Kelionė į ateitį 52 metus

Kalendoriaus lapelyje – 1944 m. balandžio 9 d. Kiekvienas, bent truputi besidomintis Antrojo pasaulinio karo istorija, žino, kad tuo metu karo baigtis jau ėmė aiškėti – sąjungininkai spaudė vokiečius visomis kryptimis. Tačiau pastarieji įnirtingai kovėsi dėl kiekvieno žemės lopinėlio ir visiškai nesiruošė pasiduoti. Štai JAV KOP leitenanto džono vokerio akys toli, prie pat horizonto linijos, pastebėjo daug mažyčių kryželių. Jis suprato, kad vokiečiai į orą pakėlė savo naikintuvus, laukia karštas mūšis…

Pradžia

Vokeris giliai įkvėpė ir savo P-40 „Tomahauką” pervertė per sparną, atlikdamas pusę statinės. Paskui jį tą patį manevrą pakartojo jį lydintis lėktuvas, jie abu ėmė pikiruoti link įkyriai lendančių vokiečių naikintuvų BF-109 „Meseršmitų”. Džonas įjungė lėktuvo variklius pilna galia ir ėmė artėti prie priešo.

Vos tik naikintuvai priartėjo per ugnies atstumą, Džonas nuspaudė gaiduką, paleido 3-jų sekundžių trukmės seriją iš visų keturių kulkosvaidžių. 12,7 ir 7,62 mm kalibro kulkos pataikė į priekyje skrendantį vokiečių naikintuvą. „Meseršmitas” ėmė taškytis tepalais, iš jo variklio išsiveržė oranžinė ugnis, jis pats, sukdamasis aplink savo ašį, ėmė kristi link žemės. Atsakomosios priešo paleistos trasuojančios kulkos prašvilpė pro Džono kabinos gaubtą, nepadarydamos jokių nuostolių. Deja, porininkui ne taip pasisekė – trumpas žvilgsnis į veidrodėlius parodė, kad Vokerio naikintuvo uodega nepridengta. Jo porininkas buvo pašautas ir plačiu lanku, paskui save danguje palikdamas dūmų pėdsakus, pasuko kairėn.

Didžiuliu greičiu vokiečių ir amerikiečių naikintuvai prasilenkė ore. Džonas žinojo, kas bus toliau – vokiečių pilotai atliks statinę ir pabandys priartėti prie jo lėktuvo uodegos, iš kur taip nesunku paleisti lemiamą seriją.

Trumpas žvilgsnis atgal parodė, kad negalima gaišti nė akimirkos – iš viršaus link „Tomahauko” uodegos artėjo vokiečių naikintuvas. Džonas vairalazdę iš visų jėgų patraukė link savęs ir, dejuodamas nuo penkiagubos į sėdynę spaudžiančios perkrovos, atliko „mirties kilpą”, o po to pusę statinės ir atsidūrė priešais vokiečių „Meseršmitą”, t.y. priekis prieš priekį. Vokiečių lakūnas suspėjo ugnį atidengti truputį anksčiau, Džonas išgirdo garsą, tarsi dideli ledo krušos gabalai pasipylė ant variklio gaubto, sparnų ir uodegos atramos. Šiose vietose atsirado plėštinės skylės. Vokeris mintyse tarė: „Ramiau, jis irgi mano taikiklyje…”

Amerikietis lengvai palietė pedalą, truputį pasviro ir nuspaudė gaiduką. „Tomahauko” korpusas sudrebėjo nuo atatrankos, trasuojančios kulkos nuskubėjo link vokiečių naikintuvo ir susmigo į jo kairįjį sparną. Nuo oro pasipriešinimo sparno plokštuma pasidarė pūslėta, todėl vokiečių lakūnas buvo priverstas sumažinti greitį ir nerti žemyn po amerikiečio naikintuvu, taip pasitraukiant iš kovos. Jeigu to nebūtų padaręs, dėl perkrovos sparnas galėjo paprasčiausiai nukristi. Vokeriui nebuvo lengviau – jam teko panaudoti visą savo meistriškumą, kad suvaldytų savo pažeistą naikintuvą.

Tačiau tai padaryti nebuvo paprasta. Lėktuvas kratėsi, tarsi važiuotų per akmenimis grįstą grindinį, be to, variklis ėmė dirbti su pertrūkiais. Pažvelgęs į dešinį eleroną, lakūnas pajuto šoką. Visas skylėtas, jis buvo iššokęs iš savo lizdo ir, nukaręs nuo sparno, siūbavo vėjyje. Nedideli dangos gabaliukai atplyšdavo nuo plokštumos ir juos iš karto nunešdavo vėjas. Vokeris suprato, kad šis naikintuvas jau nebenusileis…

Horizonte mėlyna spalva sublizgėjo Pa de Kalė sąsiaurio juosta. Vokerio galvoje šmėkštelėjo mintis: „Gerai,
Džonai, kaulus už borto ir visi reikalai. Geriau būti gyvu leitenantu, nei mirusiu didvyriu”. Lakūnas patikrino ar gerai pritvirtintas parašiutas, atstūmė kabinos dangtį ir jau ruošėsi persiversti lauk iš kabinos, tačiau staiga viskas aplinkui aptemo. Paskutinė Džono mintis buvo: „Velniai griebtų, negi vis tik didvyris?”

