Palmyros sala pilna baisių paslapčių ir kupina blogio

Baltas smėlis, šiltas lagūnos vanduo, vešli tropiku augalija, žydras dangus… Tai – Palmyros sala, esanti beveik ties pačiu pusiauju, į pietus nuo Havajų, Daino archipelage. Iš aprašymo tai gali pasirodyti tikru rojumi Žemėje. Tačiau iš tikrųjų Palmyra slepia daugybę keistu ir baisių paslapčių ir joje apsilankantiems žmonėms kelia rimtą pavojų.

Paslaptinga sala

Iš pirmo žvilgsnio, tai visiškai įprastas Ramiajam vandenynui atolas. Apie 50 koralinių salelių sudaro atvirą žiedą. Kranto linijos ilgis – apie 15 km, sausumos plotas nedidelis – vos 4 km2, didžiausias pakilimas virš jūros lygio neviršija 2 m. Atolą supa koralinis rifas, kuriame yra tarpai, tinkantys praplaukti laivams.

Salelėse veši tankūs brūzgynai, auga kokosinių palmių ir balzos medžių giraitės. Iš gyvūnijos dažniausiai į akiratį patenka jūrų paukščiai, lagūnose knibžda žuvys, aplink rifus plaukioja rykliai. Vidutinė metinė temperatūra apie 30 laipsnių šilumos, kritulių iškrenta daug, kaip ir įprasta ties pusiauju. Vietinių gyventojų nėra, naudingųjų iškasenų taip neaptikta.

Galima teigti, kad tai tipiškas rojaus kampelis tropikuose – turistų ir entomologų svajonė. Tačiau kažkodėl į Palmyrą nesiveržia nei vieni, nei kiti. Dabartiniu metu saloje nuolat būna keletas privačios organizacijos „Gamtos apsauga” pakviestų savanorių ir apie dešimtį… vidaus reikalų ministerijos darbuotojų.

Iš pradžių atolas priklausė Havajų karalystei, vėliau kartu su ja įėjo į JAV sudėtį. Kai 1959-ais metais Havajai tapo JAV valstija, vyriausybė netikėtai atskyrė Palmyrą ir perdavė į privačias rankas. Dabartiniu metu sala turi neatsiejamos JAV nuosavybės statusą (inkorporuota teritorija), kurioje tiesiogiai veikia šalies konstitucija ir nenumatyta vietinė savivalda. Įdomu tai, kad jau porą dešimtmečių reikia gauti kelių JAV specialiųjų tarnybų leidimus, norint patekti į Palmyrą.

Pavojingas atradimas

Negalima sakyti, kad Palmyra yra toli nuo jūros kelių. Tačiau jūrų keliautojams ji pirmą kartą į akis pateko vėlai ir visiškai atsitiktinai. 1798-ais metais amerikiečių laivas „Betsė”, plaukęs įprastu maršrutu į Pietryčių Aziją, netikėtai pastebėjo atolą, kuris nebuvo pažymėtas nė viename žemėlapyje. Kapitono planuose nebuvo sustojimo, tačiau jam pasidarė įdomu, iš kur atsirado šis žemės lopinėlis. Juk giedrą dieną jį buvo galima matyti iki 20 mylių atstumu.
Vos tik kapitonas įsakė nuleisti valtį, netikėtas vėjo gūsis pagriebė laivą ir sudaužė jį į koralų rifą. Jūra buvo rami, žmonės tikėjosi nuplaukti iki kranto. Tačiau plaukikus užpuolė dešimtys ryklių, kurie žmones draskė tiesiog į gabalus.

Iš visos komandos krantą pavyko pasiekti 10-iai žmonių. Tačiau sala, iš pradžių pasirodžiusi svetinga ir draugiška, vėl apgavo. Praėjus trims mėnesiams nuo bevardžio atolo buvo paimti trys išsekę ir sulaukėję jūreiviai, kurie dar buvo ir truputi pamišę. Tarp kitko, žmonės aptikti buvo visiškai atsitiktinai. Kaip jau sakyta, sala tuo metu nebuvo pažymėta žemėlapiuose. Tik vieną naktį ją atsitiktinai pastebėjo kito amerikiečių laivo budėtojas. Dar truputį, ir laivas būtų užšokęs ant koralų rifo. Žinant dabartinę Palmyros reputaciją, netgi keista, kad taip neatsitiko.

