Delfinai – žmonių atmaina

Jau gilioje senovėje buvo rašoma, kad delfinai dažnai išgelbsti skęstančius žmones. Ir žmones šis faktas nustojo stebinti, Stebina kitkas. Ir paprasti žvejai, ir mokslininkai ne kartą įsitikino jų nuostabiu draugiškumu, protingumu. Tačiau mažai kas yra rašę, kad delfinai yra ne tiesiog protingi gyvūnai. Yra hipotezė, kad delfinai ir žmonės kilę iš bendrų protėvių, nors mes kol kas nepripažįstame natūralios atrankos kitos atšakos.

Giliau nagrinėti delfinų intelektą mokslininkai pradėjo praėjusio amžiaus septintąjį dešimtmetį, taigi visiškai neseniai. Tačiau pranešimai apie tyrimus staiga pranyko, o ši tema buvo įslaptinta. Gerai žinoma, kad delfinai tiriami siekiant juos panaudoti kariniams tikslams, atlikti sunkias užduotis ir bendrauti su karinėmis žvalgybomis. Ar tai buvo tikslinga daryti su unikalia ir aukštai išsivysčiusia civilizacija Žemėje?

Delfinai patys siūlo bendradarbiauti

Delfinai patys ieško kontaktų su žmonėmis. Ir ne tik dėl maisto. Delfinas Džekas navigatorius 1871 m. pravedė per pavojingą sąsiaurį ties Naująja Zelandija škuną „Brindl“. 40 metų jis reguliariai pravesdavo šiuo pavojingu sąsiauriu laivus. Taip buvo išgelbėta tūkstančiai žmonių ir apsaugota tūkstančiai laivų ir daugybė krovinių. 1903 m. girtas keleivis iš „Pingvino“ laivo iššovė į Džeką ir jį sužeidė. Dvi savaites Džekas gydė žaizdas, paskui vėl pasirodė, tačiau to laivo jau nelydėdavo. Jūreiviai atsisakydavo jame dirbti. Netrukus šis laivas sudužo. Likusius laivus Džekas lydėjo iki 1912 m.

Jie nekeršija žmonėms

Delfinai niekada nereiškia agresijos žmonėms net atsakydami į žmonių agresiją. Kartą sėdintis laivelyje žvejas pamatė prie borto didžiulį peleką ir, nutaręs, kad tai ryklys, iššovė. Tai buvo delfinas. Didžiulis gyvūnas iššoko iš vandens. Jis galėjo vienu uodegos smūgiu sutraiškyti laivelį. Tačiau delfinas pažeidė tik kelias lentas laivelio priekyje. Laivelis nenuskendo, bet žmogus turėjo įsitaisyti tik jo gale ir plaukti toliau. Taip delfinas nurodė žmogui jo klaidą ir pademonstravo taikingumą.

Kai žmonės pradėjo rimtai domėtis delfinais, juos imta gaudyti tyrimams. Gaudant delfinai nei karto neužpuolė žmonių. Jų geranoriškumas tiesiog nuostabus. Kartą pagauta patelė patyrė išsimetimą. Kelias dienas ji mirusį jauniklį nešiojo ant nosies, tikėdamasi, kad jis atgis. O kada du treneriai bandė atimti iš jos lavoną, ji bėgdavo nuo jų, priešinosi, bet nerodė jokių agresijos požymių.

Jie ieško kontaktų

Delfinai ieško kontaktų su žmonėmis, netgi kai neprireikia jų pagalbos. Jie atplaukia prie pliažų ir leidžia vaikams su jais žaisti. Kartą grupė muzikantų 12 metrų laiveliu išvyko į atvirą jūrą prie Kanados krantų. Muzikantai pradėjo groti. Netrukus prie jų atplaukė delfinų būrys. Nuleisti į vandenį hidrofonai užfiksavo pasigirstančius į unisoną spragsėjimus, švilpčiojimus, įvairius garsus. Delfinai dainavo ir šoko! Pabaigus kiekvieną dainą, delfinai nurimdavo iki kitos dainos. Paskui delfinai surengė savo koncertą; jie iššokdavo iš vandens, plojo uodegomis, linksmindavosi su žmonėmis. Jie taip džiaugėsi, tarsi seniai būtų laukę susitikimo su mūsų civilizacija. Deja, mes kol kas jų neįvertiname ir nesuprantame. Mokslininkų nuomone, tokio elgesio negalima paaiškinti tik instinktu.

Juodosios jūros žvejai juos vadina jūros kiaulėmis. Tikriausiai dėl specifinių kriuksinčių garsų, kurie pasigirsta iškylant delfinams. Nors gali būti, kad būtent šios „kiaulės“ yra antra planetos civilizacijos protinga atšaka. Žmonijos sugedimą rodo tas faktas: iki Antrojo pasaulinio karo Juodojoje jūroje delfinai, šie vandenyje gyvenantys žmonės, buvo gaudomi pramoniniu būdu. Dauguma jų buvo paverčiami miltais, o kulinarijoje iš jų buvo gaminama džiovinta nugarinė. 1966 m. Sovietų Sąjungoje buvo uždrausta juos gaudyti ne vien dėl humaniškumo. Delfinai pradėti tirti siekiant panaudoti juos kariniams tikslams.

