Neįtikėtinas atradimas: Galijoto kaukolė

1996 metų liepos mėnesį Elos slėnyje, netoli Judėjos kalnų, archeologas dr. Simon Dor aptiko didesnius negu trys metrai žmogaus griaučius, kurių kaukolės kaktoje buvo įsmigęs akmuo. Pastarasis liko nuo stipraus smūgio akmeniu į galvą, dėl kurio ir žuvo milžinas. Tuo tarpu nustebę ir apstulbę archeologai iš karto prisiminė Biblijos pasakojimą apie Dovydą ir Galijotą, suprasdami, kad prieš juos, matyt, ir guli būtent Galijoto griaučiai.

Ateistų ir skeptikų šis santykinai nedidelis Biblijos epizodas buvo iškeltas kaip vėliava, kad išjuoktų Bibliją, kurioje buvo aprašoma berniuko pergalė prieš milžiną, be to, pasitelkus akmenį.

Ilgą laiką mokslininkai išjuokė ir patį Galijoto vardą, teigdami, jog panašus vardas apskritai niekada neegzistavo. Tačiau šiandien net dėl šios istorijos skeptiškiausiai nusiteikę mokslininkai rašo, kad „pats filistinų milžino vardas, primenantis kai kuriuos Balkanų toponimus, sudaro autentiškumo įspūdį“ (Cirkinas. Raštai, 142 puslapis). Galijoto ir jo dvikovos su Dovydu detalių  istoriškumą patvirtina ir romėnų istorikas Juozapas Flavijus.

Archeologiniai tyrimai parodė, jog, visų pirma, sutapo rastų griaučių dydis, paminėtas Biblijoje; antra, radinio vieta atitinka Dovydo ir Galijoto kovos vietovę; trečia, akmuo milžino kaktoje visiškai atitinka Biblijos aprašytą Galijoto žūties priežastį; ketvirta, galva buvo atskirta nuo kūno, kas taip pat sutinka su Biblijos pranešimu; ir pagaliau, penkta, po ilgų laboratorinių tyrimų buvo nustatyta, jog kaulų amžius yra maždaug 2900 – 3000 metų, kas taip pat atitiko Biblijos aprašytą šio mūšio chronologiją (XX amžiaus paslaptys. Nr. 6 (39). 2000. Kovas). Istorija byloja, kad senovėje mūsų žemėje gyveno ištisos milžinų gentys.

Galijoto istoriškumas – jo griaučiai

Galijoto ir jo dvikovos su Dovydu istoriškumą detaliai patvirtina romėnų istorikas Juozapas Flavijus. Štai, ką jis apie tai rašo: „Ir štai kartą iš filistinų stovyklos išėjo milžiniško ūgio žmogus, vardu Galijotas, iš Gato. Jo ūgis buvo keturių su puse aršinų ir jo apsiginklavimas visiškai atitiko jo milžinišką dydį: pavyzdžiui, jo šarvai svėrė penkis tūkstančius šekelių; šalmas ir variniai antblauzdžiai taip pat atitiko šio milžino dydį; jo ietis nebuvo lengvas žaisliukas dešinėje rankoje, bet dėl svorio visuomet gulėjo jam ant peties, vien tik antgalis svėrė šešis šimtus šekelių.

Galijotui iš paskos ėjo minia ginklanešių. Paskui Galijotas, atsistojęs tarp abejų stovyklų ir kreipdamasis į Saulių bei žydus, garsiai sušuko: „Aš esu pasiruošęs jus išlaisvinti nuo būtinybės kovoti mūšyje ir rizikuoti. Kam jūsų kariuomenei susidurti su mūsiškiais ir turėti nuostolių? Išrinkite iš savo tarpo žmogų, kuris ryžtųsi kovoti su manimi, ir tegul bus pagreitinta karo pabaiga vienų iš mūsų pergale: ta pusė, kurioje bus nugalėtojas, tegul bus pripažinta priešingos pusės valdove...“ Tai pasakęs milžinas grįžo atgal į savo stovyklą.

