- 0.0 Рейтинг
- 1216 Просмотров
- Обсудить
Dešimtmetis Frankas Varlėjus (Frank Warley) turbūt buvo pirmasis žmogus XX amžiuje, pranešęs, kad matė ateivius. Jis papasakojo man apie tai praslinkus septyniasdešimt septyneriems metams, bet pridūrė, kad prisimena viską puikiai, lyg būtų tai įvykę vakar.
Frankas gyveno namuose su veranda Baurnebruke (Bourne-brook), netoli Baurnvilio (Bournville), Vidurinės Anglijos vakaruose. Buvo šilta 1901 metų vasaros popietė. Frankas ėjo takeliu už .vidinio kiemo, kai pamatė ant žolės stovintį keistą objektą.
Pirmiausia pagalvojo, kad tai darbininkų namelis, nes tas objektas buvo mažas, dėžės formos, su bokšteliu ir laivo kaminu ant stogo, su durimis šone. Jis buvo žalsvai melsvos spalvos ir keistai blizgėjo lyg metalas. Frankas iš karto suvokė, kad tokio daikto niekada nebuvo regėjęs.
Stebėdamas šį keistą, maždaug pusės nedidelio automobilio dydžio statinį, berniukas nustebęs pamatė, kad pro duris į saulės nušviestą kiemą lipa dvi būtybės. Jos buvo mažos, žemesnio kaip keturios pėdos ūgio ir atrodė labai žmogiškos. Abi švariai nusiskutu-sios, nesiskyrė nuo žmonių jokiais neįprastais bruožais, nebent mažu ūgiu. Buvo apsivilkusios glaudžiai prigludusiomis ištisinėmis žalsvai pilkos spalvos uniformomis, atrodė kaip kariškiai.
Pats neįprasčiausias dalykas pasirodė šalmas, kurį buvo užsidėjusi viena būtybė, — tamsus, panašus į kepurę ir visiškai dengė galvą bei ausis. Pačiame jo viršuje buvo išlindę du laidai, primenantys ragus ant vikingų šalmų. Jie kyšojo į viršų maždaug devynis colius ir buvo truputį išlenkti į šonus ir užlenkti į šalmą. Nesimatė, kaip tas daiktas pritvirtintas ant būtybės galvos.
Viena būtybė pasiliko nusileidusios dėžės tarpduryje, o kita iš lėto žengė Franko link. Priartėjusi ištiesė ranką ir padarė gestą, iš kurio berniukas aiškiai suprato, kad yra perspėjamas pasitraukti atgal iš kelio.
Paklusdamas šiam tyliam mostui, Frankas atsitraukė kelis žingsnius. Kai tai padarė, būtybė nuskubėjo atgal į dėžę, netrukus ten dingo ir antroji. Durys užsidarė lyg automobilio durelės (tarsi būtų su vyriais), ir po keleto sekundžių objektas ant žemės atgijo. Nors skaisčiai švietė saulė, apie visą objekto perimetrą užsižiebė ryškios šviesos. Tai priminė elektros lanko efektą —jos sudarė į kilpą panašų ratą. Tada pasigirdo šniokščiantis garsas, lyg iš kažkur būtų išsiveržusi didelė oro masė, dėžės formos daiktas pakilo į viršų ir pasisukęs nuskriejo virš stogų. Frankas pastebėjo, kad jo gale blykčioja raudona šviesa — kažką panašaus jis regėjo po daugelio metų ant lėktuvo, bet 1901 metais tai buvo dar nežinoma.
Atrodo, kad ant žolės neliko jokių žymių; tačiau Frankas sako, kad jam nė karto netoptelėjo mintis jų ieškoti. Vėliau jis išsiaiškino, kad keletas kaimynų sakėsi girdėję šniokščiantį garsą ar matę mirksinčią šviesą danguje.
Įdomiausia tai, kad pasakodamas apie šį objektą Frankas niekada nevartojo žodžio NSO. Vadino jį tik „keista transporto priemone". Jis sakė, kad tuo metu NSO dar nebuvo, o kai atsirado, jis pats buvojau „gerokai įmetėjęs". Pirmą kartą šį terminą išgirdo tada, kai jau seniai buvo suvokęs, ką regėjo.
Daug kartų Frankas mėgino aprašyti tai, ką matė, kaip vaikiškas svajones. Tačiau jo jaunystės metais laikraščiuose ir žurnaluose buvo gausybė iliustracijų, vaizduojančių „ateities transportą" — įvairiausius lėktuvus ar plaukiančius dangumi oro laivus su griozdiškais propeleriais. Nebuvo nieko, nors truputį panašaus į tą tylų manevringą mažą objektą, kurį buvo regėjęs. Jeigu tai svajonė, tai kodėl jis neprasimanė ko nors, ką geriau žinojo. Jeigu tikrai svajonė, tai kaip jis galėjo taip tiksliai numatyti, kad daug vėlesnėse istorijose, pasakojančiose apie kontaktus su ateiviais, NSO bus vaizduojami būtent tokie.
Похожие материалы
Будь-те первым, поделитесь мнением с остальными.