Ar delfinai protingesni už žmones?

Delfinų smegenys 20–40% sunkesnės už žmogaus. Vienas svarbiausių proto požymių – kalba. Delfinų kalba sudėtingesnė ir įvairesnė negu žmonių. Bet surasti kontaktą su jais sunku, juk tūkstantmečius jie gyveno po vandeniu. Todėl bendrauti su jais nelengva. Žmonės bendrauja naudodami balso stygas. Geriausia priemonė bendrauti vandenyje yra ultragarsas. Jis delfinams leidžia ne tik kalbėti įvairiais dažniais. Tai – gyvas lokatorius, kurio dėka jie suranda maistą ir daiktus. Delfinai turi etiką ir moralę, be to, geresnę už mūsiškę. Jie vykdo visus Biblijos įsakus. Tarp jų nėra individualistų, jie viską daro bendrai. Jie nesavanaudiški ir taurūs. Praradęs sąmonę jis gali paskęsti, nes negali kontroliuoti alsavimo. Juos visada gelbsti draugai, išstumdami į paviršių ir laukdami, kol jis atsigaus ir pradės pats kvėpuoti.

Visa tai paskatino tyrinėtojus imtis tyrimų. Daugelyje šalių buvo įkurti delfinariumai, turintys įvairiausią aparatūrą. Tačiau didžiausi delfinariumai greitai buvo įslaptinti, nes neribotomis delfinų galimybėmis susidomėjo kariškiai. Instruktoriai buvo ištikti šoko. Daugeliui jų vis dažniau iškildavo klausimas: kas ką dresiruoja ir moko. Jų įspūdžiai patvirtina Kinijos biologo Chsu Sensungo nuomonę apie tai, kad delfinų intelektas didesnis negu vidutinio žmogaus.

Įslaptinta įlanka

Nuo 1966 m. Sovietų Sąjungoje darbas su delfinais įgavo karinę kryptį. Kazokų užutekyje ties Sevastopoliu buvo įkurtas Karinio jūrų laivyno okeanariumas. Darbui okeanariume buvo nukreipti geriausi šalies specialistai. Jame dirbo apie 50 žmonių, kurių buvo nurodytos tik slapyvardės. Delfinų buvo sugaunama rudenį ir pavasarį. Darbui buvo atrenkami tik sveikiausi ir protingiausi gyvūnai. Iš pradžių buvo gaudomi įvairių rūšių delfinai. Tačiau kai kurių rūšių gyvūnai sunkiai pakeldavo nelaisvę, todėl jų greitai buvo atsisakyta. Geriausiai tiko afalinai. Atrinktų delfinų ištikimybė buvo nuostabi. Jie net ir esant galimybei nepabėgdavo, net po didelių štormų patys sugrįždavo į voljerus.

Iš jų buvo daromi patruliai, galintys aptikti povandeninius diversantus, povandeninius laivus, minas ir pan. Delfinai surasdavo paskendusius priešininko laivus, galėjo paduoti įrangą.

Kaip jie buvo treniruojami? Delfiną išleisdavo į jūrą, prieš tai prie jo pritvirtinus radijo švyturius ir gylio jutiklius. Jis sekdavo paskui katerį į paieškos vietą, ten ieškojo mokomųjų taikinių: naro kaukių, balionų. akvalangų ir žmonių su naro įranga, rasdavo juos ir duodavo signalą apie radinį. Žvalgybinėse ir diversinėse operacijose delfinai dirbdavo geriau už aukštos klasės karinius jūreivius. Be to, delfinai gali pasiekti iki 50 km/h greitį. Jie dirbdavo ypač efektyviai, kai technika neįstengdavo padėti, pavyzdžiui, torpedai įstrigus dumble. Delfinas ne tik ją rasdavo, bet netgi nustatydavo plieno rūšį ir apie tai pranešdavo savo treneriui!

Įvairių šalių kariniai specialistai atidžiai sekdavo delfinų pasiekimus. 1973 m. žvalgybos kanalais Rusijos specialistai gavo duomenų apie JAV karinio jūrų laivyno centrą San Diege (Havajai) ir buvo labai nustebinti jų pasiekimais. Per dvejus metus amerikiečiams pavyko išmokyti 4 delfinus ne tik rasti, bet ir iškelti iš 90 m gylio nuskendusias kovines torpedas. Panašius uždavinius jie išspręsdavo ir rusų centre. Tačiau amerikiečiai naudojo kitos rūšies delfinus, kurie buvo nelabai tinkami tarnybai. Amerikiečiai turėjo įžymų delfiną Tafi, kuris netgi buvo radęs paskendusį povandeninį laivą. Už didelius nuopelnus Tafi buvo suteiktas JAV armijos seržanto laipsnis.