Iš atolo buvo paimta visa trijulė, laive buvo pabandyta išklausinėti juos apie nutikusius įvykius. Jūrininkai teigė, kad saloje prabuvo tris metus ar panašiai. Pagal jų išorę tuo buvo galima patikėti, tačiau datos kategoriškai nesutapo. Apie kitus savo draugus, kuriems pavyko išsilaipinti saloje, jie pasakojo kažkokias nesąmones. Atseit, sala pasirodė besanti baisiu gyvu organizmu, kuris juos laikė nelaisvėje ir žudė po vieną.

Bloga šlovė

Savo vardą atolas gavo 1802-ais metais nuo to paties pavadinimo škunos, kuri nuskendo, atsitrenkusi į rifą. Nors laivas nuskendo, komandai pavyko išsigelbėti, o kapitonas galėjo žemėlapyje pažymėti salą. Panašu, kad tai vienintelis atvejis, kai Palmyra paleido savo belaisvius, nieko jiems nepadariusi.

1816-ais metais ant Palmyros rifų užšoko ispanų karavelė „Esperanta”. Jos kapitonas vėliau teigė, kad štormas, ėmęs sukti laivą, kilo visiškai netikėtai, nors danguje nebuvo jokio debesėlio ir buvo visiškas štilis. Vėjas nurimo iš karto, kai karavelės korpuse buvo pramušta skylė. Laimei, netoliese plaukė brazilų prekinis laivas, kuris ir išgelbėjo „Esperantos” ekipažą.

Ispanų kapitonas žemėlapyje kruopščiai pažymėjo rifų ir farvaterių išsidėstymą, pro kuriuos netgi stambus laivas galėjo įplaukti į vakarinę atolo lagūną. Tačiau po metų, kai jis plaukė tuo pačiu keliu, tik kitu laivu, nebuvo nė vienos povandeninės kliūties, kurių koordinatės buvo pažymėtos prieš metus. Nieko keisto, kad jūrininkai Palmyrą netrukus pavadino prakeikta vieta ir stengėsi ją iš tolo apiplaukti.

1862-ais metais Havajų karalius Kamehameha IV įsakė išsiųsti į Palmyrą karinę ekspediciją, norėdamas aneksuoti salą. Šis monarchas taip stengėsi pamėgdžioti europiečius, kad ne tik įkūrė mažytę armiją ir laivyną, bet ir pabandė įsigyti koloniją.

Vasario 26-ą dieną dvi jau pasenusios ir už simbolinę kainą pirktos fregatos pasuko į pietus. Jos turėjo įveikti 1000 mylių atstumą ir įsmeigti Havajų karalystės vėliavą tolimoje saloje. Praėjus pusantro mėnesio Kamehameha paskelbė apie Palmyros aneksiją.

Įdomu tai, kad niekada taip ir nebuvo aptikta jokių duomenų apie tolimesnį fregatų likimą. Taip pat nieko nėra žinoma apie havajiečių buvimą Palmyroje, tačiau 1898-ais metais atolas kartu su Havajais perėjo JAV jurisdikcijai. Uostų smuklėse dar ilgokai buvo kalbama, kad toks abejotinas „grobis”, kokiu buvo Palmyra, vietinei valdančiajai dinastijai neatnešė laimės.

1870-ais metais nutikusi istorija atmušė norą aplankyti Palmyrą netgi patiems didžiausiems aštrių pojūčių mėgėjams. Į salą buvo organizuota ekspedicija, kurioje dalyvavo amerikiečių brigas „Angelas”. Laivas atgal negrįžo. Po kiek laiko Palmyros krante buvo aptikti laivo sudužimo pėdsakai, kurie nepaliko jokių abejonių dėl brigo likimo. Tačiau jokių komandos pėdsakų nebuvo aptikta.

Žmonių buvo ieškoma saloje. Per savaitę įvairiose atolo vietose pavyko aptikti daugumos laivo komandos narių kūnus. Suprantama, visi žmonės buvo mirę. Sprendžiant pagal požymius, gyvi jie išbuvo neilgai po to, kai išlipo į krantą. Ir visi jie mirė smurtine mirtimi.

