Reikia paminėti, kad Euripidas nebuvo ateistas, o žodį „kvailiai“ jis panaudojo tik norėdamas išprovokuoti klausytojus. Bet jeigu įvertintumėte visus per paskutinįjį šimtmetį atliktus tyrimus, sužinotumėte, kad religingų asmenų intelekto testų rezultatai yra vidutiniškai prastesni nei ateistų. Tokią išvadą pateikė Ročesterio universiteto psichologai Mironas Zuckermanas ir Jordanas Silbermanas bei jų kolegė iš Šiaurės rytų universiteto (JAV) Judith Hall. Mokslininkai savo atliktos meta-analizės duomenis publikavo recenzuojamame leidinyje „Personality and Social Psychology Review“.
Tai yra pirma sisteminga 63 tyrimų, atliktų nuo 1928 iki 2012 metų, meta-analizė. Savo tyrime autoriai vertino ištirtų imčių dydžius, duomenų rinkimo kokybę bei analizės metodus, įvertino ir veiksnius, galėjusius nepastebimai iškreipti rezultatus. Tuomet visi duomenys buvo iš naujo įvertinti per statistinės teorijos prizmę ir gauta bendra išvada, apibendrinanti visų šios srities mokslininkų gautus rezultatus. „Mūsų išvada nėra nauja“, - tikina M. Zuckermanas.
„Jeigu palygintume kiekį tyrimų, kuriuose nustatyta teigiama religingumo ir intelekto koreliacija, išvada būtų tokia pati, nes dauguma tyrimų nustatė neigiamą koreliaciją“, - sakė M. Zuckermanas. Bet tokia išvada nebūtų kokybinė, nes skirtinguose tyrimuose taikyti skirtingi metodai. „Mūsų darbo rezultatas yra tikslesnis, jis gautas statistinės analizės būdu“, - aiškino mokslininkas.
Iš 63 tyrimų 53 nustatė, kad tarp intelekto ir religingumo egzistuoja neigiama koreliacija. 10 tyrimų nustatė priešingai. Reikšminga neigiama koreliacija buvo nustatyta 35 tyrimuose, reikšminga teigiama – tik dviejuose, rašo arstechnica.com.
Trys psichologai intelektą apibrėžė kaip „gebėjimą samprotauti, planuoti, spręsti uždavinius, galvoti abstrakčiai, suprasti sudėtingas idėjas, greitai mokytis ir mokytis iš patirties“. Trumpai tariant, tai yra analitinis protas, o ne neseniai aprašytos kūrybinio ar emocinio intelekto rūšys, kurios vis dar yra ginčo objektas. Įvairiuose tyrimuose analitinis intelektas buvo matuojamas skirtingais būdais – pagal pažymių vidurkį, pagal universiteto stojamųjų egzaminų įvertinimus, stojimo į „Mensa“ klubą rezultatus ir IQ testus.
Religingumas apibrėžtas kaip dalyvavimas kai kuriuose (ar visuose) religiniuose veiksmuose – taip pat tikėjime antgamtiniais dalykais, aukų antgamtiniams sutvėrimams teikime, ritualų, sustiprinančių tikėjimą, atlikime. Kiti religingumo ženklai buvo matuojami atliekant apklausas, stebint lankymąsi bažnyčiose, narystę religinėse organizacijose.
Iš tūkstančių visuose tyrimuose dalyvavusių žmonių mokslininkai nustatė, kad lytis ir išsilavinimas koreliacijos tarp intelekto bei religingumo neveikia. Tačiau amžius veikia. Nustatyta, kad neigiama koreliacija tarp religingumo ir intelekto silpniausia mokiniams. Taip greičiausiai yra dėl to, kad pomokyklinė patirtis yra unikali, mat vaikai pirmą kartą palieka tėvų namus, susipažįsta su naujomis idėjomis, turi didesnę veiksmų laisvę. Tuo tarpu mokyklose jų religinės pažiūros iš esmės yra šeimos religinių pažiūrų atspindys.
Intelektas – priežastis netikėti dievais?
Ar gali būti, kad dėl didesnio intelekto žmonės tampa mažiau religingais? Į tokį klausimą bandė atsakyti du didelio masto tyrimų rinkiniai.
Pirmo tyrimų rinkinio pagrindas yra vadinamoji „Termano gabiųjų kohorta“, kuri 1921 metais pradėta stebėti Stanfordo universiteto (JAV) psichologo Lewiso Termano (ir yra stebima iki šiol). Dalyvauti savo tyrime L. Termanas pakvietė 1500 vaikų, kurių intelekto koeficientas sulaukus 10 metų amžiaus buvo 135 arba daugiau. Šios kohortos teikiamais duomenimis naudojosi dviejų tyrimų organizatoriai – vieną 1995 metais atliko Kolumbijos universiteto (JAV) mokslininkas Robinas Searsas, o kitą 2005 metais – Majamio universiteto (JAV) psichologas Michaelas McCulloughas. Abiejų tyrimų autoriai nustatė, kad šios kohortos atstovai, pavadinti „termitais“, buvo mažiau religingi, lyginant su plačiąja visuomene.
