Kodėl žmonės vieni iš kitų „geria“ energiją?

Pastaruoju metu daug girdime apie smurtą artimoje aplinkoje. Valstybė netgi išleido įstatymus, pagal kuriuos baudžiami tie, kurie smurtauja prieš savo sutuoktinius ar vaikus. Tačiau fizinis ar psichologinis smurtas tai tik pasekmė. Kur kas svarbesnės yra priežastys, susijusios su plika akimi nematomu energetinio smurtu.

Šio reiškinio priežastys yra daugiasluoksnės, giluminės, dvasinės, greičiau karminės. Jeigu jis aktyviai reiškiasi konkrečioje žmonių grupėje, pavyzdžiui šeima, ar darbo kolektyvas, byloja apie neharmoningus santykius.

Neharmoningi santykiai pasireiškia tada, kai pažeidžiamos asmeninės erdvės ribos siekiant siaurų, vartotojiškų tikslų - patenkinti savo ego. Vartotojiški santykiai, kai dominuoja naudos poreikis, visada yra vampyriški.

1. Dalis
Kas yra vampyravimas?

Vampyravimas tai vampyro atliekamas aktas, kurio metu, prieš aukos valią atimama jo energija.

Vampyrai – maginės būtybės, arba jų įsikūnijimai (avatarai) kurios egzistuoja gerdamos žmonių arba gyvūnų kraują (hematofagai), dažnai turinčios antgamtiškų galių, ypatingiau funkcionuojantį kūną ir sugebėjimą persikūnyti į gyvūnus. Kai kuriose kultūrose yra mitų apie vampyrus ne žmones, o demonus ar gyvūnus, kaip šikšnosparniai, šunys ir vorai.

Anot legendų vampyrai apibūdinami kaip nemirėliai – būtybės, prisikėlusios iš kapų ir siurbianti gyvųjų kraują, kad išgyventų. Taip pat manyta, kad vampyrai žudo tik naktį, nes saulės šviesa juos žudo. Vampyrą galima buvo užmušti tik pervėrus kuolu jo širdį. Esą vampyrai geba pasiverstišikšnosparniais ir išskristi. Todėl daug šių žinduolių būdavo žudoma.

Paprastai žmogus pavirsta vampyru, kai gauna vampyro kraujo. Aiškinama ir taip, kad žmogui iš pradžių visą kraują turi išsiurbti vampyras. Vampyrai dažnai apibūdinami kaip turintys nemažai įvairių papildomų galių ir charakterio bruožų, kurie labai skiriasi skirtingose tradicijose, ir yra dažnas tautosakos, kino ir literatūros subjektas.

Vampyrizmas – kraujo gėrimo praktikavimas. Tautosakoje ir populiariose kultūrose šis terminas atskleidžia tikėjimą, kad žmogaus kraujas suteikia antgamtiškų jėgų. Istorinė vampyrizmo praktika leidžia manyti, kad tai artima daug specifiškesnei formai – kanibalizmui. Kito žmogaus kraujo gėrimas buvo naudojamas kaip psichologinio ginklo taktika, kad būtų išgąsdintas priešas, tai taip pat gali atskleisti ir įvairius dvasinius tikėjimus.

Tačiau žodis kraujas tautosakoje arba religinėje literatūroje naudojamas dažnai perkeltine prasme. Kraujas yra skystis, rytų tradicijose simbolizuojantis gyvybinę energiją, pramą, či, ki, šventąją dvasią. Semitų mitologijoje kraujas, kaip metafora, siejamas su vynu ir vandeniu.

Kristus pavertė vandenį vynu. Taip buvo pademonstruotas alcheminis, maginis aktas. Kvantine prasme vanduo yra anapusinis, kvantinis, neatskleistas Visatos lygmuo, dvasinis pasaulis, švari, kvantinė būsena, iš kurios atsiranda forma.

Vanduo simbolizuoja bangos būsena, t.y. energiją, Visatos beribiškumą, aukštesniuosius paralelinius pasaulius.

Vynas simbolizuoja pažadintą gyvybinę energiją, pabudusią kundalinį. Apsvaigimas vynu sufijų tradicijoje reiškia laisvą palaimos energiją, kuri tekanti taip, kaip ji teka.

Tai yra palaimos būsena, esant nurimusiam protui, kai tu pilnai esi savirealizavęs, nušvitęs, pabudęs.

Vanduo paverčiamas vynu, keičia vieną energiją kitu ir sielą sujungia su kūniška prigimtimi. Kūne vanduo virsta krauju ir primena, kas iš tikrųjų yra žmogus.

Žmogus niekuo nesiskiria nuo kvantinės dalelės ir yra žemės gravitacijos sąlygomis bei laike ir erdvėje dviejose būsenose tuo pat metu ir banga (energija) ir diskretiška forma. Dievas – yra niekas, bet ir asmuo turintis holografinę formą. Viena iš tokių formų yra žmogus.