Tuo metu buvo gautas pranešimas apie tai, kad Vietname, Kam–Ranio užutekyje 12 trenerių ir 6 delfinų grupė išmoko saugoti laivų bazę nuo karinių plaukikų. Tai suteikė dar didesnį įspūdį. Kariškių raportuose buvo rašoma, kad neaišku, kas ką moko. Admirolui Gorškovui buvo pademonstruota naujovė: diversantų paieška. Jo nurodymu ši kryptis buvo paskelbta svarbiausia. Delfinai buvo išmokyti patruliuoti akvatoriją. Pirmieji manevrai vyko poligone prie Kazokų užutekio. Kariniai plaukikai bandė pasiekti tralerį iš įvairių krypčių. Tačiau delfinai juos aptikdavo ir apie tai signalizuodavo per radijo bują.

Delfinus taip pat mokė nereguoti į kilograminės trotilo trinkelės sprogimą. Paaiškėjo, kad jie 5–6 kartus atsparesni sprogimams už žmones. Nauji mokymai prie įėjimo į Balaklavos buchtą truko ilgiau kaip 2 mėn. Delfinams ir jų treneriams teko dirbti sunkiomis sąlygomis. Netoli esąs narų poligonas veikė pagal delfinų treneriams nežinomą planą. Į buchtą per parą įplaukdavo ir išplaukdavo šimtai katerių, laivų, povandeninių laivų. Netoli buvo pliažas ir žvejų tinklai. O vandens paviršius buvo užterštas mazutu. Tačiau visi diversantų bandymai prasiveržti buvo aptikti! Donuzlavo ežere buvo atliktas lemiamas eksperimentas sukuriant patikimą, ešelonuotą karinės jūrų bazės apsaugos sistemą.

Kariniai buvo 5 delfinai – Dikas, Asas, Orfėjas, Bekas ir Čarlis. Bandymas pavyko sėkmingai. Per 3 metus tarybiniam delfinų padaliniui pavyko aplenkti amerikiečius. Delfinų grupė daug metų saugojo įeigą į Didžiąją Sevastopolio buchtą. Tačiau buvo vienas kurijoziškas atvejis. Geriausias delfinas Dikas buvo įsimylėjęs patelę Mūzą. Tačiau jis tarnavo Sevastopolio reide, o jo mylimoji – Kazokų buhchtoje, voljeruose. Ir vieną kartą Dikas neišlaikė ir be leidimo leidosi į kelionę. Tiesa, į atvirą jūrą jis neišplaukė. Dikas į Kazokų buchtą skriete atskriejo, kad nors kartą pažvelgtų į savo Mūzą. O paskui nesipriešindamas ir lydimas katerio grįžo į tarnybos vietą.

Subyrėjus Sovietų Sąjungai, dviejų protingiausių Žemėje civilizacijų karinis bendradarbiavimas baigėsi. Sevastopolio okeanariumas teko Ukrainai, o Rusijoje nauja bazė nebuvo įkurta.

Ar tęsiasi dviejų rasių dialogas

Mokslininkų nuomone, delfinų civilizacija yra labiau išvystyta negu žmonių. JAV mokslininkai Dž. Lilis ir dr. Evansas yra pabrėžę labai aukštą delfinų intelektą, kalbą, nuostabias hidrodinamines savybes (Grėjaus paradoksas), mokėjimą perduoti telemechaninę informaciją (Bastiano bandymai, puikios delfinų sonbrinės (balsų sąskambis) savybės, delfinų itin puikią nervų sistemos organizaciją, jų protingumą. Jų būrys visada turi tam tikrą geometrinę formą – didžiulį besisukantį elipsoidą. Jų pasaulis skiriasi nuo mūsiškės tuo, kad jiems nebūdinga mokslinė-techninė pažanga ir agresija jokiu požiūriu.

Labai gaila, kad dialogas su šia „povandeninių žmonių“ rase prasidėjo nuo paties blogiausio dalyko žemėje – karinių tikslų. Jų taikingumas nuostabus. Jie mums dovanoja netgi savo draugų žuvimą koviniame poste, pavyzdžiui, tragišką Čarlio žuvimą. Ir toliau ištikimai tarnauja žmonėms. Kodėl? Nežinoma. Galbūt norėdami pratęsti dialogą ir laukdami, kad mes tapsime protingesni. Reikia tikėtis, kad gal po to, kai sąvoka „karas“ visiems laikams išnyks iš žmonių sąmonės, delfinai patys pradės naują bendravimo erą ir padės iššifruoti kalbą, o galbūt žmonijai perduos naujų žinių apie praėjusius amžius ir povandeninio pasaulio paslaptis.

Gaila, kad spaudoje nerašoma apie darbo su delfinais rezultatus, ypač JAV, Japonijoje ir kitose jūrinėse išsivysčiusiose valstybėse.

Parengė Gediminas Daugėla