Rezultatai yra išskirtini tuo, kad ne tik parodė, jog gabieji yra mažiau religingi, mat tą galima nustatyti ir ištyrus elitinius mokslininkus, bet ir tuo, jog 60 proc. „termitų“ nurodė, jog vaikystėje jų religinis ugdymas buvo „labai griežtas“ arba „griežtas“, o tik 33 nurodė, jog su religija jie buvo menkai supažindinti. Taigi, didžioji dauguma „termitų“ iš religingumo „išaugo“.
Antras tyrimų rinkinys rėmėsi duomenimis, surinktais iš Niujorko Hunterio koledžo pradinės mokyklos, skirtos talentingiausiems vaikams. Ši mokykla mokinius atsirenka pagal vaikystėje atliekamo testo rezultatus. Norint nustatyti mokinių religingumą, šios mokyklos absolventai buvo apklausti kai jiems buvo nuo 38 iki 50 metų. Visų jų IQ buvo aukštesnis nei 140. Mokslininkai nustatė, jog iš jų religingųjų buvo tik 16 procentų.
Ir nors Hunterio tyrime nebuvo kontroliuojami tokie veiksniai, kaip socialinė-ekonominė padėtis ar užsiėmimas, juo nustatyta, kad aukštas intelektas vaikystėje yra susijęs su maža religingumo tikimybe vėlesniame amžiuje.
Kiti šio klausimo tyrimai pateikė gana dviprasmiškus rezultatus. 2009 metų tyrimas, kuriam vadovavo Ulsterio universiteto (JK) mokslininkas Richardas Lynnas lygino 137 valstybių religingumą ir vidutinį nacionalinį IQ. Nustatyta, kad 23 valstybėse ateistų kiekis buvo daugiau nei 20 procentų – pasak mokslininko, „praktiškai visos jos yra aukštesnio IQ šalys“. Šiuo tyrimu nustatyta teigiama koreliacija tarp ateizmo ir intelekto buvo stipri, tačiau tyrimo kritikas Gordonas Lynchas iš Birkbecko koledžo (JK) nurodė, jog autoriai neįvertino sudėtingų socialinių, ekonominių ir istorinių veiksnių.
Taigi, bendriausios M. Zuckermano, J. Silbermano ir J. Hall išvados iš meta-analizės yra tokios, jog liko mažai abejonių, kad egzistuoja reikšminga neigiama koreliacija (kitaip tariant, religingų žmonių įvertinimai įvairiose intelekto matavimo skalėse yra žemesni). Ši koreliacija yra labiau neigiama, kuomet religingumas vertinamas kaip tikėjimas, o ne kaip religinis elgesys. Taip gali būti dėl to, kad religinis elgesys gali būti naudojamas kaip priemonė prisitaikyti prie grupės, nors iš tiesų antgamtiškais dalykais netikima.
Tai kodėl gi intelektualesni žmonės būna mažiau religingi? Galimi paaiškinimai yra trys. Vienas – kad intelektualai mažiau derinasi prie aplinkinių elgesio normų, taigi, yra labiau linkę priešintis religinei dogmai. 1992 metais atlikta septynių tyrimų meta-analizė parodė, kad intelektualesni žmonės, gyvenantys religinėse bendruomenėse, dažniau tampa ateistais, nes nėra linkę prisitaikyti prie aplinkinių.
Dažniausiai girdimas paaiškinimas – kad intelektualūs žmonės nėra linkę priimti bet kokio tikėjimo, kuris sunkiai išlaiko empirinius aptikrinimus ir nedera su loginiu mąstymu. M. Zuckermanas savo straipsnyje rašo, kad intelektualieji žmonės mąsto labiau analitiškai, t. y., „kontroliuojamai, sistemingai, lėtai“, o ne intuityviai - „laikantis heuristinių metodų, daugiausiai nesąmoningai, greitai“. Toks analitinis mąstymas yra kelias į mažesnį religingumą.
Paskutinis paaiškinimas – kad intelektas intelektualams atlieka tas funkcijas, kurias religingiesiems atlieka tikėjimas. Kaip teigia M. Zuckermanas, J. Silbermanas ir J. Hall, tokios funkcijos yra keturios:
Pirma, religija žmonėms suteikia kontrolės jausmą. Tą pademonstravo keli tyrimai, atlikti nuo 2008 iki 2010 metų. Jie parodė, kad kai tiriamųjų savanorių asmeninės kontrolės jausmui sukeliama grėsmė, didėja jų tikėjimas dievu. Taip gali būti dėl to, jog žmonės linkę manyti, kad Dievas didina aplinkos prognozuojamumą, todėl mažina grėsmę. Panašiai kaip ir tikėjimas Dievu, intelektas žmonėms padidina „asmeninį efektyvumą“ - tikėjimą, kad žmogus gali pasiekti savo tikslą. Taigi, jeigu intelektualūs žmonės labiau kontroliuoja įvykių eigą, galbūt jiems nereikia, kad kontrolės didinimo funkciją atliktų religija.
