Kabalos istorija

Dėmesio! Šis tekstas perteikia Kabalos istoriją iš kabalistų požiūrio taško. Jame pateikiama "Bnei Baruch" mokyklos (M. Laitmano) Kabalos istorijos interpretacija.

Knygos apie Kabalą aprašo žmogaus, gyvenančio mūsų pasaulyje, tačiau gebančio suvokti aukštesnįjį dvasinį. Jos aiškina apie tai, ko paprastas žmogus nejaučia, tačiau gali pajusti – kalba, kurią tą pajautą galima teisingai suprasti.

Kabalos šaknys siekia pirmąjį žmogų, Adomą (a-Rišon), kuris ir buvo pirmasis knygos apie Kabalą autorius. Adomas jautė ir mūsų, ir aukštesniojo pasaulių prigimtį ir tai išdėstė knygoje "Angelas Razijelis" (Raziel a-Malach; Razijelis – paslaptingas angelas, atskleidžiantis pasaulio paslaptis). Joje nekalba apie kūnus, o apie sielas, kurios kils iš jo sielos, kaip jos turi eiti žemiškuoju keliu, nusileisdamos į kūnus, ir kas nutiks joms paliekant kūnus ir kylant prie savo ištakų. Jis aiškina, kaip jos vėl susirinks į bendrą sielą, aukštesniajame lygyje, ir vėl sudarys tai, ką vadiname "Adomu". Mes tik smulkios jo kruopelytės.

Po Adomo prabėgo daugybė metų, tarp jo palikuonių buvo kabalistų, tačiau jų knygos nepasiekė mūsų. Kita ypatingai reikšminga knyga buvo protėvio Abraomo "Sefer Ecira" (Sutvėrimo knyga). Kurioje rašoma apie pasaulio sandarą: 10 sefirų, parcufimas, valdymo blokai, kaip nusileidžia aukščiausioji galia-šviesa, kaip bendra siela besileisdama skyla į atskiras…

Tarp iškilesnių vėlesnių kabalistų buvo Mozė, kuris gavo ne tik slaptąsias žinias apie sutvėrimą, bet ir nurodymą jį perduoti reikiama forma visai žmonijai. Su juo prasidėjo tradicija kurti mokinių grupes. Mozė jų turėjo 70, ir tarp jų įpėdinį Jošua Ben-Nun.

Gautas žinias Mozė panaudojo praktikoje – išvesdamas savo tautą iš Egipto vergijos. Tačiau jo lemtis nebuvo įsisavinti Izraelį, o išeiti iš vadinamojo "dvasinio Egipto" į Acilutą, kuriame žmonija randasi anapus laiko, erdvės, nemirtingumo. Tai jis išdėstė "Toroje" (iš "or" – šviesa ir iš "oraa", nurodymas), kurioje žmogus gali rasti pasaulio sąrangą, suprasti, kaip reikia tvarkyti savo gyvenimą. Tora tarsi kalba apie mūsų pasaulį, tačiau iš tikro atskleidžia slaptąsias žinias.

Tora pradžioje buvo parašyta kaip vienas žodis (štai kur "Pradžioje buvo žodis" prasmė), o vėliau tas žodis padalintas į atskirus žodžius, o šie į raides, raidės į elementus ir galiausiai pasiekiame tašką ir iš jo išeinantį brūkšnelį. Juodas taškas baltame fone yra šviesos šaltinis, o brūkšnelis – sklindanti šviesa. Jei ji leidžiasi iš viršaus žemyn, nuo Sutvėrėjo link tvarinio, tai žymima vertikaliu brūkšneliu. Jei tai jėga, būdinga visai pasaulio sąrangai, - horizontaliu. Iš šių elementų susideda visa mums Sutvėrėjo perduodama informacija.

Žinantis kaip skaityti Torą žmogus gali perskaityti savo praeitį, dabartį ir ateitį. Raktu jos skaitymui yra Šimon bar-Johai (Rašbi) "Zoar" (Pašvaistė), kurioje komentuojamos penkios Toros dalys, aiškinama, ką slepia jos tekstas. Tačiau iki "Zora" buvo ir kiti Toros komentarai.

Pirmasis jų vadinamas "Mišna" (Pakartojimas) ir aprašo pasaulio tvarką žemiškųjų įstatymų forma. Tačiau vien paklusdamas įsakymams žmogus nemato jų aukštesniosios prasmės ir pasekmių. Daugelis nurodymų tarsi visai nereikalingi mūsų gyvenime. Jų reikšmę išaiškinti gali tik Kabala, sakanti, kad tai, ką žmogus daro šiame pasaulyje, nėra svarbiausia. Reikia suvokti, kad vidiniai ketinimai gali kilstelti į aukštesniuosius pasaulius.

Iš esmės, visi didieji kabalistai aiškino, kaip teisingai reaguoti į nusileidžiantį poveikį, kad mūsų veiksmai sugrįžtų atgal ir jų pasekmės jau nusileistų su nauda visiems. Tai ir yra pirminė Kabalos užduotis. Visos mūsų nelaimės kyla iš klaidingo supratimo, kas vyksta aplink.

Vėliau atsirado Talmudas, aiškinantis kiekvieną nurodymą, kiekvieną situaciją ir kaip tiksliai elgtis kiekvienu atveju. Visi mūsų darbai kaupiasi sieloje. Jų vaisius ragausime tik pajautę dvasinį pasaulį. Vienu Talmudo išminčių buvo pats Rašbi ("Zoar" autorius), į jį yra apie 4000 kartų nuorodų.

