- 0.0 Рейтинг
- 3859 Просмотров
- Обсудить
Žvelgiant į Klaipėdą nuo laivo denio jūroje iš pradžių išvysi ilgą šviesiomis ir tamsiomis dėmėmis išmargintą horizontalią juostą. Artėjant kranto link joje išryškėja Kuršių nerijos ir Melnragės kopagūbris, įplaukos į marias molai. Vėliau tamsios dėmės virsta atpažystama želdynų, miško žaluma, o šviesios - pliažo bei kopų smėliu. Būtent šios kraštovaizdžio detalės - smėlio, kopų, miško juosta ir atsiverianti marių įplauka - pasitinka kiekvieną atplaukiantį į Klaipėdą laivu jau nuo miesto įkūrimo 1252 m.
Šią savaitę Senosios perkėlos prieigose Klaipėdoje ir Smiltynėje bus eksponuojama Lietuvos jūrų muziejaus paroda "Klaipėda: marioms atsiveriantis miestas". Ji parodys, kaip kito Klaipėdos kraštovaizdis, žvelgiant iš marių, kaip jį keitė laivyba, pramonė, poilsiavimas ir pramogavimas pajūryje.
PINUČIAIS buvo tvirtinamas Kopgalio krantas ir aukštinama priešakinė kopa.
Tai - jau antroji šio muziejaus parengta paroda apie Klaipėdos istoriją, žengianti į miestą. Pernai Jūros šventės metu Turgaus gatvėje, o vėliau - dešiniajame Danės krante buvo eksponuota originalaus dizaino (jį kūrė Anatolijus Klemencovas) paroda "Dangės uostas: iš praeities", pasakojusi kelių šimtų metų laivybos Dangės upe, jos tiltų ir pakrantės statinių istoriją.
Naujosios parodos atidarymo proga "Vakarų ekspresas" spausdins Lietuvos jūrų muziejaus istoriko Dainiaus Elerto parengtą straipsnių ciklą.
Klaipėdos horizontalės
Žvelgiant į Klaipėdą nuo laivo denio jūroje iš pradžių išvysi ilgą šviesiomis ir tamsiomis dėmėmis išmargintą horizontalią juostą. Artėjant kranto link joje išryškėja Kuršių nerijos ir Melnragės kopagūbris, įplaukos į marias molai. Vėliau tamsios dėmės virsta atpažystama želdynų, miško žaluma, o šviesios - pliažo bei kopų smėliu. Būtent šios kraštovaizdžio detalės - smėlio, kopų, miško juosta ir atsiverianti marių įplauka - pasitinka kiekvieną atplaukiantį į Klaipėdą laivu jau nuo miesto įkūrimo 1252 m.
Laikui bėgant dėl žmogaus veiklos šių detalių santykis nuolat kito.
Smėlis - amžinas galvos skausmas
Žmogui nesaugant miško atpalaiduota vėjo, jūros, smėlio galia sukūrė "gyvųjų kopų" reiškinį. Smėlio kristalų girgždėjimą mena kai kurie buvę ir esantys miesto vietų vardai - Smeltalės upė, Didžioji Smilties gatvė (Grosse Sandstrasse), Mažoji Smilties gatvė (Kleine Sandstrasse), kaimai tapę priemiesčiais - Sandscholle, Sandwehr (dabar Smilties Pylimo gatvė), Smeltė, Smėlio karčema (Smiltynė).
XVII-XVIII a. intensyvėjant laivybai daugėjo su burlaiviais atgabento balasto kiekis. Balastas - tai iš laivų triumų iškrautas smėlis, gargždas, akmenys. Jis padėdavo užtikrinti be prekių plaukiančio laivo stovumą ir valdymą audringoje jūroje. Balastas ir gyvosios kopos tapo tikru galvos skausmu Klaipėdos uosto bendruomenei.
1770 m. balandį audros metu nugriuvo paplauta didelė smėlio kopa. Dėl to marių farvateris buvo užneštas smėliu ir virto sekluma. Dalis laivų liko įkalinti Klaipėdos uoste. Kitus burlaivius, pakrautus mediena, kanapėmis, linais, sėmenimis, teko iškrauti. Tuščiais laivais perplaukus seklumą, krovinys vėl buvo kraunamas iš naujo atvirame vandenyje. Tai smarkiai pabrangino krovos darbus, griovė uosto reputaciją ir nešė didelius nuostolius.
Klaipėdos pirkliai karštligiškai ieškojo išeities. Savo lėšomis jie bandė polių ir lentų apkalu sutvirtinti nerijos krantą, stabdyti smėlio plūdimą į marias. Susidariusią padėtį rimtai vertino Prūsijos karaliaus pareigūnai. Buvo parengti projektai ir skirta lėšų pirmiesiems hidrotechniniams įrenginiams nerijoje įrengti.
Tačiau Klaipėdai likimas buvo maloningas. 1770-1771 m. žiemos audros bei pavasarinis ledonešis susidariusią mariose seklumą nuplovė. Klaipėdos uostas vėl atsivėrė laivybai.
