Nors paslaptingos šviesos danguje, susijusios su žemės drebėjimais,
žinomos jau nuo senų laikų, jas vis dar sunku paaiškinti moksliškai.
Sagenė ( Saguenay ), modernus Kanados miestas, įsikūręs Kvebeke prie
Sagenė upės, nepelnytai kenčia nuo katastrofų. 1971 m. gegužės mėnesį
viską siaubianti nuošliauža nusinešė 31 žmogaus gyvybę; 1996 m. liepą po
smarkių liūčių mirė 10 žmonių; 1988 m. lapkričio 25 d. miestą supurtė 6
balų stiprio žemės drebėjimas, kuris, laimei, didesnių nuostolių
nepridarė.
Žemės drebėjimai Kanadoje vyksta palyginti retai, tačiau Sagenė
rajonas yra išimtis. Šis miestas išsidėstęs tarp dviejų pagrindinių
lūžio linijų, kurios driekiasi per Kanados skydą, didelį geologinį
uolienų regioną Kanados šiaurės rytuose.
Lūžių zonose žemės drebėjimai yra gana dažni, tačiau retai kada būna tokie stiprūs kaip 1988 m. Segenė įvykęs žemės drebėjimas.
Šioje Kanados dalyje lapkričio mėnesį saulė leidžiasi 16 val.
Lapkričio 25-osios naktis buvo rami, giedra ir šalta, be jokių audros
ženklų. Ir staiga kilo didžiulis sąmyšis. Žemė pradėjo drebėti, nuo
apsnigto žemės paviršiaus į viršų ėmė skrieti ugnies kamuoliai. Jie
pasirodė ir aukštai nakties danguje, kai kurie jų kabėjo vienoje
vietoje, kiti greitai judėjo. Liudininkai, stebėję šį spalvų ir šviesų
reginį, trukusį 12 minučių, teigia, kad vyravo oranžinė, geltona, balta
ir žalia spalvos. Vėlesnis tyrimas parodė, jog šviesos Sagenė apylinkėse
pirmą kartą buvo pastebėtos maždaug trys savaitės prieš prasidedant
pagrindiniam žemės drebėjimui; jas buvo galima matyti dar du mėnesiai po
šio kataklizmo.
Faktas ar fantazija ?
Daugelį amžių buvo galima išgirsti pranešimų apie šviesas, susijusias
su žemės drebėjimais. Jie buvo ignoruojami iki XXa. septinto
dešimtmečio vidurio, kai šis reiškinys pirmą kartą buvo nufotografuotas
Japonijoje. Šiandien joks rimtas mokslininkas neabejoja žemės drebėjimų
žybsnių egzistavimu, nors negali iki galo jų paaiškinti. Yra sukurtos
kelios teorijos, tačiau nė viena jų neatsako į visus klausimus. Kaip
dažnai būna su gamtos reiškiniais, šviesos gali atsirasti dėl kelių
priežasčių.
Krūvį turintys mineralai
Įtikinamiausias šviesų paaiškinimas – jų susiejimas su pjezoelektra.
Tai reiškinys, kai elektros įtampa atsiranda tam tikruose mineraluose,
patiriančiuose mechaninį poveikį: spaudimą, tempimą ar laužymą. Šiems
mineralams priklauso uolienose randamas kvarcas. Šviesų fenomenas, tiesą
sakant, buvo pakartotas laboratorijoje, atliekant bandymus su kvarcu.
Tačiau jis netruko taip ilgai kaip gamtoje.
Kita teorija šviesų egzistavimą aiškina nedideliais žemėje
susikaupusių gamtinių ar kitokių dujų ( tokių kaip metanas )
proveržiais. Nuo trinties jos įkaista ir suformuoja į dangų kylančius
ugnies kamuolius.