Armija pasidavė

Prieš Antrąjį pasaulinį karą JAV vyriausybė prisiminė prakeiktą salą ir įrengė joje karinę oro bazę. Buvo pastatytos kareivinės, nutiesti keliai ir pakilimo takas. Iš pradžių kareiviams atrodė, kad jie vietoje karo pateko į kurortą.
Tačiau gyvenimas Palmyroje nebuvo saldus. Maudytis lagūnoje pavojinga, nes joje knibžda daugybė ryklių. Krūmynuose veisiasi didžiuliai moskitai, kurių įkandimai labai skausmingi. Iš po kiekvieno akmens pasiruošę iššokti nuodingi driežai. Netgi žuvys, kurių pilna lagūnoje, yra mirtinai pavojingos. Jų valgyti negalima, nes yra apnuodytos toksinais, kuriuos išskiria vietiniai vandens augalai. Oras saloje keičiasi labai staiga, kartais net po kelis kartus per dieną. Labiau priešišką žmogui aplinką sunku net įsivaizduoti.

Iš karto po karo JAV armija paliko Palmyrą. Dabartiniu metu iš kelių, kareivinių, pakilimo juostos beveik nieko nebeliko. Visi pažymi, kad gamta žmogaus buvimo pėdsakus nutrina labai greitai. Nežiūrint į kliūtis, kurias sudaro vyriausybė, norinčiųjų patekti į Palmyrą atsiranda ir dabar. 1974-ais metais į salą savo jachta išplaukė Tremas Haugė su žmona. Iš pradžių amerikiečiai atsiliepinėjo į radijo šaukinius, tačiau vėliau nutilo. Į paslaptingąjį atolą iš karto išskrido gelbėtojai. Jachta buvo aptikta vandenyje, ramiai besisupanti ant bangų 100 m atstumu nuo kranto. Tačiau pačioje jachtoje sutuoktinių nebuvo. Žvėriškai nužudyta pora buvo aptikta tik po kelių dienų. Jie buvo supjaustyti ir kūno dalys negiliai užkastos pakrantės smėlyje. Kai buvo sudaryta palaidojimų schema, pastebėta, kad jie sudaro keistą raštą.

1990-ais metais Palmyroje išsilaipino žinomas paranormalių reiškinių tyrėjas Normanas Sandersas su trimis savo kolegomis. Jie planavo atlikti kai kuriuos matavimus ir tvirtai tikėjosi atskleisti salos paslaptį. Buvo planuota, kad ekspedicija truks pusę metų, tačiau drąsuoliai pabėgo iš salos jau po mėnesio. Visi jie vienu balsu tvirtino, kad jau pačią pirmą dieną „kilo nenumaldomas noras kuo greičiau plaukti iš salos arba pasikarti”.

Neveikė nė vienas tyrėjų atsigabentas prietaisas, išskyrus radiją, o visas ketvertas beveik visą laiką leido prie radijo imtuvo, palaikydamas ryšį su „didžiąją žeme”. Fizinė ir emocinė tyrinėtojų būklė buvo tiesiog siaubinga. Sandersas prisiminė:

– Aš netikėjau gandais apie keistenybes, vykstančias saloje, tačiau teko savo kailiu įsitikinti, kad Palmyra – viena iš pačių paslaptingiausių vietų mūsų planetoje. Per buvimo saloje laiką mes iš draugų tapome pikčiausiais priešais.

Beje, kai mokslininkai grįžo į Honolulu, pastebėjo, kad atsiliko nuo gyvenimo – tiesiogine to žodžio prasme. Jie galvojo, kad buvo balandžio 24-a diena, nors iš tiesų buvo jau balandžio 25-oji. Visi jie tvirtino, kad nė vienam nebuvo sugedęs ar sustojęs laikrodis, radijo ryšį palaikydavo kiekvieną dieną.

Įdomią nuomonę apie Palmyrą išreiškė žinomas botanikas, o dabar buriuotojas ir keliautojas Meršanas Marinas. Jis mano, kad atolas turi gyvos būtybės aurą, labai stiprią ir visiškai neigiamą. Jo žodžiais tariant, Palmyra tarsi atstumia nuo savęs viską, kas gyva.