Televizijos signalas iš anapus

Viename savaitraščio „argumentai ir faktai” numeryje žurnalistas Savelijus Kašnickis papasakojo apie savo vizitą pas Penzos Technologijos akademijos profesorių Sergejų Volkovą. Vizito metu buvo atliktas eksperimentas, kurio metu buvo gautas televizijos signalas iš anapus. Techninė įranga ryšiui nustatyti buvo gana paprasta – du dideli veidrodžiai, pastatyti vienas prieš kitą, sudarė „begalinį koridorių”. Toks būdas seniai žinomas, norint užmegzti ryšį su kitu pasauliu. Tik vietoje žmogaus, sėdinčio tarp veidrodžių, buvo pastatytas televizorius, nustatytas neveikiančiu kanalu. Į televizoriaus ekraną buvo nukreiptas vaizdo kameros objektyvas.

Šalia televizoriaus buvo padėtas neseniai mirusios moters chalatas. Po kiek laiko televizoriaus ekrane pasirodė neryškus jaunos moters užmerktomis akimis atvaizdas… Pasakysime atvirai — tokius eksperimentus verta atlikti tik dviem atvejais. Pirmas atvejis – iš paprasčiausio smalsumo. Antras atvejis – kai su mirusiu žmogumi sieja tokie nepaprastai stiprūs jausmai, jog pasaulis atrodo nemielas. Tokiu atveju sėkmingas eksperimentas gali suteikti ilgai lauktą nusiraminimą ir suteikti viltį susitikti ateityje.

Smalsiems skaitytojams, kuriuos domina toks tarsi neįmanomas ryšys, priminsime apie šio eksperimento pradininkus. Kai antroje XIX amžiaus pusėje amerikietis Aleksandras Belas išrado telefoną ir anksčiau išrastas telegrafas šią žinią paskleidė visame pasaulyje, vieni pirmųjų apie tai sužinojo Kembridže. Jaunas dėstytojas Aleksas Grifitas priklausė kategorijai žmonių, kuriuos dabar įprasta vadinti darboholikais. Kai kiti kolegos po darbo sportavo, bendravo su merginomis ar paprasčiausiai linksminosi, Aleksas užsidarydavo savo namų laboratorijoje, kur atlikdavo įvairius eksperimentus su elektra.

Kaip ir Belas, jis jau keletą metų bandė laidais perduoti žmogaus balsą, tačiau negalėjo išspręsti vienos problemos -kaip sukurti įrenginį, kurio elektrinė varža kistų pagal garso sukeltų virpesių taktą. Viename pirmųjų Belo sukurtų mikrofonų variante metalinė membrana lietėsi su anglies ar grafito šerdimi. Vibruojant membranai, kito iš baterijos naudojamos elektros srovės stiprumas. Trūkumas buvo tas, kad į tokį mikrofoną reikėjo garsiai rėkti.

Grifitas patobulino šį įrenginį, padėjęs po membrana anglies miltelius. Jeigu jis būtų domėjęsis patentais, tai dabar būtų žinomas kaip anglinio mikrofono, dar ir šiandien naudojamo paprastuose telefono aparatuose, išradėjas. Įsitikinęs, kad tokios konstrukcijos mikrofonas veikia, jis pirmasis Kembridže atliko ryšio seansą su draugu, kuris gyveno už mylios nuo jo namo. Buvo pasinaudota šalia kelio einančia telegrafo linija.

Dėstytojas iš karto susidūrė su magnetinės indukcijos reiškiniu – telefone nuolat girdėjosi telegrafu perduodamų signalų triukšmai. Vieną kartą, norėdamas nuslopinti šiuos pašalinius triukšmus, jis išgirdo silpną žmogaus balsą. Tai buvo panašu į moters balsą. Ji tarsi kreipėsi į jį su kažkokiu prašymu.

Neaišku ar Aleksui būtų pavykę išgirsti moterį, jeigu vėjas kažkur nebūtų nutraukęs telegrafo linijos laidų ir išvartęs stulpų. Dabar telefono linijoje tvyrojo tyla. Aleksas, padidinęs baterijos įtampą, aiškiai išgirdo jam adresuotą keistą prašymą: kažkokia Ana prašė jo pasiųsti jos tėvui telegrafo žinutę į Londoną ir pasakyti, kad jis buvo teisus dėl Eduardo, o jo popieriai padėti užmiesčio name jos kambaryje esančioje komodoje.

