Grafas Kaliostro: pranašas ar apgavikas?

Kaip vėjas iš pietų, kaip akinanti vidurdienio šviesa atvykau pas jus į šaltą ir ūkanotą šiaurią, visur pakelyje palikdamas dalelę savęs, menkdamas su kiekvienu žingsniu, tačiau palikdamas jums truputį šviesos, truputį jėgos. Taip ir eisiu, kol prieisiu savo kelio galą, kai rožė pražys ant kryžiaus”. Aleksandras Kaliostro.

Karštas vėjas, iš Afrikos atnešantis karštą orą į pietines Italijos provincijas, jau senais laikais buvo vadinamas „kaljostru”. Šis žodis, ko gero, visiems laikams būtų išlikęs tik vietinėje tarmėje, jei nežinia iš kur XVIII amžiaus pabaigoje Londone atsiradęs užsienietis, save vadinęs grafu Aleksandru Kaliostro ir šį žodį padaręs žinomu visame pasaulyje.

Apie nepažįstamąjį atvykėlį Anglijos sostinės visuomenė žinojo tik tiek, kad tai buvo vidutinio amžiaus neaukšto ūgio raudonos veido odos italų pulkininkas, tarnavęs ispanams. Savo kilmės paslaptį Kaliostro nusprendė pasilaikyti sau. Tie, kurie bendravo su grafu, pastebėjo, kad visomis užsienio kalbomis, tame tarpe ir italų, šis žmogus kalbėjo su aiškiai juntamu akcentu. Juodų dūmų tumulai, sklindantys iš namelio, kuriame grafas apsigyveno su savo gražuole žmona, kamino paskleidė mieste daugybę gandų.

Buvo kalbama, kad šiame name vyksta stebuklai, o pats šeimininkas – išsilavinęs alchemikas, turintis pagarsėjusį filosofijos akmenį. Buvo teigiama, kad tie nedaugelis laimingųjų, kurie įgijo Kaliostro pasitikėjimą, savo akimis matė jo apartamentus, kurie visiškai atitiko įsivaizdavimą kaip turi atrodyti burtininko prieglauda.

Pats šio padidėjusio dėmesio objektas visais būdais stengėsi kurstyti gandus, išlaikydamas paslaptingą ir reikšmingą išraišką bei demonstruodamas didžiulius „savo gamybos” briliantus. Stebino Kaliostro sėkmė loterijose, kai jis gana dažnai, girdint ne vienam liudininkui, paskelbdavo būsimus laimingus numerius ir jojimo varžybų nugalėtoją.

Tačiau žinomumas netrukus pavirto skandalu – buvo pradėta ne viena byla, kuriose grafas buvo kaltinamas burtais ir apgavystėmis. Daugumą teismo procesų jam pavyko laimėti, tačiau Anglijos teritoriją grafui Kaliostro teko palikti. Taip prasidėjo jo „gastrolės” Europoje.

Tarsi koks cirko artistas grafas keliavo iš vienos vietos į kitą, niekur ilgai neužsibūdamas. Miestuose sklido pasakojimai apie paslaptingą stebukladarį, kurio „stebuklų” repertuare  buvo alchemijos bandymai, bendravimas su dvasiomis, beviltiškų ligonių išgydymas ir aiškiaregystės. Grafas nesibodėjo netgi tokių „smulkmenų”, kaip vagių demaskavimas ar lobių paieškos. Tačiau mažai kas žinojo, kad tikroji priežastis, vertusi grafą padėti nuskurusiems žmonėms, buvo noras prisiglausti po kurio nors monarcho šiltu sparneliu, t.y. tapti stebukladariu jo rūmuose. Nors dažniausiai įvairių šalių valdovai į atvykusį burtininką žiūrėjo gana palankiai, tačiau nė vienas jų nepareiškė noro tapti grafo Kaliostro globėju.

O štai Rusijoje, į kurią grafas atvyko 1779 metais, jis patyrę visišką fiasko. Peterburge jo laukė ne tik konkurencija iš vietinio žiniuonio Jerofejyčiaus pusės, tačiau prieš Kaliostro susivienijo ir mokslo pasaulis. Jekaterinos II leibmedikas Rodžersonas netgi pasiūlė jam dvikovą, kurioje ginklais būtų nuodai, nuo kurios grafas nusprendė išsisukti.