Kraujas simbolizuoja bangos formą arba energiją, neišreikštąją pasaulio kūrinių hipostazę, kuri egzistuoja hologramiškai, už laiko ir erdvės matricos ribų.

Diskretišką, išreikštą mūsų formą, esančią laike ir erdvėje apibrėžia kitas simbolis – Duona.

Yra dvi pusės – beformė begalybė, kuri suvokiama, kaip energija, iš kurios viskas atsiranda medžiaginiame pasaulyje, kaip formos. Yra diskretiškos formos, esančios ribiniuose pasauliuose, tokiuose, kaip mūsų regimas pasaulis, vadinamas erdvėlaikiu.

Kraujo gėrimas, kaip ritualas, žmonijos istorijoje naudojamas labai senai. Semitų, o taip pat ir Europos, Azijos religinių tradicijų ritualuose buvo naudojamas naminių gyvūnų kraujas, belaisvių kraujas, vaikų kraujas.

Ir iki šiol tam tikrose žydų sektose, populiariose masonų ložėse per ritualus geriamas vaikų kraujas. Gerdami per ritualus kraują, kultinių sąjūdžių adeptai atiduoda pagarbą arba simboliškai susijungia su energine, neišreikšta mūsų visados dalimi, nes iš jos atsiranda formos.

Taip pat per ritualus valgomi miltų paplotėliai, ar mėsa. Tokiu būdu žmonės susijungdavo su diskretiška, išreikštąja Visatos dalimi.

Kaip matome, žmonės jau labai seniau turėjo supratimą, kad pasaulis susideda iš trijų banginių: Stebėtojo, regimo pasaulio ir energijos, kuri yra neregimas pasaulis.

Tikėjimo išpažinime mes sakome: „Tikių į Dievą.... regimosios ir neregimosios visatos kūrėją“. Taigi, regimą pasaulį simbolizuoja skysčiai, vanduo, vynas, kraujas simbolizuoja energiją, jog tankėjimą ir pavirtimą kūnu. Tuo pačiu pripažįstama, kad kūniški objektai neatsiejami be energijos. Tai ta pati energija, tačiau gerokai grubesnė, negu gryna banga. Kvantinėje fizikoje yra toks terminas stovinti banga, holograma, kuri turi tendenciją atrodyti kaip tikra, medžiaginė, nejudama.

Kraujas iš principo yra gyvybinė energija, kuri transformavosi iš šventosios dvasios, kuri irgi yra energija, tačiau subtilesnė.

Kiekviena gyva būtybė yra ta pati energija. Kraujo simbolis tas gyvybinės energijos kiekis, kuris žmogui yra duotas tam, kad jis pragyventų žemėje laimingą ir pilnavertį gyvenimą.

Kadangi žmogus išeina iš kvantinės „sriubos“, t.y. anapusinio, neišreikšto, pasaulio, jis ten pat turėtų ir sugrįžti, atlikęs čia, žemėje (išreikštų formų pasaulyje) tam tiktą misiją. Ir tam yra suteikiamas konkretus gyvybinės energijos arba (pranos) kiekis, kurį ir simbolizuoja kraujas.

Kraujas simbolizuoja žmogų, kaip energiją.

Todėl per krikščionių mišias taip pat geriamas Kristaus kraujas, primenant mums, kad mes esame energija ir valgoma duona, primenanti, kad mes esame išreikšta, o tuo pačiu - mechaniška apribota, turinti ribotas galimybes dėl 5 juslių diktato.

Kadangi esame apriboti, 5-iomis juslėmis, Dievas mums suteikė galimybes, nuolat maitintis papildomais jos kiekiais su viena sąlyga, jei mes prisimename kas esame tokie iš tikrųjų, kad esame ir holograminis Dievas, ir žmogaus apribotame kūne. Tada gauname papildomos energijos.

Kitaip tariant, tikėjimas Dievu garantuoja normalų gyvybinės energijos kiekį, reikalingą normaliam, pilnaverčiam gyvenimui.

Tai yra savęs, kaip visumos, kaip Dievo ir jo kūrinijos dalies suvokimas.

Tačiau didžioji dalis žmonių yra toli nuo tokio suvokimo, jie yra tolimi nuo paieškų, nes jų protas miega. Miegantis protas švaisto energiją, ieškodamas palaimos išoriniuose dalykuose. Žmogus, koks jis bebūtų, ir genetiškai, ir intuityviai ieško kelio į šviesą, juda iš skausmo į palaimą.

Tačiau miegančioj sąmonės būsenos jis palaimą, šviesą, vienybę, atskirtį suvokia kaip bėgimą nuo vienatvės ir daro tai agresyviai nes yra vedami baimės ir siekio išlikti bet kokia kaina.

Žmonės ieško vienybės arba palaimos:

- išorinių daiktų surogatų formose,
- idėjose,
- kituose žmonėse ir mano, kad geriausias būdas yra agresija.

