Daugelis žmonių šiais laikais yra įsitikinę, kad po mirties daugiau
nieko nėra ir būti negali. Jei gydytojas konstatavo mirtį, kelio atgal
nėra, beveik kaip garsiame anekdote: "Jei daktaras pasakė į morgą –
reiškia į morgą”.
Neskubėkite taip teigti, nes gydytojai yra žmonės, bet juk žinome,
kad žmonės gan dažnai klysta. O gydytojų klaidos konstatuojant mirtį yra
ne tokios jau retos. Medicinos profesoriaus Alfredo Česnio nuomone,
Vokietijoje klaidų konstatuojant mirtį pasitaiko apie dešimt per metus.
Vokietija, kaip mes žinome, garsėja tuo, kad ten visur viešpatauja
geležinė tvarka ir žmonės dirba itin sąžiningai. Remiantis tuo, turbūt
logiška būtų teigti, kad kitose valstybėse tokių klaidų pasitaiko dar
dažniau.
Profesoriaus A.Česnio nuomone, nustatyti mirtį nėra paprasta. Žmogus
nemiršta akimirksniu. Mirtis – ilgas procesas. Gali būti, kad žmogus
ilgą laiką nerodo jokių gyvybės ženklų, tačiau organizmo viduje kova už
gyvybę tęsiasi toliau ir žmogus po kelių valandų gali atgauti sąmonę.
Ne taip seniai Kinijoje gydytojai išgelbėjo gyvybę keturiasdešimt
trejų metų vyrui, kuriam širdis buvo sustojusi devynis kartus per tris
valandas. Atliekant širdies masažą ir dirginant ją elektrošoku,
gydytojams pavyko pacientui grąžinti gyvybę, nors šis nekvėpuodamas
išbuvo apie keturiasdešimt minučių.
Ne anksčiau kaip po trisdešimties minučių, kai sustoja širdis,
atsiranda neginčijami mirties požymiai – lavondėmės. Dar po dviejų
valandų kūnas pradeda stingti, o praėjus šešioms valandoms, jis
galutinai sustingsta. Gydytojas, ypač jei pacientas yra senesnio
amžiaus, nelaukia taip ilgai, kad nustatytų mirtį. Neapčiuopdamas pulso,
negirdėdamas širdies plakimo ir plaučių darbo, jis skuba su išvadomis
apie atėjusią pabaigą, ypač jei pacientas sirgo sunkia liga ar buvo gana
senas. Būtent tokie gydytojai, kurie remiasi šalutiniais simptomais,
dažniausiai ir klysta.
Nikaragvos sostinėje šimtametė močiutė smarkiai išgąsdino į jos
laidotuves susirinkusius gimines, kai viduryje iškilmingos ceremonijos
atsikėlė karste ir paprašė valgyti. Laidotuves teko nutraukti, o senolė
sugrįžo į savo pamėgtą krėslą terasoje ir džiaugėsi galėdama ir toliau
leisti dienas su savo vaikais ir anūkais. "Ji mums jau trečią kartą
iškrečia tokį pokštą”, – susirinkusiems žurnalistams pasakojo jos sūnus.
Panašių atvejų yra buvę daug. Taip nutiko ir Ispanijoje, kai,
sulaukusi daugiau nei šimto metų, Mikaelė Velaskes buvo pripažinta
mirusi. Nuvežus ją į morgą ir bandant prie kojos pritvirtinti
identifikacinę lentelę, močiutė staiga pajudino koją. Tai pastebėjęs
morgo darbuotojas iškvietė medikus. Praėjus trims dienoms, ji buvo
išrašyta iš ligoninės ir, laikraščio "Daily Telegraph” žurnalistų
teigimu, "jautėsi taip gerai, kaip gali jaustis tokio amžiaus moteris”.
Būna, kad medikai mirusiais pripažįsta ir jaunus žmones. Vienas toks
atvejis yra tapęs medicinos istorijos dalimi. Prancūzijoje 1937 metais
gyvą palaidojo vaikiną, kuris "užsimušė” motociklo avarijos metu.