Nors imperatorienė kategoriškai atsisakė palaikyti garsenybę, Kaliostro pavyko iškovoti populiarumą vietinių gyventojų tarpe. Jis netgi gavo kvietimą apsilankyti Maskvoje, tačiau to nespėjo padaryti, nes buvo išleistas raštas, kuriuo grafui buvo liepiama nedelsiant išvykti iš Rusijos. Savo nepalankumą gastroliuotojui Jekaterina II aiškino savo antipatija visokiems neaiškaus plauko veikėjams. Tačiau pikti liežuviai kalbėjo, kad valdovei nedavė ramybės pernelyg didelis jos favorito Potiomkino dėmesys, rodomas gražuolei grafo žmonai.

Atsisveikinęs su nesvetinga Rusija, Kaliostro išvyko į Prancūziją, kur praleido keletą metų ir sugebėjo sudaryti apie save nuomonę kaip apie gerą burtininką. Nenorėdamas gąsdinti žmonių savo abejones keliančia veikla, grafas pasiskelbė esąs padorus katalikas, kuriam kažkada pavyko pažinti Rytų išmintį. Šį derinį jis aiškino savo kilme. Nelabai konkretūs pasakojimai, kuriuose buvo daugybė nutylėjimų, labiau priminė siužetus iš „Tūkstančio ir vienos nakties” pasakų.

Visur buvo skleidžiamas gandas, kad Kaliostro gimė ne prieš vieną šimtmetį, jo tėvas buvo krikščionis, kurio neprisimena. Būsimojo grafo vaikystė ir jaunystė praėjo Arabijoje – Medinos mieste, kur berniukas augo nuostabiuose rūmuose, apsuptas daugybės tarnų ir mokytojų. Keletą metų jis praleido kelionėje į Rytus, kurios metu įgijo žinių, padedančių patekti į pačius tolimiausius Visatos taškus. Raktą šiai paslapčiai atskleisti galėjo tik tikras burtininkas, kuriuo jis, grafas Kaliostro, ir yra…

Drąsūs stebukladario pareiškimai baigėsi tuo, kad žymiai padaugėjo keliaujančių maldininkų. Iš visų Europos kraštų jie skubėjo pas grafą Kaliostro. Pats grafas, apsirengęs rytietiško stiliaus drabužiais, stebuklus žarstė į kairę ir į dešinę. Mago populiarumą didino tai, kad už savo veiklą neėmė jokio atlygio. Kam jam būtų reikėję skurdinti vargšus? Juk grafui prašmatniai gyventi leido savanoriškos aukos, kurias aukojo aukštuomenės atstovai, norėdami, kad Kaliostro jų vaikus irgi išmokytų mago amato. Kaliostro juo traukė ne tik savo „dovana” (šimtai panašių burtininkų tuo metu klajojo Europoje), tačiau savo priklausomybe įtakingai religinei srovei – masonybei.

„Laisvųjų mūrininkų” (būtent taip verčiamas prancūzų kalbos žodis „fran-kmason”) judėjimas prasidėjo XVIII amžiaus pradžioje. Masonai, perėmę iš viduramžių laikų mūrininkų-akmenskaldžių cechų organizacinę struktūrą ir papildę ją riterių ordinų ritualais, stengėsi sukurti visą pasaulį apimančią slaptą organizaciją, kurios tikslas buvo suvienyti visą žmoniją religiniu pagrindu. Ritualų teatrališkumas ir bendrijos narių „slaptų mokslų” žinojimas didino judėjimo populiarumą, o aristokratų ir karūnuotųjų asmenų dalyvavimas ložėse (taip vadinosi masonų organizaciniai vienetai ir jų susirinkimų vietos) į šį judėjimą pritraukė įvairiausio plauko karjeristų ir aferistų.

Suprantama, kad grafas Kaliostro pasistengė kuo greičiau tapti laisvųjų mūrininkų organizacijos nariu. Nepasitenkindamas eilinio ložės nario vaidmeniu, grafas sukūrė savąją masonybės versiją – Egipto ritualą. Jo pagrindu tapo planas pertvarkyti bendruomenę alchemijos pagalba.

Kaliostro pasisavino senovės egiptiečių simbolius ir kryžiuočių, kurie ne tik skleidė krikščionybę Rytuose, bet ir daug ko tenai išmoko, paslaptis bei sukūrė idealią, jo manymu, doktriną, kuri fizinio ir dvasinio atgimimo būdu turėjo žmoniją atvesti į tobulumą. Fizinis atgimimas galėjo būti pasiektas per kažkokią „pirmykštę medžiagą” ir filosofijos akmenį, dovanojantį jaunystę nemirtingumą. Dvasinis atgimimas bus įmanomas po to, kai bus atrastas paslaptingas penkiakampis, galintis visus žmones vėl padaryti dorais.