Džersio velnias

Legendos apie Džersio velnią (Jersey Devil) sklando maždaug nuo XVIII a. vidurio. Tuo metu jo pasirodymas, visuomenės manymu, pranašavo karo pradžią, nes jį matydavo prieš visus didesnius karus ir mūšius, kartais ir prieš gamtinius kataklizmus.

Dažnesni liudijimai apie Džersio velnią pradėjo rastis tik XIX a. pradžioje. Tyrėjų paskaičiavimais, per tris Džersio velnio legendos egzistavimo šimtmečius, būta virš 2000 pranešimų apie jį. Mūsų laikais pranešimai apie šį padarą yra reti, bet jų vistiek pasitaiko.

Jei Džersio gyventojams nutinka kokios nors nelaimės, dažniausiai jomis yra kaltinamas Džersio velnias. Šiuo klausimu Džersio velnias yra panašus į mitinius gremlinus, kurie siunčia žmonėms visokias bėdas. Galima drąsiai teigti, jog Džersio velnias jau seniai tapo JAV folkloro ar net popkultūros dalimi.

Istorijos ir legendos apie Džersio velnią atsekamos dar iki Amerikos indėnų laikų. Pavyzdžiui, vietinė delavarų gentis vietinius durpynus vadino „Popuessing“, kas išvertus į lietuvių kalbą reikštų „Drakono žemė“. Vėliau, švedų tyrėjai, šią vietą pradėjo vadinti „Drake Kill“, kas reiškia „Drakono nužudymas“, nes, anot jų, toks vertimas, labiau atspindinti delavariškąjį žodį.

Taigi, delavarų pasakojimai mini, jog netoli Niu Džersio randasi vieta pavadinimu „Squankum“ („Piktųjų dvasių žemės“), jie taip pat pasakoja, jog aplink Niu Džersį galima rasti daug paslaptingų petroglifų su keisto padaro atvaizdu. Amerikonistikos profesorius Angusas Gillespi teigia, jog šie petroglifai primena būtybę turinčią roplio bruožus. Jis neteigia, jog tai yra Džersio velnias, bet apie keistą būtybę, kurią laiks nuo laiko pamato kas nors iš gyventojų, kalbama jau nuo 1735 metų.

Kaip atrodo Džersio velnias?

Džersio velnio aprašymai varijuoja, tačiau galime išskirti dažniausiai pasireiškiančius apibūdinimus. Žinoma, vienas dažniausių jo apibūdinimų paprastai primena kengūros aprašymą, bet kartais pasitaiko ir kitokių jo aprašymų.

Teigiama, jog Džersio velnio ūgis yra maždaug vienas metras, nors kartais jis apibūdinamas ir kaip žmogaus ūgio padaras. Taigi jo ūgis paprastai varijuoja nuo 1 metro iki 1,8 mmetro.

Jo galvos dydis kaip Kolių veislės šuns, o veidas primena arklio. Nors čia irgi pasakojimai nevisada sutampa. Kartais jo galva apibūdinama ir kaip arklio ir kaip šuns. Taigi vieningos nuomonės čia nėra. Pasakojama, jog jis turi avino ragus, bei švytinčias akis. Padaras turi pakankamai ilgą kaklą.

Dažnai pasakojama, jog Džersio velnias turi ir sparnus. Sparnų mostas paprastai pasakojama, jog siekia maždaug pusmetrį, nors kartais pasitaiko ir didenis sparno mosto dydis. Jis vaikšto stipriomis galinėmis kojomis, nors turi dvi mažesnes priekines letenas. Bendras vaizdas turėtų priminti Tiranozauro letenų išdėstymą. Beje, jo kojos turi kanopas.

Legendos apie Džersio velnią

Viena iš Džersio velnio atsiradimo legendų pasakoja, jog tokia ponią Lids (dar vadinama Mamule Lids) turėjo 12 vaikų. 1735 metais ji turėjo pagimdyti tryliktą vaiką. Moteris jau buvo iškankinta gimdymų, o jos šeima gyveno skurdžiai, tad dar vieno vaiko gimimas kėlė tik nepatogumus. Kai jau turėjo gimti vaikas, ponia Lids supykusi pasakė: Tegul jis atitenka velniui!

Tačiau kai pribuvėja padavė jau gimusį vaiką jai į rankas, ji pamiršo apie savo pasakytus žodžius, toks jau gražus buvo berniukas. Tačiau staiga, jo išvaizda ėmė keistis. Galva pavirto į arklio galvą, išdygo ragai, ant pirštų išaugo dideli nagai, ant nugaros išaugo tarsi šikšnosparnio sparnai, o pėdos pavirto į kanopas. Ponia Lids pradėjo klykti iš siaubo, o į pabaisą pavirtęs kūdikis išskirdo pro kaminą. Vėliau jis dažnai atskirsdavo prie ponios Lids namų ir tupėdavo ant tvoros, tačiau ji neapsikentus pasikvietė kunigą, kuris atliko egzorcizmą. Legenda pasakoja, jog tas padaras dingo, tačiau po 100 metų sugrįžo vėl.

