Sklando legenda, kad Paberžėje buvo pasirodžiusi Mergelė Marija

Ieškantieji dvasios atgaivos, ramybės ar tiesiog norintieji rasti gyvenimo pilnatvę tiesiog privalo apsilankyti Paberžėje. Jauki Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia, klebonijoje veikiantis Liturginių drabužių muziejus bei šalia esančiame mediniame pastate, kur apnakvindinami čia atvykę piligrimai, įvairių plenerų ir stovyklų dalyviai ar norintieji pasveikti nuo priklausomybių, įsikūręs savotiškas buities rakandų muziejus žavi savo paslaptinga dvasia ir istorija.

Medinė Paberžės bažnytėlė dvelkia jaukumu, paprastumu ir ramybe – toks, koks ir buvo Tėvas Stanislovas. U. Mikaliūno nuotr.

Paberžė savotiškas žmogaus rankų darbo ir kūrybos po atviru dangumi muziejus. Tėvas Stanislovas be galo vertino tai, kas sukurta žmogaus rankomis, todėl niekada neišmesdavo jokių rankdarbių, visa tai, kas nutapyta, išdrožinėta, išsiuvinėta, nukalta, net jeigu tie daiktai praradę savo išvaizdą, rinkdavo, kaupdavo ir suteikdavo jiems antrą kvėpavimą.

„Visi žmogaus rankomis daryti daiktai vertingi tuo, kad prisigėrę žmogaus gerumo ir spinduliuoja tikrą jausmą. Visus juos surinko ir naujam gyvenimui prikėlė Tėvas Stanislovas“, – tvirtina A. Galvanauskienė.

Tik įžengus į bažnytėlės šventorių lankytojus pasitinka kiek neįprastos formos kryžius – paminklas Tėvui Stanislovui. Ant kryžiaus sumegzti trys mazgai simbolizuoja kapucinų vienuolių duodamus tris įžadus: skaistumo, paklusnumo ir neturto. Kiek tolėliau stovi Paberžės fundatoriams Šilingams, pastačiusiems pirmąją Paberžės bažnytėlę, skirtas kryžius bei koplytstulpis 1863-iųjų sukilimo vadui, čia kunigu dirbusiam Antanui Mackevičiui.

Mergelės Marijos legenda

Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia kiekvieną čia užsukusį apgaubia jaukumu ir ramybe, kurios visada linkėdavo Tėvas Stanislovas. Bažnytėlėje taip jauku todėl, kad viskas čia padaryta iš medžio, nerasime nieko blizgančio: nei aukso, ne sidabro, nei marmuro ar gipso.

„Viskas, kas blizgėjo, buvo nuimta ar nuskusta, kad neblaškytų dėmesio. Visas kičas buvo išmestas iš bažnyčios ir paliktos tik švelnios, pastelinės, žemės spalvos. Ypač malonu būti bažnyčioje vasarą, kai galima po ją vaikščioti basomis. O atidarius duris čia mėgsta skraidyti kregždės, palėpėje vaikus peri šikšnosparniai“, – kalbėjo muziejininkė.

Į akis bažnyčioje pirmiausia krinta įspūdingo dydžio šeši paveikslai, susuktus į ritinėlį ir paslėptus palėpėje juos rado Tėvas Stanislovas. Vienas jų – Europoje labai retai sutinkamos tematikos – Juozapo ir Marijos sužieduotuvės. Ne ką mažiau įspūdingai atrodo mediniame, garsiausio šio krašto dievdirbio Vinco Svirskio išdrožtame altoriuje įkomponuotas paveikslas, kuriame pavaizduotos dvi besilaukiančios moterys – Marija ir Elžbieta.