Labiausiai Aleksą nustebino ne pats nepažįstamos moters prašymo, kurį jis pažadėjo išpildyti, faktas. Keisčiausia buvo tai, kad įvyko telefoninis pokalbis, nors tuo metu Anglijoje telefoninio ryšio dar nebuvo. Nuo bet kokio kitokio bendravimo nepažįstamoji atsisakė. Aleksas, dar nežinodamas, kad telegrafo linija yra nutrūkusi, pagalvojo, kad šis pranešimas kažkokiu būdu pateko iš telegrafo linijos.

Kai telegrafo linija buvo sutvarkyta, jis į Londoną išsiuntė telegramą, kurią pasirašė Anos vardu. Po kelių dienų į Grifito namo duris pasibeldė jam nepažįstamas vyras. Tai buvo tos pačios Anos tėvas. Tai, ką jis papasakojo, Aleksą sukrėtė iki pačių sielos gelmių ir pakeitė visą jo pasaulėžiūrą. Pasirodė, kad Ana mirė prieš mėnesį. Prieš savo tėvų valią ji rengėsi ištekėti už kažkokio Eduardo, kuris labai nepatiko jos tėvui, stambiam verslininkui. Tėvas buvo surinkęs informaciją apie kandidatą į jaunikius. Pasirodė, kad Eduardas yra paprasčiausias aferistas, apgavęs ne vieną merginą, tačiau Ana nenorėjo nieko girdėti.

Tada tėvas vos ne jėga ją išgabeno į užmiesčio namą. Įsižeidusi dukra paėmė kažkokius svarbius tėvui dokumentus, išvežė juos su savimi ir paslėpė komodoje. Po to ji nusižudė – nusiskandino tvenkinyje.

Ir štai dabar, gavęs tokią keistą telegramą iš Kembridžo, sielvarto apimtas tėvas pirmiausia nuvyko į savo užmiesčio namą, kur rado dokumentus. Po to jis apsilankė pas telegramos siuntėją. Aleksas nieko neslėpdamas papasakojo, kaip jis kalbėjo su dukra. Jie kartu su tėvu vėl pabandė išgirsti Anos balsą, tačiau telegrafo triukšme nieko nebesigirdėjo. Gali būti, kad ji, atlikusi savo misiją, daugiau ryšio nebeužmezgė.

Tai nėra vienintelė tokia istorija. Tačiau šiuo atveju mus domina kita: būtent Aleksas Grifitas, pasiremdamas savo patyrimu, padarė teisingą, nors ir ne mokslinę išvadą, kad į aną pasaulį iškeliavusių žmonių sielos negali pasinaudoti materialia technika, pavyzdžiui, telegrafo raktu ar telefono aparatu. Tačiau, būdamos „eterinėmis būtybėmis”, sudarytomis iš kitos, „subtiliosios” medžiagos, jos gali valdyti „eterio vibracijas” ar joms artimus elektrinius ar magnetinius reiškinius. Jeigu tokioms būtybėms suteikiama elektrinė ar kitokia grandinė su energijos šaltiniu, jos mums nežinomu būdu gali valdyti grandinėje tekančią elektros srovę.

Praėjus daugiau nei amžiui šią idėją įgyvendino transkomunikacijos entuziastai, kurie panaudojo įjungtą magnetofoną su švaria juosta ir radijo imtuvu, nustatytu tuščiam diapazonui.

Vėliau panašią idėją išsakė ir amerikietis, elektroninio ryšio su anapusiniu pasauliu entuziastas, besislepiantis po Konstantino pseudonimu: „Skirtingai nuo mūsų, žmonių, kito pasaulio atstovai yra nematerialūs. Tam, kad suformuotų mums kokią nors informaciją materialiajame pasaulyje, jie turi turėti galimybę iš kažko ją „sulipdyti”". Būtent Konstantinas pasiūlė būdą gauti vaizdą iš kito pasaulio (be garso).

Tam reikia panaudoti du tarpusavyje sujungtus televizorius ir prie jų pajungtą vaizdo kamerą, kurios grandinėje susidaro teigiamas atgalinis ryšys, kuris yra silpnesnis už ekrane šviečiantį vaizdą. Tokiu būdu grandinėje cirkuliuos grynai triukšmo vaizdo signalas, o korespondentai iš anapus turės galimybę juo pasinaudoti. Konstantinas dar pastebėjo, kad norint užmegzti kontaktą su konkretaus žmogaus siela, reikia panaudoti šio žmogaus nuotrauką arba kažkokį jam anksčiau priklausiusį daiktą.