Kitą dieną jis vėl išėjo iš savo stovyklos ir vėl kreipėsi į žydus sakydamas tą patį... Tuo tarpu abi pusės ruošėsi mūšiui...“ (Juozapas Flavijus. Raštai, I tomas, 6 knyga, 9, 1 skyrius; 291 puslapis). „Kartą Dovydui teko, pavedus jo tėvui, leistis į žydų stovyklą, kad nugabentų broliams maisto atsargas ir sužinotų, ką jie veikia. Tuo metu Galijotas kaip tik vėl stojo su savo iššūkiu surengti dvikovą ir ėmė koneveikti žydus, tarp kurių neatsirado  drąsuolio, kuris būtų ryžęsis stoti su juo į kovą.

Kai Dovydas, tuo metu šnekėdamas su broliais ir perduodamas jiems tėvo įpareigojimus, išgirdo, kaip filistinas koneveikia žydų kariuomenę ir ją kaltina bailumu, jis baisiai supyko ir pareiškė savo broliams, kad yra pasiruošęs stoti su priešu į dvikovą. Vyresnysis Dovydo brolis Eliabas užrėkė ant jo, kad tai, atsižvelgiant į jo jauną amžių, būtų beprotiška drąsa, ir liepė jam skubiai grįžti atgal prie kaimenės ir pas tėvą. Bijodamas brolio, Dovydas susiruošė eiti pas tėvą, tačiau pareiškė keliems kariams savo norą priimti kovos iššūkį. Kai pastarieji apie jaunuolio norą nedelsiant pranešė Sauliui, karalius iš karto pasiuntė jį atvesti, ir gavo Dovydo atsakymą: „Nenusimink, karaliau, ir neabejok, man vėl pasiseks stoti į kovą ir nugalėti didelį milžiną bei atimti iš priešo jo savimaną.

Tuomet jis užsitrauks pajuoką, o tavo kariuomenę išaukštins šlovė, kai Galijotui teks kristi ne nuo žmogaus, jau išbandyto mūšyje ir pažįstančio karinius dalykus, o nuo mano amžiaus jaunuolio, dėl kurio aš jums atrodau dar vaikas“. Nors Saulius ir nustebo dėl jaunuolio drąsos ir narsos, tačiau jis nepasitikėjo jo jaunyste, laikydamas jį pernelyg silpnu tokiai kovai. Kai jis pasakė Dovydui apie tokias savo abejones, pastarasis atsakė: „Savo pažadą išpildysiu pasisemdamas drąsos ir pasitikėjimo iš Viešpaties Dievo, kuris mane palaikys ir kurio pagalbą aš jau kartą patyriau. Kai kartą mano kaimenę užpuolė liūtas ir pagriebė iš manęs avį, aš gyniausi jį, užklupau, ištraukiau iš jo nasrų avį ir, kai jis mane puolė, nustvėriau jį už uodegos, nubloškiau ant žemės ir užmušiau.

Tą patį aš kitą kartą padariau ir mane užpuolusiam lokiui. Ir kadangi šio priešo, kuris dabar taip koneveikia kariuomenę ir tyčiojasi iš mūsų Dievo, negalima laikyti stipresniu už laukinius žvėris, tai aš ir dabar pasitikiu Viešpačiu Dievu, kuris duos man galimybę jį įveikti“. Atsižvelgdamas į tokią jaunuolio drąsą ir narsą, Saulius šaukėsi jam Dievo palaiminimo, palinkėjo jam sėkmės ir išleido, tardamas šiuos žodžius: „Na, stok į kovą“. Be to jis uždėjo jam savo šarvus, davė jam savo kalaviją ir uždėjo jam savo paties šalmą.

