re­mo­ni­jų sulaukdavo ne­bent šei­my­ni­nių lai­do­ji­mo rū­sių ir ki­to­kių iš anks­to ap­mo­kė­tų lai­do­ji­mo vie­tų sa­vi­nin­kai. „Bū­tų bu­vę klai­din­ga tvir­tin­ti, kad Mo­car­tui bu­vo su­reng­tos vi­siš­kai ne­tin­ka­mos lai­do­tu­vės, – sa­ko Gab­rie­lius Ram­zaue­ris. – Gedulo ce­re­mo­ni­ja vi­siš­kai ati­ti­ko to me­to dva­sią ir pa­pro­čius. Jei­gu Mo­car­tas sa­vo gy­ve­ni­mo pa­bai­go­je ne­bū­tų tu­rė­jęs tiek sko­lų, jį, ko ge­ro, bū­tų pa­lai­do­ję ir pa­gal „ant­rą­ją kla­sę“. Ta­da šei­ma bu­vo pri­vers­ta smar­kiai tau­py­ti.“

V. A. Mo­car­to mir­tis bu­vo bai­sus smū­gis jo žmo­nai Kons­tan­ci­jai. Vos tik kom­po­zi­to­rius iš­lei­do dva­sią, ji puo­lė prie jo lo­vos ir at­si­gu­lė gre­ta, ti­kė­da­ma­si už­si­krės­ti ta pa­čia li­ga ir nu­mir­ti kar­tu. Ke­le­tą die­nų Kons­tan­ci­ja pra­ktiš­kai bu­vo ne­te­ku­si nuo­vo­kos, to­dėl ją ku­rį lai­ką ne­tgi te­ko iš­ves­ti iš na­mų. Sup­ran­ta­ma, kad bū­da­ma to­kios būk­lės ji tiesiog fi­ziš­kai ne­ga­lė­jo da­ly­vau­ti lai­do­tu­vė­se. Ta­čiau tai ži­nant ne­tgi is­to­ri­niu po­žiū­riu vi­siš­kai ne­sup­ran­ta­mas yra fak­tas, kad naš­lė pir­mą­syk ap­lan­kė vy­ro ka­pą tik praė­jus 17 me­tų.

Tie­sa, tai anaip­tol ne vie­nin­te­lis klau­si­mas, su­si­jęs su V. A. Mo­car­to lai­do­tu­vė­mis. Ne­sup­ran­ta­ma, ko­dėl nie­kas iš kom­po­zi­to­riaus gi­mi­nių, drau­gų ir ar­ti­mų­jų ne­pa­sie­kė Sankt Mark­so ka­pi­nių, nes ve­lio­nis bu­vo lai­do­ja­mas tik ritualinių pa­slau­gų dar­buo­to­jams da­ly­vau­jant. Ir lai­do­ja­mas ne at­ski­ra­me ka­pe, o bend­ra­me. Re­zul­ta­tas – tiks­li ka­po vie­ta ne­ži­no­ma. Tai ne­ti­kė­tai paaiš­kė­jo tik praė­jus 50 me­tų, kai Vie­nos gy­ven­to­jai pa­ga­liau nu­spren­dė pa­sta­ty­ti genialia­jam kom­po­zi­to­riui ant­ka­pį. Te­ko jį sta­ty­ti sim­bo­li­nė­je vie­to­je. XX a. pra­džio­je, kai Vie­no­je at­si­ra­do centrinės me­mo­ria­li­nės ka­pi­nės, ku­rio­se il­si­si gar­siau­si aust­rų žmo­nės, ant­ka­pis bu­vo per­kel­tas į jas, o ties ta­ria­mu V. A. Mo­car­to ka­pu Sankt Mark­se iš­ki­lo nau­jas mo­nu­men­tas, ku­ris ten te­bes­to­vi iki šiol.

Vie­nin­te­lis žmo­gus, tiks­liai ži­no­jęs, kur pa­lai­do­tas kom­po­zi­to­rius, bu­vo duob­ka­sys Ju­ze­fas Rot­ma­je­ris. Dėl vi­sa ko jis bu­vo pa­si­žy­mė­jęs ka­pa­vie­tę, nes po de­šim­ties me­tų, kai jam bu­vo liep­ta iš­lais­vin­ti šią duo­bę nuo kū­nų li­ku­čių, kad bū­tų ga­li­ma lai­do­ti ki­tus nu­mi­rė­lius, jis iš ten iš­trau­kė di­džio­jo kom­po­zi­to­riaus kau­ko­lę, no­rė­da­mas ją iš­sau­go­ti atei­ties kar­toms. Tiks­li V. A. Mo­car­to ka­po vie­ta vis dar ne­ži­no­ma. Neaiš­ku ir kaip iš­ties at­ro­dė kom­po­zi­to­rius – mūsų lai­kus pa­sie­kė daug vie­nas į ki­tą ne­pa­na­šių jo po­rtre­tų. Kas nu­ti­ko kau­ko­lei vė­liau, tiks­liai ne­ži­no­ma. Težinoma, kad 1842 m. ji kaž­ko­kiais neaiš­kiais ke­liais pa­te­ko pas gra­vi­ruo­to­ją Ja­ko­bą Chiurt­lį.