„Sklando legenda, kad Paberžėje buvo pasirodžiusi Mergelė Marija. Paberžės dvarininkas norėjo pasidaryti brastą per upelį ir liepė vietiniams valstiečiams ridenti didelius akmenis link upės. Bet vienas akmuo niekaip nesidavė ridenamas – kiek paridendavo, tiek vėl jis sugrįždavo į savo vietą. Dvarininkas tuo nepatikėjo ir liepė vienam vaikui prižiūrėti, ar vyrai tinkamai ridena akmenį. Vaikas, atėjęs prie akmens, rado verkiančią Mariją. Bet kol pakvietė dvarininką, šis spėjo pamatyti tik į viršų kylantį žmogaus formos debesį, o akmenyje liko įspaustos Marijos pėdos. Po šio įvykio dvarininkas liepė akmens nebejudinti ir jo vietoje pastatė pirmąją bažnytėlę“, – „Sekundei“ pasakojo A. Galvanauskienė.

Anot legendos, stebuklingasis akmuo turėtų būti po dabartinės bažnyčios altoriumi. Ši legenda gyva buvo visais laikais, todėl moterys dažnai keliais eidavo aplink altorių, prašydamos Marijos įvairių malonių ir vaisingumo. Kai Tėvas Stanislovas buvo atkeltas į Paberžę, bažnytėlėje aplink altorių jis rado išklupėtas lentas, bet net ir keisdamas bažnyčios grindis tų lentų neišmetė.

„Tas lentas kaip pamaldumo ir geros energijos simbolį Tėvas Stanislovas išsaugojo – pakabino prie altoriaus po langais“, – rodydama į garbingoje vietoje prie altoriaus pakabintas lentas pasakojo muziejininkė.

Atgyja antram gyvenimui

Bažnyčioje apstu senų, istorinę vertę turinčių daiktų. Tikima, kad iš bažnyčios nieko negalima išmesti, nebent sudeginti, todėl dažniausiai visi seni, sulūžę, nudėvėti ar iš mados išėję daiktai būdavo kraunami į palėpes ar rūsius.

Tėvas Stanislovas, atradęs visus šiuos lobius, daiktus atnaujino ir restauravo. Taip buvo sukaupta įspūdinga žibintų, krikštynų ąsotėlių, saulučių ir kitų religinių daiktų kolekcija. Net iš pažiūros niekur nepritaikomi daiktai čia atranda vietą, pavyzdžiui, paveikslas rėmintas senoms tekintomis verpimo ratelių kojelėmis, o iš pačių ratelių padaryti šviestuvai.

Jaukumo ir sakralumo bažnytėlei suteikia seni, dar nuo A. Mackevičiaus atstatytos bažnytėlės laikų like vargonai.

„Tėvas Stanislovas savo prisiminimuose yra rašęs, jeigu būtų žinoję, kur jį skiria, tikrai nebūtų siuntę į patį sukilimo židinį“, – sakė A. Galvanauskienė.

Bažnyčioje deramą vietą rado ir garsiausio šio krašto kryžių drožėjo V. Svirskio darbai, juos Tėvas Stanislovas surinko iš aplinkinių kaimų ir kapinių, kad išsaugotų ateities kartoms. Didžioji V. Svirskio darbų kolekcija saugoma Vilniuje, taip pat nemažai darbų yra Kėdainių muziejuje, tačiau ne mažiau įspūdingi šedevrai eksponuojami ir Paberžėje.

„V. Svirskis buvo A. Mackevičiaus šauklys, padėjo jam sukviesti vyrus į Paberžę, nesukeldamas įtarimo caro žandarams. Eidamas per kaimus ir droždamas kryžius, jis ragino vyrus prisijungti prie A. Mackevičiaus vadovaujamo sukilėlių būrio“, – pasakojo muziejininkė.

Įvairiausiomis spalvomis iš tolo šviečia ir bene didžiausia Lietuvoje procesinių žibintų kolekcija. Žibintai buvo naudojami ne tik per procesijas, bet ir žmogų palydint į paskutinę kelionę. Buvo sakoma, kad žmogus gimsta su žvakės šviesa, su žvakės šviesa jis turi būti palydėtas ir į paskutinę kelionę. Žibintai buvo marginami itin ryškiomis spalvomis, kad būtų pabrėžtas kiekvienas iškilumas, net menkiausias kalvio iškalinėtas taškelis. Įdomu tai, kad visi žibintai turi savo identišką porą.

