Veidrodis – langas į paslaptingą pasaulį

Veidrodžiai – langai į paslaptingą, mums nepažįstamą pasauli. Neatsitiktinai su veidrodžiais susiję daug prietarų. Pavyzdžiui, yra manoma, kad vaikui iki vienerių metų amžiaus negalima prisiartinti prie veidrodžio, nes mažojo žmogučio siela dar per silpna ir gali išskristi pro veidrodį lauk. Valgyti prieš veidrodį – netekti grožio. Žiūrėti į savo atvaizdą veidrodyje žvakių šviesoje – irgi pavojinga. O štai vestuvių dieną jauniesiems kaip tik rekomenduojama kartu pažiūrėti į veidrodį -tuomet jų bendras gyvenimas bus laimingas ir sėkmingas.

Labai plačiai paplitęs paprotys, kad namuose, kuriuose yra velionis, būtina uždangstyti veidrodžius. Netgi sovietų laikais, kai mirdavo kuris nors aukštas partinis veikėjas, Sąjungos rūmuose, kuriuose būdavo šarvojami numirėliai, visi veidrodžiai irgi būdavo uždengiami audeklu.

Kai kuriose tautose manoma, kad veidrodis yra tarsi skiriamoji „siena” tarp žemiškojo ir anapusinio pasaulių. Pro šioje „sienoje” esančias „duris” žmogaus siela pereina iš vieno pasaulio į kitą. Kad to neatsitiktų, veidrodžiai yra uždengiami. Tačiau yra ir kitas paaiškinimas – siela iš anapusinio pasaulio gali sugrįžti į Žemę ir čia pasilikti visiems laikams, t.y. neberasti sau vietos.

Neprilygstami veidrodžių paslapčių žinovai yra kinai. Senasis kinų mokymas fengšui perspėja, kad veidrodžio paviršiuje negali būti jokių defektų, kurie galėtų blogai paveikti žmogaus likimą. Pavyzdžiui, veidrodžio kraštai turi būti lygūs, o pats veidrodis – įrėmintas. Toje vietoje, kur yra daug veidrodžių, gera ir bloga gali susimaišyti ir sukelti nelaimę. Dėl šios priežasties negalima daryti veidrodinių lubų, ypač miegamajame.

Eterinis kūnas

Prieškambaryje kabančiame veidrodyje žmogus turi atsispindėti visu ūgiu. Kinijoje yra tikima, kad veidrodyje nematomą kūno dalį būtinai užklups kokia nors liga. Dėl šios priežasties maži veidrodžiai yra kenksmingi, gerai tik tai, kad žmonės jais naudojasi retai ir trumpai. Pagal fengšui mokymą, veidrodis, kybantis prieš duris, pro kurias įeinama į namą ar butą, atspindės energiją, kuri svarbi gyvenantiems šioje patalpoje. Veidrodyje negali būti matomi jokie sugedę, sudėvėti daiktai, pavyzdžiui, suplyšęs kilimas, nebenaudojamos senienos ir kt. Priešingu atveju – lauk bėdos.

Žiūrintis į veidrodį galvoja, kad mato savo paties atvaizdą. Tačiau ar taip yra iš tikrųjų? Mūsų dešinė ranka veidrodyje tampa kairiąja, o kairė – dešiniąja. Širdis pas mus plaka kairėje pusėje, o veidrodyje – dešinėje. Reiškia, mes matome ne save patį, o kažką kitą, kuriame viskas yra atvirkščiai! Pagal senąją kinų pasaulėžiūrą, atvaizdas veidrodyje – tai ne paprastas optinis efektas, o tikras kūnas, kuris išaustas iš „subtiliojo eterio”. Veidrodžiai „įsimena” atvaizdus, kaupia informacija savyje ir tam tikru momentu šią informaciją atiduoda. Yra žinomas istorinis faktas, kad vienai iš caro Ivano Rūsčiojo žmonų veidrodžius gamino tik akli meistrai. Buvo manoma, kad dėl savo aklumo jie negalės veidrodžiui perteikti savo piktas užmačias.

Veidrodžių atmintis

Yra rastas patvirtinimas, kad veidrodžiai gali sugerti neigiamą informaciją. Biologijos mokslų daktaras P.Goriajevas rašė: „Mes visur paliekame savo asmenybės atspaudą – stiprų informacinį-energetinį pėdsaką. Tokių pėdsakų aplinkui pilna”. Reiškia, veidrodžiai irgi veikiami šių pėdsakų, jie turi savotišką atmintį.

Neatsitiktinai Niurnbergo mieste (Vokietija) kažkada buvo gaminami savotiški veidrodžiai maldininkams. Maldininkai, lankydamiesi bažnyčiose ir šventyklose, šiais veidrodžiais gaudė spindulius, sklindančius nuo šventų relikvijų, nes buvo įsitikinę, kad veidrodžiai viską atsimena ir sugeria.