Pasakojama, kad parašytų "Zoar", Šimonas su sūnumi Elijezeru pasislėpė oloje šalies šiaurėje, kurioje praleido 13 m. misdami tik vaisiais ir gerdami šaltinio vandenį. Jų drabužiai suplyšo ir sudūlėjo, tad studijų metu įsirausdavo į smėlį. Išėję iš olos, Rabi Šimonas surinko mokinių grupę, kurią organizavo pagal pasaulio sandarą – po 10.

Pats Šimonas negalėjo parašyti "Zoar". Jis išsirinko mokinį rabi Aba, kuris aramėjų kalba užrašinėjo mokytojo žodžius, tačiau taip, kad suvoktume tik viršutinį jos sluoksnį. Tik pakankamai įsigilinęs ir išsivalęs žmogus gali panirti į gilesnes knygos prasmes. Užbaigus knygą, Šimonas mirė. Knyga buvo paslėpta, kaip nurodė mokytojas. Ją tik po kelių šimtmečių atsitiktinai surado Mošė de Lionas – į ją suvyniotą maistą iš turgaus atnešė jo mokinys. Pavyko surinkti 2700 jos fragmentų. Knygą buvo radęs kažkoks arabas su karavanu keliavęs iš Tarpupio į Izraelį.

"Zohar" sudarė daugybė knygų, joje buvo ne tik Toros, bet ir Pranašų knygų, Mišnos bei Talmudo komentarai. Tie fragmentai beveik neišliko, - tik komentarai Mozės Penkiaknygei. Po Mošė de Liono knyga vėl paslėpta daugeliui amžių iki pat vėlyvųjų Viduramžių, 16 a., kai "Zoar" gavo Ari a-Kadoš (Šventasis Ari). Tuo metu jau buvo nemažai kitų kabalistinių kūrinių. Ari visų jų pagrindu parengė vientisą Kabalos vadovą, "Ec haim" (Gyvenimo medį).

Ari gimė Jeruzalėje, su motina persikėlė į Egiptą, būdamas 35 m. amžiaus atvyko į Cfatą, miestelį Izraelio šiaurėje, kur pusantrų metų dėstė savo mokiniams. Jo mokinys. 28 m. amžiaus Chaimas Vitalis užrašė viską, ką išgirdo – ir tai sudarė 20 tomų. Ari mirė 36 m. amžiaus ir prisakė Chaimui tęsti jo veiklą. Dalį užrašų užkasė į Ari kapą, dalį paėmė saugoti giminaitis, o dalį tvarkė Chaimas.

Ari aiškino, kaip elgtis, kad pakeltume save iki amžinybės, tobulybės. Į mūsų pasaulį nuolat nusileidžia sielos, kurios jau buvo čia anksčiau, tik dabar įgavę naujus kūnus. Iš kartos į kartą sielos vystosi, gali priimti vis sudėtingesnę dvasinę informaciją. Patirtis ir dvasiniai pasiekimai iš kartos į kartą kaupiasi atmintyje ir sukelia rešimot (prisiminimus). Siekiančių aukštumų sielų vis daugėja.

Iki Ari į mūsų pasaulį nusileisdavo tik dviejų tipų sielos: 1) gyvuliškosios, suteikiančios žmogui troškimą gyventi, daugintis, išlaikyti savo giminę; b) paskiros kabalistinės, savarankiškai tyrinėję dvasinį pasaulį. Po Ari laikmečio į pasaulį pradėjo leistis sielos, sukeliančios žmonėms norą siekti dvasingumo. Daugybė žmonių panyra į Kabalą, atsiranda chasidų judėjimas – ne kabalistinis, tačiau masinis. Ari pratarmėje rašo, kad kiekvienas gali, jei nori, gali užsiimti Kabala.

Po Chaimo Vitalio veiklą tęsė Šmuelis Vitalis, vėliau šio sūnus. Trečioje kartoje buvo atkastas Ari kapas ir iš jame buvusių užrašų parengti "Aštuoni vartai". Tačiau visa apimančią metodiką parengė tik Jeguda Ašlagas. Jis 19 a. pabaigoje gimė Varšuvoje, 3 dešimtm. atvyko į Jeruzalę, kur pradėjo kurti "Talmud Eser a-Sefirot" (Mokymą apie 10 sefirų), kurį sudaro 6 tomai, per 2000 puslapių. Taip pat Baalis Sulamas parašė komentarus Ari kūriniams bei "Zoar". Jo darbą tęsė vyriausiasis sūnus Baruch Ašlagas, gimęs 1906 m. Jis išleido "Zoar" su tėvo komentarais, parengė 5 tomus straipsnių, kuriuose išdėstė visas žmogaus būsenas siekiant aukštesniojo pasaulio, tėvo mokymo užrašus "Išgirsta".

Po jo mirties įsikūrė grupė "Bnei Baruch", tęsianti čia išdėstytą tradiciją. Jos vadovas yra M. Laitmanas.

M. Laitmanas yra paskelbęs atsakymų į daugelį įvairiais būdais jam užduotų klausimų. Čia susipažinimui pateiksime vieną jų...

Kodėl Kūrėjas nuo mūsų slepia dvasinį pasaulį?

[ ... ] O kaip tu manai? Kodėl šių atsakymų žmonės nerado per tiek šimtmečių? O gal jie rado, tik paslėpė nuo mūsų? Kodėl tiek išsilavinusių žmonių (filosofų, mokslininkų, tyrinėtojų)negali atsakyti į pačius svarbiausius žmogui klausimus?

Tiesą sakant, kodėl patys negalime sau atsakyti? Kodėl Kūrėjas slepia šiuos atsakymus nuo mūsų? Reiktų atkreipti dėmesį, kad Jis slepia atsakymus, bet ne klausimus. Priešingai, būtent Jis ir verčia tave juos kelti, štai dėl ko žmogus juos pateikia ir jaučia jų kartumą. [ ... ]