Mokslas įrodė: žmogų kūrė ir tobulino ateiviai

Panspermija

Pagal panspermijos hipotezę, primityvios gyvybės formos gali įveikti didelius atstumus Visatoje, o gyvybė į Žemę buvo atnešta būtent tokiu būdu. Teorijos šalininkai bando išspręsti prieštaravimą tarp didelio gyvybės kompleksiškumo iš vienos pusės, ir sąlyginai trumpo laiko per kuri ji atsirado.

Panspermijos teorija sako, kad visa gyvybė Žemėje laikoma kilusia iš kosmoso. Daug labai artefaktų, papildančių šią teoriją atsirado tyrinėjant į planetos paviršių nukritusius meteoritus. Prieš keletą metų ištyrus Kanadoje rastą meteoritą, paaiškėjo dar įdomesnių dalykų. Meteorito sandaroje rasti junginiai, kuriems gali būti apie 5 ar daugiau milijardus metų. Tuo tarpu pati Saulės sistema yra laikoma daug jaunesne.

Šis, Kanadoje rastas meteoritas, vadinamas „Tagish Lake“ - vienintelis toks nukritęs į Žemę, kurio temperatūra nebuvo aukštesnė už nulį. Jis nesuiro aukštuosiuose atmosferos sluoksniuose ir neįkaito tiek, kad sudegtų, nes jo cheminė sudėtis pasirodė itin atspari. Tyrinėtojai mano, kad meteoritą sudarantys organiniai junginiai gali daug ką papasakoti apie Saulės sistemos atsiradimą ir netgi patvirtinti hipotezę apie gyvybės Žemėje atsiradimą iš kosmoso.

Kitas labai keistas meteoritas 2010 metais buvo rastas nukritęs Šiaurės Sudane. Jame mokslininkai aptiko organinių junginių pėdsakus, kurie nesuprantamai kaip sugebėjo išsilaikyti nesudegę. Maža to, detalus Sudano meteorito liekanų tyrimas NASA laboratorijoje parodė, kad jų sudėtyje yra amino rūgščių, kurios yra sudėtinė gyvybei atsirasti reikalingų baltymų medžiaga.

Matrica yra matrica ....

Yra ir dar viena įdomi hipotezė. Jai pavadinimą davė garsi Hollywoodo trilogija „Matrica“. Kalbama apie tai, jog visa mūsų Visata yra ne kas kita, o virtuali realybė, kurią, per bendrą informacinį lauką pasėjo ar sukūrė žymiai aukštesnio už mus dvasinio ir intelektinio išsivystymo būtybės. Tačiau išlieka ir kitas klausimas – o kas gi sukūrė tuos pačius mūsų kūrėjus?

Gali būti, kad egzistuoja kelios matricos arba tos pačios matricos atskiri sluoksniai, kurie formuoja skirtingų gyvybės formų sąmoningumo lygmenis ir, atitinkamai, realybės struktūras. Tie sluoksniai gaili netgi vienas kitam prieštaraut, todėl ir atsiranda žemesniems pasauliams būdingas dualizmas. Nes sąmonė visuomet yra pirminė bet kokios erdvinės, materialios sistemos atžvilgiu. Tačiau atskiros kolektyvinės sąmonės struktūros ją kuria skirtingai, pagal savo individualų planą. Chaotiškas pasaulių kūrimo procesas atrodo tik iš pimo žvilgsnio. Iš tikrųjų planas gali būti vienas ir žemesnės sistemos gali nežinoti viso spektro idėjų, ką yra sugalvojusios auštesnės. O pažvelgus iš dar aukščiau, pasirodo, kad visos sistemos atlieka savo funkcijas bendroje Visatos matsicoje.