Anta, religija yra kaip savikontrolės mechanizmas. 2009 metų tyrimas parodė, kad religija yra siejama su geresne žmonių savijauta. Interpretuota, jog taip yra dėl to, kad religingi asmenys yra labiau pratę siekti didesnio tikslo ir atsisakyti mažesnių atlygių vardan didesniojo. Atskiras 2008 metais atliktas tyrimas parodė, kad intelektualūs žmonės elgiasi mažiau impulsyviai. Tikėtina, kad atlygio atidėjimui reikalinga geresnė darbinė atmintis, kuria pasižymi intelektualai. Taigi, kaip ir pirmuoju atveju, intelektas veikia kaip religijos pakaitalas, suteikiantis gebėjimą atidėti atlygį be dieviškos intervencijos.
Trečia, religija pagerina savęs vertinimą. 1997 metais atlikta meta-analizė lygino nuoširdžiai religingus žmones, kurie asmeniškai tikėjo antgamtiškais dalykais ir vien išoriškai religingus, kurie tik dalyvaudavo religinėse apeigose, tačiau Dievu netikėjo. Nuoširdžiai religingi save vertino geriau nei plačioji visuomenė. Panašiu tyrimu nustatyta, kad intelektualūs asmenys jaučia jog yra vertingi. Taigi, šiuo atveju intelektas taip pat teikią tą patį, ką teikia religija.
Paskutinis (ir turbūt labiausiai intriguojantis) atvejis, kuomet intelektas gali pakeisti religingumą – tai bendrumo jausmas. Religingi žmonės dažnai tikina palaikantys asmeninį ryšį su Dievu. Jie Dievu naudojasi kaip „inkaru“, kurio galima įsikibti netekus artimo žmogaus ar nutrūkus asmeniniams santykiams. Pasirodo, intelektualai taip pat turi savo „inkarą“ - tai yra naujų santykių užmezgimas. Tyrimais nustatyta, kad aukštus intelekto testų vertinimus renkantys asmenys dažniau linkę tuoktis ir mažiau linkę skirtis. Taigi, intelektualai, galintys bendrauti su jiems brangiu asmeniu, turi mažiau poreikio bendrauti su Dievu.
Pastarasis tyrimas dėmesį skyrė tik analitiniam intelektui, kuris nėra vienintelis žmogiškojo intelekto matas – pastaruoju metu verda ginčai, kaip apibrėžti kitus intelekto komponentus. Be to, nors į meta-analizę įtraukti visi šios temos tyrimai nuo 1928 iki 2012 metų, mokslininkai ignoravo ne anglų kalba surašytus tyrimus (du tyrimai, kurių originalai parašyti užsienio kalbomis, į analizę buvo įtraukti tik dėl to, kad egzistavo jų vertimai į anglų kalbą). Autoriai įsitikinę, kad panašių tyrimų yra atlikta ir Japonijoje, ir Lotynų Amerikoje, tačiau jie neturėjo pakankamai laiko bei resursų juos išanalizuoti.
M. Zuckermanas taip pat įspėja, kad, nepaisant didelio visuose tyrimuose aprašytų labai įvairių amžiaus grupių žmonių skaičiaus, beveik visi jie yra vakarietiškos visuomenės atstovai. Daugiau nei 87 proc. tiriamųjų buvo iš JAV, Kanados ir Jungtinės Karalystės. Taigi, įvertinus kitus veiksnius, mokslininkai gali patikimai teigti, kad jų analizės rezultatai galioja tuomet kai religija įvardinama kaip Amerikos protestantizmas. Katalikybės ir judaizmo atveju religingumo ir intelekto neigiama koreliacija yra silpnesnė.
Esama ir kitokių šio tyrimo trūkumų. Pavyzdžiui, nepritapimo prie „bandos“ teorija, aiškinanti kad intelektualai yra linkę nutolti nuo religingos daugumos, netinkama bendruomenėms, kurių daugumą sudaro ateistai – pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse.
Galų gale, ne visi į meta-analizę įtraukti tyrimai buvo vienodos kokybės, kai kurie iš jų buvo susilaukę mokslininkų kritikos . Tačiau būtent tokia ir yra meta-analizės paskirtis: ji padeda pašalinti imties dydžio, prasto duomenų rinkimo ir abejotinų analizės metodų trūkumus, pasitaikančius atskiruose tyrimuose.
Kaip ir visuose tyrimuose, labai svarbu įvertinti žodį „koreliacija“. Nebuvo įrodyta, kad aukštesnis intelektas yra priežastis nebūti religingu, taigi, nebūtų teisinga žmogų vadinti kvaileliu vien dėl to, kad jis yra religingas. Nebent tapatinatės su Antikinės Graikijos dramaturgu ir norite išprovokuoti savo klausytojus.