Kita šios legendos versija pasakoja apie tai, jog ponia Lids buvo ragana ir tiesiog prakeikė vietines žemes atsiųsdama sparnuotą demoną. Dar viena versija pasakoja, jog pats Šėtonas tris kartus pasibeldė į ponios Lids namų duris ir prisistatė jos sūnumi. Tada Šėtonas paprašė, jog ji jį įsileistų, tačiau ponia Lids perprato Šėtono užmačias ir jo neįsileido, nuo to laiko Šėtonas ir siautėja aplinkinėse žemėse.
Žinoma, tai tik folkloras.

Tačiau nuo 1800 metų Niu Džersio gyventojai pradėjo pastebėti keistą padarą, tad legenda vėl buvo prisiminta. Iki 1840 metų monstras nerodė jokių agresyvumo ženklų, tačiau vėliau pradėjo užpuldinėti žmones. Per du metus jis išpjovė nemažai avių ir vištų, o taip pat užpuldinėjo ir žmones. Pasakojama, jo žmonės prie namų dažnai rasdavo keistus pėdsakus.

1909 metais visi New Džersio valstijos pietūs kentėjo nuo Džersio velnio antpuolių. Šis įvykis net tapo vienu iš paranormalių reiškinių antologijos dalimi.

Tais pačiai metais sausio 16 dieną Vudberio gyventojai matė keistą padarą švytinčiomis akimis, praskrendantį virš miestelio. Policininkas Džeimsas Sakvillis net sugebėjo į jį iššauti, tačiau padaras šaižiai klykdamas nuskirdo. Prašvitus žmonės visame miestelyje matė keistus kanopų įspaudus primenančius pėdsakus. Beje, pėdsakai buvo ne tik ant žemės, bet ir ant namų stogų.

Teorijos

Kas gi galėtų būti Džersio velnias iš tiesų? Pasvarstykime atmesdami visokias paranormalias teorijas ir pažvelkime ką sako skepsis.

Pirmuoju kandidatu į Džersio velnio vietą paprastai pretenduoja vietinis paukštis – smėlynų gervė. Šis 1,2 metro aukščio paukštis, turinti dviejų metrų pločio sparnų mostą. Kažkada, kol dar nebuvo išnaikinta žmogaus pastangomis, smėlynų gervė, gyveno Niu Džersio valstijoje. Ši gervė turi nemalonų, šaižų balsą, girdimą per didelį atstumą. Ji dažnai minta bulvėmis ir grūdais, tad tai tarsi patvirtintų Džersio velniui priskiriamą pasėlių niokojimą. Taip, kad Džersio velniu visiškai realiai gali būti sumitologizuota smėlynų gervė. 1930 metų rudenį Džersio velnias buvo pastebėtas pelkėse netoli Lids Pointo miestelio, jis labai taikiai valgė uogas. Tai kažkaip necharakteringa, monstrui kurį paprastai aprašo Džersio velnio liudininkai, o va gervei toks mitybos procesas yra pats tas.

Mokslo pasaulis į liudijimus ir pasakojimus apie Džersio velnią laiko urbanistinėmis legendomis. Tokių ir panašių urbanistinių legendų turi praktiškai kiekviena tauta. Urbanistinių legendų padarai gali būti patys įvairiausi, nuo legendinės čiupakabros iki Rumunijoje ir mūsų laikais siaučiančių vampyrų. Toks tikėjimas paprastai būna gajus vaikų pasakojimuose, nors dažnas atvejis, jog tikėjimas panašiais padarais egzistuoja ne tik kaip šiurpė skirta pagasdinti nepaklusniems vaikams.

Prieš gerus dešimt metų Rumunijoje būta įvykio, kai kaimelio gyventojai sunerimo, jog jų miestelyje neva siaučia vampyras. Jie atliko tyrimą ir išsiaiškino, jog šis vampyras yra neseniai palaidotas kaimynas. Kaimelio gyventojai iškasė vampyrą, išpjovė jo širdį ir ją sudeginę, pelenus išgėrė su vynu, idant galėtų apsisaugoti, nuo vampyro antpuolių. Istorija baigėsi tuo, jog dalis kaimelio gyventojų iškasusių „vampyrą“ sėdo už grotų už lavono išniekinimą. Taigi, kartais tokio pobūdžio urbanistinės legendos labai įaudrina net ir XXI amžiuje gyvenančių žmonių vaizduotę.

Rašytojas natūralistas Tomas Braunas, gyvenęs XX a. pr. Dažnai pasakodavo jog jį vietiniai palaikydavo Džersio velniu, nes jis mėgo išsitepti moliu, tam, kad apsisaugotų nuo uodų.

Archeologas Polas Perro, tiriantis raguočių liekanas, tame tarpe ir priskiriamas Džersio velniui, pastebi, jog Džersio apylinkėse esti dažnos genetinės mutacijos, tame tarpe pas laukinius žvėris ir pas žmonės. Čia dažnai sutinkami gyvūnai su papildomomis letenomis, driežai su dviem galvomis ir t.t. Perro mano, jog Džersio apylinkėse po žeme, glūdi sunkiųjų metalų klodai, kurie ir sukelia šias mutacijas. Taigi, džersio velniu gali būti palaikomas koks nors mutavęs gyvūnas. Ši versija turi daug pasekėjų.

Kita teorija teigia, jog Džersio velnias gali būti nedidelė, iki šių laikų neatrastų gyvūnų populiacija. Šios teorijos paprastai prisilaiko kriptozoologai, bet kaip ir visos kriptozoologų keliamos teorijos apie kriptidus, neturi jokio empiriško įrodymo.