„Jeigu kur bažnyčioje pamatysite ryškių žibintų, žinokite, kad jie buvo restauruoti Paberžėje, mat tėvelis labai dažnai iš bažnyčių surinkdavo žibintus, juos restauruodavo ir grąžindavo atgal“, – sakė A. Galvanauskienė.

Gėrio perlas paprastume

Svirne šalia bažnytėlės eksponuojama įspūdinga liturginių drabužių ir reikmenų kolekcija: bažnytinės vėliavos, arnotai, altoriaus užtiesalai ir kita liturginė atributika. Visi liturginiai drabužiai lyg meno kūriniai – kiekvienas jų lopinėlis itin kruopščiai išsiuvinėtas ir prižiūrėtas. O spalvų gama nustebins ne vieną, mat kiekvienai liturginei šventei naudojami kitos spalvos arnotai.

„Čia ne visa Tėvo Stanislovo kolekcija, dalis buvo palikta Dotnuvoje, dalis buvo itin prastos būklės, todėl tėvelis paprašė moterų tiesiog iškirpti siuvinėtus ornamentus, įrėmindavo juos po stiklu ir tokį paveiksliuką, prisigėrusį maldų, kaip relikviją dovanodavo vestuvių, krikštynų ar kokia kita proga. Kartu su šiuo šventu daiktu Tėvas Stanislovas mėgdavo dovanoti ir savo rankomis padarytas saulutes. Jų buvo padaręs apie 30 tūkst. ir visas išdovanojo. Tuo metu atvirai namuose nebuvo galima laikyti kryžiaus, o saulutė buvo laikoma meno kūriniu. Saulutės tapo savotišku Paberžės simboliu, skleidžiančiu šilumą“, – pasakojo A. Galvanauskienė.

Saulutėmis, varpeliais, įvairiais liaudies meno kūriniais, spynomis, raktais, virtuvės rakandais išpuoštas ir klebonijai priklausantis pastatas, kuriame gali apsistoti piligrimai, įvairių plenerų ar stovyklų dalyviai. Šiame pastate išsaugota ir Tėvo Stanislovo celė – nedidelis kambarėlis, skirtas dvasininkui, vos jam atvykus į Paberžę, apsistoti.

Pastate kurį laiką veikė kolūkio kontora, pašto skyrius, dalyje patalpų gyveno kelios šeimos, tad dvasininkui teko glaustis vos kelių kvadratinių metrų kambarėlyje, kur tilpo lova, rašomasis stalas ir nedidelė spinta. Įėjus į celę atrodo, kad niekas nepasikeitė nuo tų laikų, kai čia gyveno Tėvas Stanislovas: dailiai paklota sena lova, iš Petrašiūnų, kur savo dvasininko kelią pradėjo Tėvas Stanislovas, atkeliavęs rašomasis stalas, ant jo šviečia iš seno lygintuvo sumeistrauta stalinė lempa, spintoje tvarkingai kaba vienuolio abitas ir sutana.

„Viskas dvelkia paprastumu, nuoširdumu – toks, koks ir buvo Tėvas Stanislovas: jis visus priimdavo, išklausydavo, sušildydavo arbata, dalydavosi viskuo, ką turi. Su juo buvo labai paprasta ir gera bendrauti, gal todėl čia nuolat buvo pilna žmonių. Tėvelis sugebėdavo prieit prie kiekvieno taip, kad žmogus pasijausdavo galintis, sugebantis atsistoti ir įveikti savo bėdas, jis sugebėjo užauginti sparnus tolimesniam gyvenimui. Tėvas Stanislovas sakydavo, kad net ir pats blogiausias žmogus turi gėrio pradą, tereikia jį surasti“, – sakė A. Galvanauskienė.

Lina DRANSEIKAITĖ