1868 m. šis per­da­vė ją kaip pa­li­ki­mą sa­vo bro­liui, gar­siam ana­to­mui Ju­ze­fui Chiurt­liui, ku­ris sa­vo ruož­tu pa­pra­šė univer­si­te­to lai­kų bi­čiu­lio Liud­vi­go Au­gus­to Frank­lio nuo­dug­niai ap­ra­šy­ti re­lik­vi­ją. Vė­liau J. Chiurt­lis sa­vo testamen­tu įpa­rei­go­jo kau­ko­lę per­duo­ti Zalc­bur­gui, bet ji vėl kaž­kur din­go ir tik 1902 m. užė­mė gar­bin­gą vie­tą tarp V. A. Mo­car­to mu­zie­jaus eks­po­na­tų.

Dau­ge­lį de­šimt­me­čių moks­li­nin­kai ban­dė įro­dy­ti kau­ko­lės pri­klau­so­my­bę mu­zi­kos ge­ni­jui. Pas­ku­ti­nis ban­dy­mas bu­vo atliktas prieš ke­le­tą me­tų – spe­cia­lis­tai at­li­ko DNR ana­li­zę. Jie pa­ly­gi­no kau­ko­lė­je li­ku­sių vir­šu­ti­nių dan­tų au­di­nio ir ar­ti­miau­sių Mo­car­to gi­mi­nai­čių – jo mo­čiu­tės ir duk­te­rė­čios – au­di­nių DNR (DNR vie­na­ti­pės gran­di­nės per­duo­da­mos tik per mo­te­riš­ką­ją li­ni­ją, be to, bu­vo ži­no­ma tiks­li gi­mi­nai­čių pa­lai­kų pa­lai­do­ji­mo vie­ta – se­no­sios Zalc­bur­go Sebastia­no ka­pi­nai­tės).

Gau­ti re­zul­ta­tai bu­vo iša­na­li­zuo­ti Aust­ri­jo­je ir JAV. Jie su­ta­po, bet su­kė­lė dar dau­giau pai­nia­vos. DNR mo­le­ku­lių sanda­ros skir­tu­mai pa­si­ro­dė to­kie di­de­li, kad moks­li­nin­kai priė­jo iš­va­dą – kau­ko­lės šei­mi­nin­kas ir tie, ku­rie palaidoti Zalc­bur­go šei­my­ni­nia­me ka­pe, nė­ra gi­mi­nai­čiai. Ta­da bu­vo nu­tar­ta iš­spręs­ti mįs­lę ki­taip. Ly­gi­na­ma­jai analizei bu­vo paim­ta ke­le­tas tri­jų Mo­car­to sruo­gų, sau­go­mų Mo­car­teu­me, plau­ke­lių. Pa­vy­ko išaiš­kin­ti DNR mo­le­ku­les, tačiau ir čia ty­ri­nė­to­jų lau­kė nu­si­vy­li­mas. Pa­si­ro­dė, kad ir plau­kai kau­ko­lės šei­mi­nin­kui ne­prik­lau­so, be to, jie kažka­da vėl­gi bu­vo skir­tin­gų žmo­nių.

Sup­ran­ta­ma, jo­kios tra­ge­di­jos čia nė­ra, re­lik­vi­jos, kaip ir anks­čiau, yra sa­vo vie­to­se. Tik to­les­nis jų ty­ri­mas praran­da bet ko­kią pra­smę. Gai­la, nes juk ga­li­ma bu­vo pa­ban­dy­ti iš kau­ko­lės at­kur­ti V. A. Mo­car­to at­vaiz­dą ir palyginti jį su dau­gy­be mū­sų lai­kus pa­sie­ku­sių, bet vie­nas į ki­tą ne­pa­na­šių po­rtre­tų, kad bū­tų ga­li­ma išaiš­kin­ti, kaip iš­ties at­ro­dė di­dy­sis kom­po­zi­to­rius. Be to, pa­gal kau­lų struk­tū­rą ga­li­ma bū­tų bu­vę nu­sta­ty­ti jo gy­ve­ni­mo bū­dą, mi­ty­bos įpro­čius, pa­ga­liau li­gą, nuo ku­rios jis mi­rė.