Agresija gali būti ir paslėpta ir atvira, bet jos tikslas išprovokuot auką, kad ji savo noru atiduotų dalį savo gyvybinės energijos, nes:

- taip yra saugiau,
- kito dėmesys tai užpildo energijos trūkumą,
- kur dėmesys, ten energija.

Energiją mes privalome atiduoti. Energijos neįmanoma išsaugoti ar per daug sutaupyti. Ji turi būti naudojama 2 tikslais:

- asmeninio potencialo stiprinimui,
- harmoningiems, ugdantiems santykiams su savo aplinka puoselėti.

Vampyravimas atsiranda tada, kai pažeidžiama pusiausvyra tarp dviejų vektorių:

- „imti“,
- „duoti“

.................

ŽMOGUI, KURIO SĄMONĖ MIEGA NIEKADA NEUŽTENKA SAVOS ENERJOS, NES JĄ IŠŠVAISTO IEŠKODAMAS PALAIMOS FORMOSE, KURIOS YRA LAIKINOS.

Jis išeikvoja save laikinoms formoms, nes yra pamiršęs, kas jis toks. Dalis žmonių energijos pasisemia iš gamtos, bet dalis žmonių energijos šaltiniu mato kitus žmones. Jie kuria strategijas, kaip tą energiją išgauti ir šiuo klausimu yra be galo išradingi.

Tai yra natūralus poreikis tų, kurie gyvena sapne, ribinėje matricoje, linijinėje logikoje ir suvokia save TIK kaip fizinius kūnus.

Jų valdžia yra jų juslės, kurias aptarnauja proto programos, skirtos vartojimui.

Vartojimas yra dvasinės palaimos atitikmuo, gyvenant apribotoje fizinėje logikoje.

Ji skirta tam, kad žmogus kauptų tol, kol suvoktų, jog tikroji palaima nėra susijusi su diskretiškų formų pasauliu, nes šiame pasaulyje viskas yra laikina, o laikini dalykai negali suteikti pastovios palaimos, kuri yra vienybė visko su viskuo. Kuri ir yra Dievas.

Liuciferis gundo žmones protu, kad jie ieškotų vienybės žiniose arba matricoje, tačiau mentalinės konstrukcijos, tokios kaip idėjos, religijos, filosofijos ar asmeniniai pasaulio suvokimo modeliai taip pat yra trumpo galiojimo.

Kitaip tariant, žmonės linkę gerti iš kitų žmonių energiją todėl, kad ieško palaimos laikinuose išorės atributuose ir prie jų prisiriša. Jiems neužtenka savos energijos, todėl provokuoja kitus, kad atiduotų savo energiją, mainais už kokias nors iliuzijas.

Tie, kurie atiduoda energiją taip pat galvoja, jog siekia laimės, palaimos, nes atidavę dsalį savęs kitam, jaučiasi saugiau, nors ir be jėgų.

....................

3 dalis
Kaip laiku diagnozuoti vampyravimą,

Silpną vampyraujantį žmogų visada lengva atpažinti iš kalbos. Jis būna nuskriaustas, dejuoja, aimanuoja, vaidina pasaulio sąžinę, viską žinantį, nuskriaustą teisuolį, kuris tik vienintelis suvokia kaip viskas turi būti, o kiti, jo nuomone, daro viską neteisingai ir skaudina Dievą.

Jam visi, visada privalo kažką duoti už dyką. Jis visada ką nors turi teisę gauti nemokamai, veltui. Jis visada stengiasi žaisti morale ir sąžine (jo paties išgalvota), apeliuoti į privalomą pagalbą artimui ir t.t. Ir, jeigu susitinka potencialiai stipresnį žmogų už save, iš kurio nori kažką gauti veltui, įvelia jį į savo nešvarius žaidimus, į savo išgalvotų stereotipų ir baimių voratinklius, siekia bet kokia kaina išgauti pažadus, o paskui apeliuoja į sąžinę, gąsdina, grasiną, bando visaip paveikti, nuolat primena kokias nors „klaidas“, „nuodėmes“, lipa ant įvairiausių skaudulių.

Vampyrui svarbu ne pasiteisinimai, o reakcija į provokacijas.

Jie paaiškinimų ir pasiaiškinimų negirdi, jiems svarbus pats procesas.

Vampyraujantys žmonės visada stengiasi moralizuoti, auklėti, perauklėti, įtikinti, bausti, gąsdinti, gėdinti, pykdyti, erzinti, zysti ir visaip kitaip morališkai progresuoti savo aukas. Jų motyvas yra BAIMĖ.

Auka, jeigu jis yra pakliuvęs į pinkles, pirmame etape nesusivokia kas vyksta. Jam gali būti netgi įdomu žaisti naują žaidimą. Iš pradžių naiviai tikėdamas kokia nors pasaka, o paskui tiesiog neapsikęsdamas, dėl šventos ramybės, veikdamas arba reaguodamas į situacijas taip, kaip nori vampyras, atiduoda savo dėmesį ir energija tam, kuris dedasi draugu, o iš tikrųjų yra pats didžiausias priešas.