Tačiau Dovydas anksčiau nebuvo dalyvavęs karinėse pratybose ir nemokėjo nešioti ginklų, todėl ginkluotės svoris jį varžė. Tada jis tarė: „Karaliau! Šios kariškos puošmenos priklauso tau ir tu gali jas nešioti; todėl leisk man, tavo tarnui, kovoti, kaip man patogu“. Tardamas tokius žodžius, jis nusiėmė visą ginkluotę, įsidėjo į savo piemens maišelį penkis artimiausiame upelyje pasirinktus akmenis ir, laikydamas dešinėje rankoje savo mėtyklę, stojo į kovą su Galijotu. O pastarasis, pamatęs tokį priešą, ėmė tyčiotis iš jo ir sakyti, kad su tokiu ginklu, kokį turėjo Dovydas, paprastai kovojama ne su žmonėmis, o yra ginamasi nuo šunų. Į tai Dovydas atsakė, kad Galijotą laiko ne šunimi, o žymiai žemesniu sutvėrimu.

Tai sukėlė Galijoto įniršį, todėl jis ėmė drabstytis prakeiksmais ir grėsmingai šauktis savo dievo, sakydamas, kad sukapos Dovydą mažais gabaliukais ir numes jį kaip maistą paukščiams bei žvėrims.  Į tai Dovydas atsakė: „Tu štai išeini prieš mane apsiginklavęs kalaviju, ietimi ir šarvais, tuo tarpu, mano vienintelis ginklas yra Viešpats Dievas, kuris mūsų rankomis sunaikins ne tik tave patį, bet ir visą jūsų kariuomenę: aš dar šiandien nukirsiu tavo galvą ir mesiu tavo lavoną, kad jį suėstų tavo giminės, šunys, ir tuomet visi sužinos, kad Amžinasis yra mūsų tvirtovė ir mūsų jėga, ir kad visokia galia ir visoks ginklas yra niekinis, jei nėra Viešpaties Dievo palaikymo“.

Tada filistinas, dėl savo ginkluotės svorio neturėdamas galimybės laisvai judėti ir greitai užpulti priešą, lėtai pajudėjo Dovydo link, niekindamas jį ir manydamas, jog be vargo paguldys beginklį ir tuo pat metu tokį jauną priešininką. O Dovydas išėjo jo pasitikti, saugomas priešui nematomo sąjungininko, Paties Viešpaties Dievo. Po to jis išėmė iš savo maišelio vieną iš ten įdėtų upelio riedulių, sviedė juo iš mėtyklės į Galijotą ir pataikė jam tiesiai į kaktą taip, kad akmuo pramušė jam kaukolę ir pateko į smegenis. Galijotas iš karto krito aukštielninkas. Dovydas greitai prisiartino prie gulinčiojo ant žemės priešo ir, neturėdamas savo kalavijo, nukirto galvą milžino kalaviju.

Galijoto mirtis tarp filistinų sukėlė sąmyšį ir jie metėsi bėgti, nes, kai jie pamatė savo šlovingiausio kario žūtį, tai prarado bet kokią pergalės viltį. Apimti siaubo filistinai nenorėjo laukti žydų puolimo ir gėdingai padrikai bėgdami stengėsi išvengti gręsiančio pavojaus. Tuo tarpu Saulius ir visa žydų kariuomenė, šaukdami karo šūksnius, smogė priešams, daugelį iš jų sukapojo, o kitus persekiojo iki Gato ribų ir Ekrono vartų. Tokiu būdu iš filistinų krito iki 30 tūkstančių žmonių, o dvigubai didesnis jų skaičius buvo sužeisti. Saulius grįžo į priešų stovyklą, ją visiškai išplėšė ir sudegino. Tuo tarpu Dovydas nunešė Galijoto galvą į savo palapinę, o jo kalaviją pašventė Viešpačiui Dievui“ (Juozapas Flavijus. Raštai, I tomas, 6 knyga, 9, 3-5 skyrius, 292 – 294 puslapiai).

Archeologai ir istorikai mano, jog Dovydas arba kariai, laikui bėgant, galvą nunešė atgal. Galijoto galva buvo didelė ir su ja būtų buvę problematiška vaikščioti, tuo labiau tokiame karštame klimate, kur gana greitai prasideda puvimo procesas.