Kvantinėje fizikoje žinoma, kad matuotojas su matavimo instrumentu „surakina“ kvantinę dalelę į jo paties įsivaizduojamą satus-q. Lygiai taip pat matrica, kaip kaip kolektyvinis protas suformuoja mūsų juslėmis apčiuopiamą, laiku ir erdvėje apribotą trimatę materiją, kaip teatro areną, kurioje atliekame virtualius vaidmenis. Žemiausiuose pasauliuose gyvos būtybės neturi galimybės savarankiškai susikurti tikrovę. Tą darbą atlieka kolektyvinė programa (matrica), kaip koks Dievas. Todėl Matrica neretai ir tapatinama su Dievu. Tai sistema, kuri instaliuojama į kolektyvinį (civilizacijos) protą, kuri atskiriems individams nubrėžia jų galimybių ribas. Tačiau laisva valia visuomet skatina pažvelgti už ribos, už ką sistema, o ir iš tikrųjų pats žmogus, save baudžia.

Aukštesnio sąmoningumo pasauliuose pačios būtybės gali kurti mažesnius pasaulius, kuriuose gyvenantys žemesnieji padarai jaučiasi apriboti, lyg tyrėjo akimi matuojamos kvantinės dalelės, kurios „sustingsta“ pagal autoriaus pageidavimus. Žemesnės būtybės galvoja, kad veikia laisva valia savo pasaulio rėmuose, tačiau didesnio pasirinkimo jos neturi, nes nežino, kad ribos apskritai egzistuoja.

Toks palyginimas taip pat nėra tikslus, nes aukštesnių pasaulių nei teoriškai nei praktiškai vertinti negalime. Bėda ta, jog mūsų kalbinis aparatas ir naudojami simboliai jiems apibūdinti nė iš tolo neatspindi tikrovės. Todėl, kad nieko panašaus, Žemėje gyvenantis žmogus savo patirtyje nėra turėjęs. Todėl senieji raštai apie paslaptis kalba metaforomis ir palyginimais.

Blogio ašis

Prieš keletą metų JAV kosminis zondas, kurio paskirtis – išmatuoti galimą temperatūrą ir reliktinį spinduliavimą (http://lt.wikipedia.org/wiki/Reliktinis_spinduliavimas) atskirose Paukščių Tako galaktikos vietose, kosmose aptiko keistą linijos formos sritį, kuri yra kiaurai persmelkusi Visatą.

Pasirodo, kad ši linija, kai kurių tyrėju teigimu, formuoja vadinamąjį erdvinį Visatos suvokimą. Tai ir yra, kaip spėjama, centrinis matricos kompiuteris, valdantis Visatos lygmens kolektyvinės sąmonės programas. O kas tą kompiuterį valdo – irgi neaišku. Tai, žinoma, griauna tradicinį įsivaizdavimą apie Visatą.

Remiantis Albetro Einšteino reliatyvumo teorija, Visata po didžiojo sprogimo („Big-Bang“) vystėsi chaotiškai. Tačiau kuo toliau labiau mokslas darosi atsargesnis ir nebedrįsta, kaip anksčiau, a-priori teigti, kad Visatos mastu Einšteino prielaida yra teisinga. Panašu, kad visa Visatos struktūra formuojasi aplink paslaptingą liniją, kuri kažkodėl jau spėta pakrikštyta „blogio ašimi“.

Astrofizikai mano, kad vadinamojo „reliktinio spinduliavimo“ žemėlapis gali būti Kūrėjo žinia, kurią iššifravus ko gero suprastume kas ir ką šioje Visatoje sukūrė.

Vieni sukūrė, kiti patobulino?

Tai, kad žmogus yra kilęs ne iš beždžionių ir ne taip, kaip įsivaizduoja eiliniai Biblijos skaitytojai, įsitikinę beveik visi pažangiausi šių dienų istorikai, šventų knygų bei religijų tyrinėtojai. Angelai, archangelai, elohimai – tai tik žemiški pavadinimai tų, kurie tobulino žmogų pagal savo paveikslą iš tos biologinės medžiagos, kurią rado Žemnėje, atskridę iš labai toli.