Pagal trečią teoriją požeminio vandens molekulės didėjant slėgiui
suyra į vandenilio ir deguonies atomus, tačiau šie iš karto vėl
susijungia. Per susijungimą išsiskirianti energija gali atrodyti kaip
šviesa.
Šviesas bandoma paaiškinti ir tokiu reiškiniu kaip
sonoliuminescencija – tai aukšto dažnio garso bangų, pereinančių per
skystį, sukelta šviesa; garso bangos verčia formuotis burbuliukus, kurie
suirdami išspinduliuoja ryškius šviesos blyksnius. Galimas daiktas, kad
per žemės drebėjimus sonoliuminescenciją sukelia žemės drebėjimo
bangos.
Tačiau, be klausimo apie šviesų kilmę, mokslininkus domina ir
praktiškas aspektas : ar būtų galima jas panaudoti kaip žemės drebėjimų
indikatorius ?
Viena mokslininkų komanda iš Kvebeko gamtos išteklių ministerijos,
vadovaujama mokslų daktaro Robert Theriault, nustatė ir nagrinėjo net 65
žemės drebėjimų atvejus Amerikoje bei Europoje, kuomet per drebėjimus
pasirodydavo šviesos žybsniai.
Rezultatai, paskelbti seismologinių tyrimų leidinyje, parodė, jog net
65 įvykiuose, apie 85 procentų dažnumu šviesos pasirodydavo šalia arba
virš rifto zonų t.y. vietose, kur yra ilgi bei sudėtingi depresiniai
sprūdžiai; ir net 95 procentų dažnumu – greta subvertikalių plyšių ar
sprūdžių ar tarp prasislenkančių žemės plokščių.
“Skaičiai ryškūs ir netikėti. Mes dar nežinome, kodėl daug žemės
drebėjimų šviesos reiškinių yra susiję su rifto aplinka. Kitaip nei kitų
tipų sprūdžiai, galintys panirti 30-35 laipsnių kampu tokiose zonose
kaip subdukcijos atveju, subvertikalūs sprūdžiai tokiais atvejais
apibūdina rifto aplinką,”-sakė dr. Theriault.- ” Mes negalime žinoti
sprūdžių išsidėstymo po žeme. Mes turime šiokį tokį vaizdą paviršiuje,
tačiau nuosėdų sluoksniai bei vanduo gali pakeisti pagrindines
struktūras.”
Šviesos žybsnių trukmė bei atstumai nuo žemės drebėjimo epicentro
labai skiriasi. Dauguma žemės drebėjimų žybsnių buvo matomi prieš arba
per žemės drebėjimą, rečiau po jo, tyrėjams piršdamos mintį, jog tai
gali būti nuoroda į seisminių bangų suaktyvėjimą.
Liudininkų pranešimai bei apsaugos kameros užfiksavo daug šviesos
žybsnių 2007-aisiais Peru, kuomet įvyko 8 balų žemės drebėjimas.
Seisminiai įrašai kartu su automatinių saugumo kamerų įrašais leido
tiksliai nustatyti laiką bei vietą blyksnių, kurios apšvietė didelę dalį
dangaus naktį. Palyginus surinktus duomenis, šviesos blyksniai buvo
identifikuoti kaip žemės drebėjimų žybsniai, sutapę su seisminių bangų
aktyvumu.
Savo išvadose dr. Theriault pasidalino mintimis, jog žemės drebėjimų
žybsniai, kaip priešlaikinis žemės drebėjimo fenomenas, kartu su kitais
parametrais, pranašaujančiais apie būsimą seisminį aktyvumą, vieną dieną
gali padėti prognozuoti didelio masto žemės drebėjimus.
Žemės
drebėjimų žibintai virš Tagish ežero Jukono-Aliaskos pasienio regione,
apytiksliai liepos 1 dieną, tikriausiai 1972-aisiais arba 1973-iaisiais (
tiksli data nežinoma ); apytikslis šviesos žybsnių skersmuo – 1 metras.
©Jim Conacher, used with permission
