Melo evoliucija evoliucijos teorijoje

Nuo pat evoliucijos teorijos pradžios XIX amžiaus antroje pusėje vyksta karštligiška pereinamųjų rūšių suakmenėjusių liekanų paieška. Kalba eina apie radinius, kurie galėtų įrodyti evoliucijos teorijos patikimumą, t.y. patvirtinti jos teiginį, kad vienos rūšies (paprastos) pokyčiai sukuria naujas rūšis (sudėtingas). Nuo tų laikų, jeigu kažkas ir evoliucionavo šioje sferoje, tai tiktai aptariamos teorijos "įrodymąi", išgalvoti jos šalininkų. Žemiau pateikiame kelis plačiau pagarsėjusius evoliucionistų falsifikacijų pavyzdžius.

Jeigu evoliucija vyko iš tikrųjų, tai šiandien, tyrinėdami suakmenėjusias liekanas, turėtume aptikri daugybę įrodymų, kad vienas rūšis keitė kitos. Tačiau nežiūrint į tai, kad "viso pasaulio muziejuose saugoma apie 100 mln suakmenėjusių liekanų, kruopščiai užfiksuotų kataloguose" (Porteris Kiras, New Scientist, 1981 sausio 15, 129 psl),

Tai, kad nėra suakmenėjusių evoliucijos liudijimų, trikdė ir patį Darviną: "...tarpinės grandys? Geologija, be abejonės, nepademonstravo kokių nors laipsniškų organiškų pokyčių ir tai yra, iš visko sprendžiant, akivaizdžiausias ir rimčiausias argumentas, koks tik gali būti pateiktas teorijos nenaudai" - Darviną čionai cituoja Deividas Raupas (David Raup) savo "Konfliktuose tarp Darvino ir paleontologijos".

Tačiau Darvinas savo įprasta maniera pateikti hipotezes vietoje faktų, numojo ranka į tokius potencialius kaltinimus, pareiškęs, kad ateityje paleontologai be abejonių (!) užpildys šią spragą.

Paleontologinių įrodymų nebuvimas ir nenugalimas evoliucionistų troškimas bet kokia kaina įrodyti, kad žmogus kilo iš gyvūnų privedė prie visos eilės nesiliaujančių mėginimų sukurti atitinkamus įrodymus sukčiavimo, falsifikacijų, melo ir nutylėjimų pagalba.

Pradžią šitam gėdingam procesui padarė pats Darvinas: tas faktas, kad jo evoliucijos teorija buvo grindžiama plagiatu, yra draugiškai nutylimas visų jo biografų.

Priimta laikyti, kad Darvino 1859 metais išleista ir tapusi evoliucijos teorijos keriniu akmeniu knyga "Rūšių kilmė natūralios atrankos keliu..." ("On the Origin of Species by Means of Natural Selection, or the Preservation of Favoured Races in the Struggle for Life”) - buvo jo darbo rezultatas.

(Skliausteliuose vertėtų pažymėti, kad a) mūsų politkorektiškumo laikais kalbos apie "talentingesnių rasių" išgyvenimą būtų įvertintos kaip baisus rasizmas, dėl to pakankamai ilgą laiką evoliucionistai droviai praleisdavo antrą knygos pavadinimo dalį ir vadina ją "Rūšių kilmė natūralios atrankos būdu"; b) knygoje nėra nė žodžio apie žadėtą "rūšių kilmę", vien migloti, pseudo moksliniai ir ganėtinai neišmanėliški samprotavimai apie galimybę vienoms rūšims išsivystyti į kitas, ir c) terminas "atranka" duoda suprasti, kad esama kažkokios protingos galios, kurią neigia patys evoliucionistai).