Praleidęs tris dienas morge, po to dar dvi po žeme, jis buvo iškastas
draudimo kompanijos reikalavimu. Ši kompanija nesutiko su mirties
išvadomis ir teismo keliu išsireikalavo, kad kūnas būtų ekshumuotas.
Kai kūnas buvo išimtas iš karsto, ekspertai pastebėjo, kad jis
visiškai nesukietėjęs. Kūnas buvo neįprastai minkštas ir šiltas.
Jaunuolis buvo atvežtas į ligoninę. Po mėnesio komos būklės jis atsikėlė
ir sveikas gyveno dar dvidešimt ketverius metus.
Meksikoje po gydytojų apžiūros buvo palaidotas dvidešimt ketverių
metų traktorininkas Cezaris Marsijus. Kitą dieną po laidotuvių kapinėse
žmonės išgirdo šiurpius klyksmus ir beldimą. Kai kapas buvo atkastas,
traktorininkas pats išspyrė karsto dangtį ir baisiausiai plūsdamasis
išlipo. Gydytojai apie tą atvejį nusprendė, kad klaidą lėmė itin gilus
letargo miegas, kurį jie palaikė mirtimi.
Prisikėlę iš numirusių ne kiekvienas puola keiktis kaip Cezaris
Marsijus, tačiau daugelis jų elgiasi tikrai neadekvačiai. Melburne
policija sulaikė visiškai nuogą keturiasdešimt septynerių metų vyrą,
bėgantį miesto gatvėmis. Paaiškėjo, kad jis pabėgo iš morgo, kur
išgulėjo dvi dienas po to, kai buvo paskelbtas mirusiu. Kaip įrodymą
vyras parodė identifikacinę kortelę, nuimtą nuo didžiojo kojos piršto su
savo vardu.
Morgo tarnautojams tokie atvejai taip pat gali būti pavojingi.
Pavyzdžiui, Havanoje vienas morgo tarnautojas, kuris su kolega darbo
vietoje žaidė šachmatais, buvo ištiktas mikroinfarkto, kai gulėjęs ant
stalo numirėlis staiga atsikėlė, priėjo prie šachmatininkų ir, paėmęs
juodąjį arklį, atliko ėjimą.
Po šio veiksmo "numirėlis” be sąmonės nukrito po stalu. Pasakodamas
įvykį, pulkininkas Migelis Garsija prisimena, kad atsibudęs jis
nesuprato, kur yra. Pamatęs šachmatų lentą dėl sau pačiam nesuprantamų
priežasčių jis sugriebė figūrą. Beje, "mirusiu” jis buvo pripažintas po
širdies smūgio.
Dar blogiau akistata su mirtimi baigėsi dvidešimt septynerių metų
Niujorko morgo darbuotojui Ričardui Bleikui. Ruošiant lankymui juodaodį
velionį, kuris mirė bokso treniruotės metu ištikus infarktui, tas
netikėtai atsigavo ir puolė Bleiką kumščiais gerokai jį aplamdydamas.
Paskui krito ant žemės ištiktas dar vieno širdies smūgio, kuris
sunkiasvorį grąžino į karstą. Šį kartą – visam laikui.
Net jeigu "mirusysis” elgiasi be galo kultūringai, rezultatai būna ne
per geriausi. Vengrijoje atsigavęs morge Jožefas Sabo suprato esąs
užrakintas. Gydytojas šį žmogų išsiuntė į morgą, nustatęs "mirtį” nuo
saulės smūgio. Atsipeikėjęs tarp numirėlių, Sabo baisiausiai persigando
ir puolė daužyti morgo duris. Išgirdęs triukšmą, atbėgo sargas ir
atrakino duris.
Norėdamas išreikšti begalinį dėkingumą, Sabo puolė sargą bučiuoti,
tvirtai spausdamas savo glėbyje. Penkiasdešimt septynerių metų sargui
nuo patirto siaubo buvo paralyžiuota kairė kūno pusė. Dėkingasis Jožefas
Sabo pasveiko ir laimingai gyvena toliau…
"Stern”, "Morning post”, parengė Darius Soščeka – klaipeda.diena.lt