Galima tik įsivaizduoti skubiai kylančias įkalintų uoste laivų stiebuose bures, nekantrių raginančių komandų aidėjimą, klaipėdiečių džiaugsmo ir nuostabos šūksnių skambesį...
Sutramdant smėlį
Minėtas atvejis įtikino klaipėdiečius, kad smėlis ir balastas - rimta problema. XVIII a. buvo įrengtos balasto sankrovos aikštės žemyno ir nerijos pakrantėje. Jų vietoje suformuotos dirbtinės aukštumėlės.
Balastu buvo užpilamos pelkėtos drėgnos miesto vietos. Didelė balsto kalva Kopgalyje panaudota formuoti Nerijos forto pylimams.
Siekiant apsaugoti vandenis nuo užteršimo balastu, šalia sankrovos aikščių buvo įrengti specialūs krovos tilteliai. Jų kraštai buvo su nedideliu atitvėrimu, kad būtų galima susemti krovos metu išbirusį balastą ir net menkiausia kaugė nepatektų vandenin.
APŽELDINIMAS. 1791 - 1793 m. Klaipėdos uosto statybos inspektoriui pasiūlius karklais apsodinti molo, balasto aikščių prieigas, buvo pradėti Kuršių nerijos apželdinimo bei kopų tvirtinimo darbai.
Darbus prižiūrėjo akyli Balasto inspektoriai. Jie budriai sekė, kad nuo mokesčių bei darbo norinti išsisukti burlaivių įgula neatsikratytu balastu jį išpildama į vandenį. Už tokius prasižengimus grėsė didžiulės baudos.
Balasto poveikį kraštovaizdžiui nutraukė garlaivių era. XIX a. antrąjį dešimtmetį išnyko ir balasto krovėjo profesija.
Tada susirūpinta pažaboti sroves ir smėlį ties marių įplauka.
1791 m. pagal Klaipėdos uosto statybos inspektoriaus Samuelio Lillienthalio projektą buvo pradėta pietinio molo statyba Kopgalyje.
Darbus trukdė aukštos bangos, rizikingas medžiagų gabenimas, norinčių dirbti tokiomis sąlygomis darbininkų trūkumas. Darbininkams teko pasiūlyti trigubą atlygį.
Viskas buvo gabenama laivais. Tik įsikišus pačiam etatų ir karo ministrui baronui von Schroetteriui, darbai pajudėjo sparčiau.
Žiemos metu darbai nesustojo. Ledu rogėmis buvo atgabenti akmenys, mediena, žabų ryšuliai. Gramzdinant vadinamąsias akmenų dėžes, pėda po pėdos molas veržėsi vis toliau į jūrą.
Kitame marių krante šiaurinio molo įrengimo imtasi vėliau - 1834 m.
Smėlio dykuma virsta mišku
Klaipėdos horizonto "ištįsimą" arba "plokštumą" lėmė specifinė miesto raida. XIII-XVIII a. pr. laivyba ir uosto funkcijos koncentravosi tik Dangės upėje. Po 1740 m., išaugus medienos eksportui per Klaipėdą, imta žvalgytis į marių pakrantę.
Uostas plėtėsi priemiestinėse gyvenvietėse - Aukštojoje ir Žemojoje Smeltėje, Gintarpelkėje (Bersteinbruch), Mažojoje ir Didžioje Vitėje, Bomelsvitėje. XVIII-XX a. miestas augo jas paversdamas savo priemiesčiais.
Taip, užimdama vis didesnę marių pakrantę (iki Smeltalės ir Žvejonės-Švianės upių žiočių ir toliau, tarp Karaliaus Vilhelmo kanalo bei Melnragės kaimo) Klaipėda "ištįso" iki akimis nebeaprėpiamo horizonto.
1791-1793 m. Klaipėdos uosto statybos inspektoriui S. Lillienthaliui pasiūlius karklais apsodinti molo, balasto aikščių prieigas, buvo pradėti Kuršių nerijos apželdinimo bei kopų tvirtinimo darbai. Nuo 1810 m. kopos buvo želdinamos jau nuolat, o amžiui baigiantis, nerijos smailumos kopose vešėjo gražus miškas.
Pušų plantacija virto nuostabiu miško parku tarp dabartinio Klaipėdos universiteto miestelio, Melnragės ir Girulių.
Per šimtą metų kopas pavyko sustabdyti ir sukurti pačius didžiausius inžinerinius įrenginius - Kuršių nerijos ir Pajūrio kopagūbrius. Juos prižiūrinti Klaipėdos uosto valdyba sekė, kad nebūtų niokojami želdynai, ardomos apsauginės tvorelės, vaikščiojama ne takais.
Dabar apželdinimo istoriją mena išlikęs senasis Smiltynės girininkijos pastatas, miškininkų sodyba, kuklus obeliskas kopų inspektoriui Liudvikui Hagenui bei patys kopagūbriai.
PINUTĖMIS buvo tvirtinamas Kopgalio krantas ir aukštinama priešakinė kopa.
Будь-те первым, поделитесь мнением с остальными.