Realybėje abejotina šios teorijos sukūrimo garbė priklauso visai ne Darvinui, bet Alfredui Raselui Volesui, kuris paskelbė HIPOTEZĘ apie tai, kaip natūrali atranka galėtų įtakoti vienų rūšių virtimą kitomis. 1858 vasario mėnesį, sirgdamas karštine Ternato salopje (Moliukų archipelagas) jis parašė didelį straipsnį "Rūšių tendencija nukrypti nuo savo originalo neribotam laikui", kuriame galima rasti daugumą evoliucijos teorijos elementų - čia ir "kova dėl išgyvenimo", "ir geriau prisitaikiusių išgyvenimas kovoje dėl išgyvenimo", ir "rūšių populiacijų dėsnis" ir visa kita, kas tapo darvinizmo pamatais.

Paties Darvino "mokslinį bagažą" sudarė du metai lekcijų Edinburgo universitete lankymo, po kurio jis numojo ranka į nuobodžias knygas. Ir netgi būdamas studentu, Darvinas leido visą savo laiką vietiniuose baruose su draugais, vos ne vos išlaikydamas įskaitas. Kaip turtingas įpėdinis, Darvinas nekėlė sau jokių tikslų gyvenime, kadangi jo tėtušis rengėsi įtaisyti jį į pelningą anglikonų pastoriaus vietą, ir Darvinas tam neprieštaravo. Tačiau likimas pakrypo kita linkme.

Su įtakingo giminaičio pagalba Darvinas įsitaisė neapmokamo "gamtininko" vietoje "Biglio" laive, plaukusiame aplink pasaulį tarp 1831 gruodžio ir 1836 spalio. Daugelyje Darvino gyvenimo aprašymų daug kalbama apie "mokslinius" tyrimus, tačiau absoliučiai nutylima, kad būdamas Pietų Amerikoje, jis tyrinėjo čiabuvių burtininkų ritualus. Savo išvykų į žemyno gilumą metu Darvinas dalyvavo jų ritualuose ir, kaip liudija amžininkai, jį tai smarkiai paveikė. Grįžęs į Angliją, nors jo sveikata dėl nesuprantamų priežasčių, smarkiai pablogėjo, Darvinas pašventė likusį savo gyvenimą teorijoms, kurių tikslas buvo griauti tikėjimą Dievu.

Neturėdamas mokslinio išsilavinimo, Darvinas, su dviejų kitų kombinatorių - Čarlzo Lajelio ir Džozefo Hukerio pagalba užsiėmė plagiatais ir pateikė Voleso hipotezę kaip savo teoriją. Su Hukerio pagalba jis pristatė ataskaitą su "savo" idėjomis Karališkajai draugijai Londone, kai tuo tarpu Voleso ataskaita buvo pristabdyta. Užtikrinęs tokiu būdu "savo" idėjos prioritetą, Darvinas ėmė rašyti knygą, kurioje niekaip nebuvo paminėtas tikrasis idėjos autorius Volesas. Visa tai detaliai aprašyta Arnoldo Brakmano (Arnold C. Brackman) knygoje "Subtili kombinacija" (Delicate Arrangement).

Tame, kad svarbiausias Darvino tikslas buvo suduoti smūgį krikščionybei, galima neabejoti. Savo autobiografijoje, parašytoje 1876 metais ir pavadintoje "Prisiminimai apie mano proto ir charakterio vystymąsi", jis pareiškia:

"Aš nesuprantu, kaip kas nors galėtų trokšti, kad krikščionybė būtų tiesa, kai tikroji jos tekstų reikšmė aiškiai nurodo, kad netikintieji - o jiems priklauso mano tėvas ir beveik visi mano geriausi draugai - bus nubausti amžių amžiams. Dėl to ši doktrina užsitarnauja prakeikimo".

Laikantis tų pačių melo ir falsifikacijų tradicijų, kurios iš pat pradžių lydi visus evoliucionistų darbus, šitie ir kiti Darvino antikrikščioniški pasisakymai buvo pašalinti iš pirmosios publikuotos jo autobiografijos versijos, tai padarė jo žmona Ema ir sūnus Frensis Darvinas. Žmona ir sūnus manė, kad Darvino pažiūros galėjo pakenkti jo reputacijai. Tik beveik po šimto metų jo pasisakymai buvo atkurti jo anūkės, Noros Barlou (Nora Barlow), 1958 metais išleistoje autobiografijoje, skirtoje atžymėti evoliucijos teorijos šimtmečio jubiliejų. Matyt, anūkė nutarė, kad XX amžiaus žmonės taip toli nuklydo nuo krikščionybės, kad antikrikščioniškos senelio idėjos nieko nebesutrikdys.