Italijos istorikas Mauro Biglino, kuris asmeniškai yra išvertęs seniausias hebrajiškas Švento Rašto versijas į šiuolaikinę kalbą.

Jis pateikia tokią versiją:

«Istorija galėjo būti maždaug tokia. Senojo Testamento Pradžios knyga, pateikia didžiausią siurprizą. Pažodinis vertimas reiškia – mokymą, žmogaus istoriją. Šis terminas yra daugiasluoksnis ir hebrajų kalboje dar reiškia visokius kitokius dalykus, pavyzdžiui „vilkstinės sudarymas“.
Gilesnė analizė mums leidžia manyti, jog Pradžios knyga aprašo ne žmogaus sukūrimą, bet jo tobulinimą iš esamos genetinės medžiagos. Tą patį atrado ir kiti mokslininkai, tarp kurių – visiems gerai žinomas Z. Sitčinas. Jis šumerų molinėse lentelėse randa tokius pačius žmonijos sukūrimo aprašymus, kaip ir Pradžios Knygoje. Abiejuose šaltiniuose naudojamas toks pat terminas, jog žmogus buvo sukurtas pagal „savo panašumą“, kuris vėliau buvo išmokytas dirbti.

Tuomet Dievas tarė: „Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą; tevaldo jie ir jūros žuvis, ir padangių sparnuočius, ir galvijus, ir visus laukinius žemės gyvulius, ir visus žemėje šliaužiojančius roplius!“ (Pr - 26)
Senųjų hebrajiškų ir šumeriškų šaltinių tyrimai leidžia daryti prielaidą, kad buvo panaudota esama (tuo metu žemėje buvusios žmonių rasės) genetinė medžiaga. Žmonės, kurie tuo metu jau gyveno žemėje buvo patobulinti pagal Elohìm paveikslą ir panašumą. Viena genetinė medžiaga buvo išjungta, o kita - reimplantuota. Tokią istoriją mums pasakoja Biblijos autoriai, jeigu vertimą darysime pažodžiui. Iš viso to darytinos tokios išvados:
- Seniausia Biblijos dalis – Pradžios knyga yra istorija apie naujos rūšies žmogaus, kurį sukūrė Elohimai, kilmę ir vienos tautos santykius su jais;
- Žmogaus evoliucija vyksta dėl genetinės hibridizacijos;
- Genetinę hibridizaciją atliko (tebeatlieka) protingos būtybės, kurios yra fiziškai panašios į žmogų, tačiau valdančios aukštesnes technologijas;
- Šie asmenys šaltiniuose buvo įvardinami visokiais vardais: Elohìm, Nephilìm, Anaqìm, Emìm, Zamzummìm, Malakìm, Refaìm, Baal, Anunnaki, Igigi, Dingir. Jie minimi beveik visuose pasaulio kontinentuose.
Jie iš tikrųjų buvo gerbiami dėl savo galių, gyveno ilgai, todėl aplinkiniams atrodė nemirtingais. Greičiausiai jie žmones kūrė kaip darbininkų ir tarnautojų rasę, kuri teiktų realią naudą. Todėl pirmykštėms gentims jie davė tvarkos ir sistemos suvokimą, mokė dvasingumo, moralės, formavo pasaulėžiūrą. Netinkamas savo genetinių eksperimentų pasekmes jie tiesiog fiziškai sunaikindavo.
Ateiviai davė postūmį žmonijos kultūrai, supratimą apie socialinius procesus, valdymo meną, teisę, astrologiją, matematiką, architektūrą, literatūrą, medžiagų ir žemės apdirbimą.
Angelai, kurie davė žmonėms tradicines religijas, buvo tokie patys, kaip žmonės, Jie turėjo panašų kūną, kuriame tekėjo toks pat kraujas. Įdomu tai, jog Senasis Testamentas atpasakoja tas pačias Šumerų pasakas, kurios, kaip pirminis šaltinis yra daug tikslesnės ir išsamesnės už pačią Bibliją“.