Pabaiga?

ražų 1996 m. lapkričio 3 d. rytą Didžiosios Britanijos PLG lokatoriai aptiko objektą, kuris nedideliame aukštyje nuo Pa de Kalė pusės artėjo link Anglijos krantų. Patyrę operatoriai nustatė, kad prie kranto artėja propeleriu varomas lėktuvas. Tačiau į užklausimus pilotas neatsakė. Po to lėktuvas nusileido dar žemiau ir dingo iš radarų stebėjimo zonos.

Praėjus kelioms minutėms paslaptingas sienos pažeidėjas, sklęsdamas nedideliame aukštyje, pasirodė virš sodo, kuriame tuo metu darbavosi fermerė Marta Krouford. Išgąsdinęs moterį variklio gausmu, nežinomas pilotas išleido važiuoklę ir neužtikrintai nusileido pievoje, maždaug 100 m nuo sodo. Moteris pagalvojo: „Viešpatie, gal kas nors atsitiko pilotui?”. Ji nuskubėjo prie lėktuvo. Pribėgusi artyn, lazda pabeldė į kabiną, už kurios gaubto pasirodė galva su lakūno šalmu. Po to lakūnas atkėlė gaubtą ir nerangiai išsiropštė ant sparno. Vyras keletą kartų susvirduliavo, Martai kilo įtarimas, kad lakūnas gali būti girtas. Šiuos įtarimus dar labiau sustiprino piloto klausimas: „Ponia, dėl Dievo meilės, pasakykite kur patekau? Nieko neatsimenu…”

Ponia Krouford, nusprendusi, kad pilotas iš tiesų padaugino ir nežino kur atskrido, pasakė, kad jis nusileido Anglijoje. Lakūnas labai išbalo, jis susmuko ant žolės, tarsi kojos jo nelaikytų, ir nutilo. Jį ėmė krėsti drebulys. Išsigandusi Marta vargais negalais padėjo lakūnui atsistoti ir nusivedė jį į namus. Paguldžiusi svečią ant kušetės, moteris čiupo telefoną. Laimei, jos gydytojas Petas Vudenas buvo namuose, moteris paprašė jį atvykti. Gydytojas pažadėjo atvykti kiek galima greičiau. Marta padėjo telefono ragelį ir grįžo prie lakūno, kuriam, atrodo, prasidėjo haliucinacijos – jis ėmė su pertrūkiais pasakoti apie kažkokį oro mūšį su vokiečių naikintuvu, prašė paskambinti pulko vadui, kažkokiam majorui…

Atvyko daktaras Vudenas. Jis apžiūrėjo pacientą, suraukė kaktą ir iškvietė automobilį iš karinės ligoninės. Jis atvyko po dviejų valandų, gydytojas išvažiavo kartu su pacientu.

Vidurdienį prie nusileidusio lėktuvo atvyko ekspertai iš artimiausios Karališkosios KOP bazės. Jie greitai nustatė, kad prieš jų akis naikintuvas P-40 „Tomahaukas”, kokius Antrojo pasaulinio karo metais turėjo amerikiečiai. Lėktuvo korpuse matėsi kulkų paliktos žymės, rodančios, kad neseniai jis dalyvavo oro mūšyje.

Neužilgo naikintuvas buvo užstumtas ant platformos, pritvirtintas ir transporto malūnsparniu nugabentas į bazę. Pats lakūnas, prisistatęs Džono Vokerio vardu, ligoninėje kiek atsigavęs, ėmė pasakoti keistus dalykus – jis, amerikiečių KOP leitenantas, 1944 m. balandžio 9 d. priedangos eskadrilės, kurioje tarnavo, sudėtyje, lydėjo sunkiuosius britų bombonešius „Lankasterius”. Šie skrido bombarduoti objektus vokiečių okupuotoje Belgijoje. Priartėjus prie tikslo, vokiečiai į orą pakėlė naikintuvus, prasidėjo aršus mūšis. Vokeriui teko kautis prieš tris „Meseršmitus”. Jis vieną numušė, tačiau ir jam pačiam kliuvo nuo priešo.

Lėktuvas pasidarė praktiškai nebevaldomas ir ruošėsi kristi į Pa de Kalė sąsiaurį. Lakūnas atstūmė kabinos gaubtą ir jau ruošėsi šokti žemyn su parašiutu, kai staiga prieš piloto akis tarsi visas pasaulis sprogo. Jis neteko sąmonės, o kai atsigavo, lėktuvas, sukdamas ratus, artėjo prie žemės, variklis dirbo. Lakūnui pavyko išlyginti jį tik 200 m aukštyje. Pilotą nustebino mirtina tyla ausinėse ir tai, kad danguje nesimatė nei savų, nei priešų lėktuvų. Šiaip taip pasiekė priekyje matomą krantą, kur ir nusileido lauke – tuščiais kuro bakais ir praktiškai be sąmonės…

Greitai paaiškėjo, kad lėktuvas, turintis borto Nr. H-0327, iš tikrųjų įėjo į 123-iąją priedangos eskadrilę ir 1944 m. balandžio 9 d. dingo be žinios, prasidėjus oro mūšiui. Jį pilotavo leitenantas Džonas Vokeris, kurio fotografiją pavyko aptikti archyve. 1966 metais nusileidusio naikintuvo pilotas tarsi du vandens lašai buvo panašus į dingusį Džoną Vokerį.

Mįslės ir Faktai