Deja, labai dažnai prie veidrodžio mes prieiname tuo metu, kai mums nesiseka, esame susijaudinę. Nėra abejonės, kad veidrodžiai įsimena šiuos neigiamus jausmus ir juos vėliau perduoda kažkam kitam. Dėl šios priežasties nėra saugu parsigabenti į namus seną veidrodį, tiksliai nežinant, kam jis priklausė ir ką jam teko pergyventi.

Yra nemažai pasakojimų, kad veidrodžių pagalba galima numatyti ateitį. Tai mokėjo daryti garsusis Nostradamas, kuriam nuspėti ateities įvykius padėjo kažkokia „veidrodinė mašina”. Teigiama, kad veidrodžiai leidžia pamatyti praeitį ir atskleisti jos paslaptis, pavyzdžiui, kažkada įvykdytus nusikaltimus. Būtent tokį būdą naudojo garsus anglų seklys von Burgas – apie tai liudija policijos protokolai.

Daktaro Moudžio bandymai

Egzistuoja hipotezė, pagal kurią informacija apie praeitį, ateitį ir toli nuo esamos vietos vykstančius įvykius gaunama iš energetinio-informacinio Visatos lauko. Tam, kad būtų galima prisijungti prie šios milžiniškos saugyklos, žmogui reikia pereiti į taip vadinamą „pakitusios sąmonės būseną”. Tikriausiai, būtent šioje būsenoje gali įvykti nepaprastas mirusių žmonių sielų pasirodymo fenomenas.

Pranešimai apie tokius atvejus labai sudomino garsų amerikiečių psichologijos mokslų daktarą Raimondą Moudį. Šis mokslininkas pagarsėjo visame pasaulyje savo knyga „Gyvenimas po gyvenimo”. Mokslininkas prisimena, ką jam teko pergyventi, prieš pradedant šiuo nepaprastus bandymus. Kai jis papasakojo pažįstamam psichologui apie savo planus, tas tik nusijuokė ir tiesiai į akis rėžė: „Šie bandymai sužlugdys tavo karjerą!”. Kitas Moudžio kolega būsimus bandymus pavadino „kvailais ir juokingais” ir patarė geriau jais neužsiimti. Moudis pasakojo: „Man buvo aišku, kad už tokio požiūrio į būsimus bandymus slypi paprasčiausia baimė sukompromituoti savo vardą”.

Amerikiečių mokslininko bandymai su „veidrodine aiškiaregyste” vyko daugiau nei 10 metų. Šiems bandymams atlikti jis įsirengė specialią laboratoriją, taip vadinamą „reginių kamerą”. Tai buvo pusiau pritemdytas kambarys, kuriame ant vienos sienos kabėjo didelis veidrodis. Už metro nuo veidrodžio stovėjo patogi kėdė su atlenkta nugarėle. Bandyme dalyvaujantis asmuo sėdėdavo kėdėje atsilošęs atgal taip, kad jo galva buvo apatinio veidrodžio krašto aukštyje, todėl žmogus veidrodyje negalėjo matyti savo atvaizdo.

Reginiai iš kito pasaulio

Norėdamas išvengti kaltinimų šarlataniškumu, Moudis savo bandymus stengėsi atlikti kiek įmanoma korektiškiau. Labai kruopščiai buvo atrenkami bandymuose dalyvaujantys žmonės. Tai buvo jau brandaus amžiaus žmonės, fiziškai sveiki, pasižymintys gana aukštu intelekto lygiu. Pavyko surinkti apie dešimtį savanorių, kurių tikslas buvo iššaukti mirusio žmogaus, su kuriuo bandyme dalyvaujantį žmogų siejo giminystės ryšiai arba artima draugystė, atvaizdą veidrodyje. Prieš bandymo pradžią savanoris prisimindavo numirusiuosius, peržiūrėdavo jų nuotraukas ir daiktus. Bandymai būdavo vykdomi vakarais. Daktaras Moudis manė, kad regėjimus pavyks pamatyti labai nedaug kam, bus gerai, jei bent vienam iš dešimties tai pasiseks. Tačiau jo laukė didžiulis nustebimas, kai tai pavyko padaryti net penkiems žmonėms, t.y. pusei bandyme dalyvaujančių žmonių!

Vienas iš šių žmonių norėjo veidrodyje pamatyti savo prieš metus mirusią mamą. Maždaug po valandos išėjęs iš „kameros” jis pasakė: „Be jokios abejonės, tai, ką pamačiau veidrodyje, yra mano mylima mama! Aš nežinau iš kur ji atsirado, tačiau esu įsitikinęs, kad mačiau realų vaizdą”. Kiti eksperimento dalyviai taip pat buvo tvirtai įsitikinę, kad jiems teko pergyventi realų susitikimą su mirusiais žmonėmis, girdėti jų balsus. O kai kurie iš jų netgi pajuto atėjusiųjų iš ano pasaulio prisilietimą!

Šaltinis: Mįslės ir Faktai