Ši knyga tapo kaip tik tuo, ką daug kas troško pamatyti: atviru pareiškimu evoliucijos naudai ir religinių pažiūrų į pasaulio ir žmonių atsiradimą neigimu. Dėl to ši knyga, nežiūrint į jos nemoksliškumą ir juokingas klaidas, buvo su susižavėjimu priimta "pasaulio bendruomenėje". Štai, bendrais bruožais, kai kurios klaidos:

Kur bepažvelgsi, Darvinas nurodo kažkokius "autoritetus", tačiau jų neįvardija. Išsakydamas įvairias hipotezes, jis pastebi, kad "tai viso labo abstrakcijos" ir kad "pilna versija bus pateikta vėliau". Nežiūrint į tai, kad jis parašė kelias kitas knygas, jis taip ir nepasivargino pateikti kokių nors savo teorijos įrodymų. Nesugebėjo to padaryti ir niekas iš jo pasekėjų.

Knyga mirga hipotetinėmis frazėmis, tokiomis kaip "viskas galėjo vykti būtent taip", "galbūt", "įmanomas daiktas", "galima įsivaizduoti, kad..." Štai pats mėgstamiausias Darvino išsireiškimas: "Imkime ir panagrinėkime įsivaizduojamą pavyzdį".

Dar vienas mėgstamas Darvino metodas - išsakyti kažkokią prielaidą, o paskui nurodyti ją jau kaip faktą: "Kaip mes anksčiau pademonstravime..." Ir dar. Pasiūloma galima įvykių plėtotė, o paskui daroma išvada, kad tai yra kažkokio reiškinio įrodymas.

Knygoje pilna įdomių pasakojimų, bet ne faktų. Pateikiami labai painūs pavyzdžiai. Darvinas naudoja iš pažiūros įtikinamus ir klastingus argumentus ir daug rašo apie galimus paaiškinimus, dėl ko neegzistuoja reikalingi faktai.

Štai tipiškas Darvino logikos pavyzdys: kad paaiškintų, kodėl nėra tarpinių rūšių suakmenėjusių liekanų, jis teigia, kad "rūšys labai sparčiai keitėsi kitose pasaulio dalyse, kuriose žmonės dar nespėjo ištirti nuosėdinių uolienų. Vėliau tos pasikeitusios rūšys persikėlė į vakarines šalis, kur ir buvo aptiktos. Tokiu būdu rūšys keitėsi kitoje planetos pusėje ir dėl to pereinamosios rūšys mūsų pusėje neaptinkamos".

Kai šitaip argumentuojama, kokia kalba gali eiti apie mokslą? Tačiau Darvinui tai atleistina, juk jis faktiškai neturėjo mokslinio išsilavinimo.

Užgimusi plagiato, melo ir tamsumo nuodėmėje evoliucijos teorija patraukė į savo šalininkų gretas savęs vertus pasekėjus, pasirengusius leistis į bet kokius sukčiavimus, kad "įrodytų" teorijos teisingumą. Panagrinėsime kelis tokius atvejus.

FALSIFIKACIJA PILTDAUNE

1912 metais pasaulį sukrėtė naujiena apie tai, kad žmonės vis dėlto yra kilę iš beždžionių ir Piltdauno žmogaus atradimas žvyro karjere galų gale tai įrodo. Buvo tapomi "didžių" žmonių, atradusių tą lobį, portretai, jie buvo įšventinti į riterius, pagrindiniam atradėjui Čarlzui Dausonui (Charles Dawson) radinio vietoje buvo pastatytas paminklas. Naudojantis, kad viskas atrodytų rimčiau, mokslinę lotynų kalbą, radinys buvo pavadintas Eoanthropus Dawsoni - "ankstyvasis Dausono žmogus". Piltdauno miestelyje vietinis baras buvo pervadintas "Piltdauno žmogumi". Dantų gydytojo - anatomo signalas apie tai, kad dantis kažkas nudilino buvo draugiškai su pasipiktinimu ignoruotas ir garsioji kaukolė užėmė garbingą vietą Britų muziejuje.

