„Raganystės“ Trečiajame reiche

Trečiajame reiche reikėjo įvairių specialistų: budelių ir kovotojų, mokslininkų, inžinierių bei diversantų. Mistikai nebuvo išimtis. Septintoji reicho saugumo valdyba gilinosi į teroro propagandos, vadinamos „Witching Sonderkommando“, filosofiją. Jų pagrindinė užduotis buvo analizuoti raganų teismus.

Anot vienų šaltinių, XI – XVIII amžiaus dokumentai buvo analizuojami okultiniais tikslais. Anot kitų, senuosiuose raštuose buvo studijuojami Viduramžių kvotų ir kankinimų metodai. Tačiau tikrosios priežastys pasirodė esančios ne tokios reikšmingos ir proziškos, rašo pravda.ru.

„Ypatingąjį projektą – ragana“ sudarė daugiau nei 140000 knygų ir dokumentų, saugomų grafo H. Haugwitzo pilyje. 1943 metais reichas konfiskavo biblioteką. Prie brangaus projekto buvo dirbama beveik dešimtmetį: nuo 1935 rugsėjo iki 1944 sausio.

Ne paslaptis, kad SS reichsfiureris ir slaptosios policijos viršininkas Henrichas Himleris domėjosi mistika ir okultizmu. 1939-ųjų pavasarį SS saugumo vadovas išsiuntė slaptą direktyvą savo pavaldiniui, kurioje nurodė rasti raganas, kraujo ryšiais susijusias su H. Himleriu. Reichsfiurerio šeimoje iš kartos į kartą buvo perduodama legenda apie jų klano moterį, sudegintą ant laužo. Netrukus jis gavo archyvinį dokumentą, iš kurio paaiškėjo, kad 1629 balandžio 4 dieną viešai sudeginta ant laužo buvo Margareta Gimbler.

H. Himleris dažnai duodavo absurdiškus įsakymus žmonėms su akademiniu išsilavinimu, kurie turėdavo juos įvykdyti, jei norėdavo išsaugoti reputaciją mokslininkų bendruomenėje. Pastarąjį projektą vykdyti buvo paskirti ne tik intelektualūs asmenys, bet ir ideologiškos septintosios reicho saugumo valdybos nariai.

Naciams toks projektas buvo reikalingas ne dėl kokių nors mistinių tikslų ar ne dėl ten aprašytų kankinimo būdų. Nacistinės valstybės ideologai siekė demonstruoti priešiškumą krikščionių bažnyčiai ir net tam, kas galėtų būti laikoma išskirtinai vokiška. Medžiaga iš archyvinių dokumentų galėjo būti naudojama populiarių knygų ir straipsnių apie vokiečių genocidą rašymui, kad istorinė „realybė“ atitiktų politinius tikslus.