Per sekančius 40 metų kaukolės kopijos prasiskverbė į daugumą pasaulio muziejų ir į biologijos vadovėlius kaip tarpinė grandis tarp žmogaus ir beždžionės. Kadangi signalai apie galimus neatitikimus nesiliovė, muziejaus administracija artefaktą paslėpė, o besidomintiems ėmė dalinti gipsines kopijas.

1953 metais Kenetas Oklis (Kenneth Oakley), Britų muziejaus geologas, padedamas Džozefo Vainerio (Joseph Weiner), Oksfordo universiteto antropologo ir Le Gros Klarko (Le Gros Clark), Oksfordo anatomijos profesoriaus, visgi įsigudrino ištirti žymiuosius kaulus. Po to, panaudoję neseniai atrastą fluoro testą, jie nustatė, kad Eoanthropus Dawsoni tebuvo grandiozinė mistifikacija. Matyt, Dausonas ir jo draugeliai padėjo greta žmogaus kaukolės beždžionės žandikaulį, nudilino dantis, kad šie įgautų žmogišką pavidalą ir nudažė visus kaulus kalio dichromatu, kad jie atrodytų kaip seni ir kad susidarytų įspūdis, jog priklauso greta gulinčiai kaukolei.

Parlamentas taip pasipiktino, kad vos nepatvirtino rezoliucijos apie tai, kad "Atstovų rūmai išreiškia savo nepasitikėjimą Britų muziejaus administracija už tai, kad jai prireikė šitiek laiko falsifikacijai išsiaiškinti".

Nežiūrint į šį skandalą, Piltdauno žmogaus atvaizdai iki šiol puikuojasi biologijos vadovėliuose kaip "tarpinės grandies" iliustracija.

ŽMOGUS IŠ NEBRASKOS

1922 metais Amerikos gamtos istorijos muziejaus Niujorke direktorius Henris Feirfildas Osbornas (Henry Fairfield Osborn) ir Haroldas Kukas (Harold Cook) pranešė "miestui ir pasauliui", kad atkaklių ilgus metus trukusių paieškų rezultate Haroldas Kukas galiausiai aptiko netoli Gyvačių upės Nebraskoje, krūminį dantį, kuris priklausė plioceno periodo žmogui. Remdamasis vienu vieninteliu dantimi, Osbornas nepabijojo (nepasidrovėjo?) pareikšti, kad jis priklausė "žmogaus protėviui", pusiau žmogui, pusiau beždžionei. "Tarpinė stadija tarp beždžionės ir žmogaus pagaliau surasta", kadangi dantis turėjo bendras žmogui ir beždžionei charakteristikas.

Remdamasis šiuo vieninteliu dantimi, puikia vaizduote pasižymintis dailininkas sukūrė šio senovinio beždžionžmogio atvaizdą (skliausteliuose reikia pažymėti, kad visos panašios iliustracijos evoliucijos vadovėliuose buvo sukurtos tokiu pačiu būdu - pasitelkus dailininkų ir mokslininkų vaizduotę).

"Žmogus ir Nebraskos" figūravo Skopso teisme (taip vadinamas "Beždžionių procesas"), kuriame, kaip laikoma, evoliucionistai nugalėjo kreacionistus.

Tačiau 1928 metais buvo nustatyta, kad dantis priklausė "išmirusios rūšies" kiaulei, o 1972 metais Paragvajuje buvo aptiktos gyvos šios "išmirusios veislės" kiaulės.

JAVOS ŽMOGUS

1891 metais buvo aptiktas "Javos žmogus", tapęs klasikiniu įrodymų paieškos pavyzdžiu. 1866 metais Ernstas Hekelis pasiūlė terminą "pitekantropas", kuris įvardintų HIPOTETINĘ tarpinę grandį tarp žmogaus ir beždžionės. Eugenijus Diubua (Eugene Dubois), tapęs aršiu evoliucionistu, kai lankė lekcijas olandų koledžo medicinos fakultete, metė mokslus ir leidosi į Sumatrą ir kitas olandų Ost Indijos salas ieškoti tos grandies suakmenėjusių liekanų.

1891 rugsėjį drėgnoje vietovėje palei Solo upę Diubua aptiko kaukolės viršų. Po metų už 50 pėdų aptiko dubens kaulus. Vėliau aptiko tris dantis kitoje vietoje toje pačioje apylinkėje. Diubua iškart pareiškė, kad a) visi šie kaulai priklausė vienam ir tam pačiam asmeniui ir b) jiems yra maždaug milijonas metų.

Netoliese jis aptiko ir priskyrė tam pačiam laikotarpiui dvi žmogaus kaukoles, tačiau jų nepropagavo, kadangi jų apimtis buvo šiek tiek didesnė nei pas šiuolaikinį žmogų. Tik po 31 metų, 1922 metais jis prisipažino apie šį radinį.

Apsiginklavęs šitais padrikais kaulais, Diubua paskelbė pasauliui, kad aptiko "Javos žmogų" ir praleido likusį gyvenimą propaguodamas šitą didį atradimą. Dubens kaulas, tiesa, pasirodė esąs normaliu žmogaus kaulu.

Kaip ir reikėjo tikėtis, daug ekspertų suabejojo, ar visi kaulai priklausė tam pačiam asmeniui, o taip pat pareiškė, kad tai žmogaus, o ne beždžionės kaulai. Tačiau Diubua skyrė didžiumą savo gyvenimo lekcijoms ir pasakojimams apie "pusiau žmogų, pusiau beždžionę". Jis pavadino jį stovinčiu pitekantropu, o kad būtų įtikinamiau, panaudojo lotynų kalbą - Pithecanthropus erectus.

Britų zoologai manė, kad tai buvo žmogus, vokiečių specialistai nusprendė, kad tai beždžionė, o prancūzai iškėlė prielaidą, kad tai kažkas per vidurį.

Pagaliau 1907 metais vokiečių ekspedicija leidosi į Javą, kad išspręstų šituos ginčus. Tačiau Diubua neparodė jiems savo "kaulų kolekcijos" ir nesuteikė jokios kitos pagalbos. Atvykę į salą, vokiečiai iškasinėjo maždaug 10 000 kubinių metrų dirvožemio ir iškasė 43 dėžes kaulų, o paskui paskelbė, kad visa tai - tuščias laiko švaistymas. Pagrindiniu jų atradimu tapo tai, kad Diubua Javos žmogaus kaulai buvo paimti iš artimiausio vulkano lavos. Jo išsiveržimas palaidojo daugybę žmonių ir gyvūnų.

Likus penkiolikai metų iki mirties ir po to, kai dauguma evoliucionistų įsitikino, jog jo radinys tėra tiktai šiuolaikinio žmogaus kaulai, Diubua paskelbė esąs įsitikinęs, jog tai gibono kaulai.

Vadovėliai ir populiarios knygos ir toliau nurodo 500 000 metų skaičių kaip "Javos žmogaus" amžių. Hekelio biografijoje, kurioje paminimas šis pitekantropas, iškilmingai pareiškiama, kad "tai buvo vėliau įrodyta, aptikus Javos saloje pitekantropo liekas".

ERNSTO HEKELIO SUKČIAVIMAI

Hekelis, teisėtai laikomas evoliucijos teorijos grandu, užima ypatingą vietą tarp evoliucionistų-falsifikatorių. Būtent jis iškėlė "atavistinių" (nebereikalingų) organų žmogaus organizme idėją ir tokią pat absurdišką idėją apie "rekapituliaciją". Jam priklauso ir mintis, kad praeityje egzistavo tarpinė grandis tarp žmogaus ir beždžionės. Savo "rekapituliacijos" idėją jis apvilko "Biogenetinio dėsnio" rūbais. Trumpai išdėstant esmę, šis dėsnis reiškia, kad žmogaus gemalas per kelis pradinius vystymosi motinos įsčiose mėnesius pereina įvairius evoliucijos etapus, įskaitant ir etapą, kai mūsų protėviai buvo, pavyzdžiui, žuvimis. Būtent Hekelis demonstravo gemalų su žiaunomis piešinius.

XX amžiaus viduryje mokslininkai suvokė, kad Hekelio teorijos neturi jokio mokslinio pagrindo ir yra absurdiškos. Tačiau biologijos vadovėlių autoriai ir žiniasklaida vis dar paišo gemalus su neegzistuojančiomis uvų žiaunomis bei įvairių žinduolių gemalų lenteles, kuriose visos rūšys atrodo labai panašios.

Hekelio teorijos pagrindą sudaro labai gerai apgalvota falsifikacija. Savo 1859 metais išleistoje knygoje "Rūšių kilmė natūralios atrankos būdu arba Talentingų rasių išgyvenimas kovoje dėl išlikimo", Darvinas užsiminė apie rekapituliacijos galimybę, dėl ko jo ištikimas mokinys Tomas Hakslis įdėjo žmogaus ir šuns gemalų piešinį į savo knygą 1863 metais, kad būtų pademonstruotas tasai panašumas. Pats Darvinas tuos piešinius į savo knygą įsidėjo 1871 metais.

Hekelis užkibo už šių užuominų ir atrado "Biogenetikos dėsnį". Kaip savo "dėsnio" įrodymą, jis 1874 metais įdėjo į savo knygą falsifikuotas lenteles. Nuo to laiko viso pasaulio evoliucionistai naudoja tas lenteles savo darbuose, o milijonai studentų ir mokinių išaugo, studijuodami falsifikacijas.

Būdamas neblogu dailininku, Hekelis perpiešė įvairių gemalų piešinius taip, kad jie būtų panašūs. Tuo tikslu jis keitė galvų, akių, kūnų ir kitų detalių formas ir matmenis. Beždžionės ir žmogaus skeletuose jis, pavyzdžiui,pakeitė jų ūgius, o taip pat pridavė beždžionės skeletui labiau statmeną pozą.

Žymioji Hekelio falsifikacija, 1874 metais "įrodžiusi" neegzistuojantį panašumą tarp gemalų - žuvies (F), driežo (A), vėžlio (T), vištos (H), kiaulės (S), karvės (R), triušio (K) ir žmogaus (M)

Jau 1874 metais Hekelis buvo įtartas sukčiavimu, tai padarė vokiečių embrionologas Vilhelmas Hisas (Wilhelm His), kuris apkaltino jį nesąžiningumu ir diskreditavo mokslininkų tyrinėtojų tarpe. Nežiūrint į tai, kad pats Hisas parašė funadamentalius darbus apie gemalų vystymąsi, kurie tapo žmogaus embrionologijos pamatais, jo demaskavimas buvo ignoruojamas.

1915 metais Jenos universitete, kuriame Hekelis dėstė, penki profesoriai apkaltino jį sukčiavimais ir jį teisė universiteto teismas.

Paskutinis ir geriausiai dokumentais pagrįstas Hekelio falsifikacijų demaskavimas įvyko 1997 metais, kai grupė tyrinėtojų, vadovaujamų anglų embrionologo daktarao Maiklo Ričardsono, nufotografavo 39 įvairių rūšių embrionų vystymosi stadijas. Štai ką jis pasakė apie Hekelį savo interviu laikraščiui London Times: "Tai vienas bjauriausių mokslinio sukčiavimo atvejų. Jis kopijavo žmogaus gemalus ir paskui tvirtino, kad visi gemalai atrodo vienodai. Tačiau taip nėra... Tai falsifikacijos" ("The London Times," 1997 rugpjūčio 11 1997, psl. 14.)

SUKČIAVIMAI SU ARCHEOPTERIKSU

Vokietijoje, Solnhofene, netoli Aichšteto miesto esama aukštos kokybės kalkakmenio kasyklų, veikiančių daugiau kaip šimtą metų. Kartas nuo karto jose buvo aptinkama senovinių organizmų suakmenėjusių liekanų, prekyba jomis tapo papildomu šaltiniu kasyklų savininkams.

1861 metais buvo aptikta ir už didelius pinigus parduota plunksna. Didžiulę kainą lėmė tai, kad specialistai nusprendė, jog plunksna priskirtina vėlyvajam Juros periodui. Netrukus po to tame pačiame karjere buvo aptiktas iškastinis paukštis be galvos ir kaklo. Paukštį pavadino "arceopetriksu" ir pardavė už solidžius pinigus Britų muziejui. Karjero savininkai labai greitai susigaudė, kad neįprastų pavyzdžių "aptikimas" tampa puikiu būdu neblogai užsidirbti.

1877 metais tame pačiame karjere buvo aptiktas antras pavyzdys, šį kartą su kaklu ir galva. Kiekviename žandikaulyje jis turėjo po 13 dantų, o galva priminė driežo galvą (matyt, karjero savininkai apskaičiavo, kad evoliucionistai iš visų jėgų stengiasi surasti bent vieną kokią nors "pereinamą formą"). Naujausias radinys sukėlė didžiulę sensaciją ir žadėjo didžiulį pelną. Taip ir atsitiko - laimingu radinio šeimininku tapo Humboldto muziejus Berlyne, pasiūlęs aukcione didžiausią kainą.

Viso pasaulio evoliucionistai iškilmingai paskelbė paukštį pereinama forma tarp roplių ir plunksnuočių. Tai galiausiai juos ir pražudė. Jeigu jie pripažintų archeopteriksą išmirusiu paukščiu, klausimas tuo būtų išsemtas. Bet kadangi jie draugiškai propagavo radinį kaip evoliucijos įrodymą, tai nors paukštis ir pateko į viso pasaulio zoologijos vadovėlius, mokslininkai nesiliovė tyrinėti šį "įrodymą".

1983 metais M. Tropas parašė straipsnį, kuriame buvo abejojama radinio autentiškumu: "Ar nėra archeopteriksas falsifikacija?" (Is Archaeopteryx a Fake?). Straipsnis buvo paskelbtas Creation Research Society Quarterly, Vol. 20, psl. 121-122. Po poros metų pasirodė keturių straipsnių serija leidinyje British Journal (1985 kovas-birželis), paskelbusi archeopteriksą kruopščiai apgalvota apgaule.

Straipsnio autoriai buvo žinomi mokslininkai iš Anglijos - Fredas Hoilas (Fred Hoyle), R. Votkinsas (R. S. Watkins), N. Vikrasmasinge (N. C. Wickramasinghe), Dž. Votkinsas, R. Rabilizirovas (R. Rabilizirov) ir P. M. Spetneris (P. M. Spetner). Ginčas sukėlė mokslo pasaulio susidomėjimą, kadangi kompetetingi autoriai spaudoje viešai pareiškė, jog paukštis buvo ne kas kita kaip falsifikacija, tolygi Piltdauno žmogui.

1983 metais šie šeši britų mokslininkai Londono muziejuje kruopščiai ištyrinėjo ir nufotografavo eksponatą. Po pirminės analizės jie prašė leidimo, kad eksponatą patikrintų nepriklausoma laboratorija, kuri panaudotų tyrimui mikroskopą, datavimo radioaktyviaja anglimi metodą ir spektrometrą. Po trijų mėnesių po šio užklausimo, muziejus perkėlė eksponatą į archyvą.

Išaiškinę apgaulę su archeopteriksu, Hoilas, Votkinsas ir kiti pasiknaisiojo istoriniuose šaltiniuose ir atrado, kad pradedant XVIII amžiuje kalkakmenio karjeras Solnhofene buvo žinomas savo suakmenėjusių iškasenų padirbiniais. Autentiški suakmenėjimai, aptikti karjere, buvo pakeičiami, o tada parduodami muziejams. Iš archeopterikso savininkai neblogai užsidirbo, kadangi puikiai atitiko paklausą - nesustabdomą evoliucionistų siekį žūt būt bet kokiais būdais surasti evoliucijos teorijos įrodymų.

Išvertė versijos.com pagal www