Mu civilizacija

Pietryčių Azijos tautų padavimuose ir legendose minimas Ramiajame vandenyne buvęs žemynas. Šiandien dar nežinoma, ar tai pasakojama apie Lemūrijos žemyno rytinę dalį, o galbūt tai atskiras žemynas. Kai kuriuose šaltiniuose jis vadinamas Pacifida.

Dar 1870 metais Indijoje tarnavęs smalsus senovės tyrinėtojas, vėliau tapęs britų kariuomenės pulkininku, Džeimsas Čerčvordas (Jame Churchward, 1851-1936) senovinėje indų šventykloje atsitiktinai aptiko itin slepiamas, raštais išmargintas lenteles – naakali. Jas saugojo mistinė sekta, save kildinusi iš priešistorinės Mu žemės. Dž. Čerčvordas taip susidomėjo legendine Mu, kad jai skyrė visą likusį savo gyvenimą. Jis parašė seriją knygų: „Paslaptingas Mu žemynas”, „Žmogaus gimtinė”, „Mu vaikai”, „Paskutinis žemynas Mu”, „Sakraliniai Mu simboliai”. Matyt, daugiausia rėmėsi naakali lentelių rinkiniu. Bet tai buvo pasakojimai, nepagrįsti jokiais archeologijos duomenimis.

Pagal vieną versiją Velykų sala Ramiajame vandenyne yra buvusio žemyno liekana. 1978 m. žinomo jūrų tyrinėtojo Žako Ivo Kusto ekspedicijos nariai, panėrę prie Velykų salos, aptiko didelio nuskendusio miesto liekanų. Tolesnius tyrimus nutraukė atvykę Čilės policijos DINA darbuotojai, kurie liepė baigti tyrimus ir įslaptinti jų rezultatus.

„Pirmoji kregždė” – narai aptiko prie pietinės Japonijos Okinavos salos dvylikos metrų gylyje rankų darbo arka. Paskui atradimai pasipylė kaip iš gausybės rago. 1985 metais Riukiu universiteto Okinavoje profesorius Masaaki Kimura prie Riukiu salų esančios vos 4×10 km dydžio Yonaguni salos aptiko surikiuotų milžiniškų šlifuotų akmeninių blokų. Vėliau jis įsitikino, jog tai senovinio miesto laiptai, atsidūrę po vandeniu, matyt, dėl globalių kataklizmų. Profesoriui pavyko rasti senųjų japonų mitų aprašymuose pasakojimų apie nuskendusį milžinų miestą. Nors skeptikai nebuvo linkę pritarti M. Kimuros teiginiams, jis nenuleido rankų ir įrodinėjo, kad nei kinų, nei japonų senojoje architektūroje panašių pavyzdžių nėra.

Tuo metu Bostono universiteto profesorius geologas Robertas Šochas netoli minėtos Yonaguni salos taip pat aptiko miesto liekanų ir ant vieno akmens bloko pavaizduotą žmogaus galvą su plunksnomis. Visiškai panaši galva pavaizduota ant akmens bloko Pietų Amerikos Tikikakos ežere, kuris, geologų nuomone, kitados buvo vandenyno įlanka.

Tas pats R. Šochas, 1996 m. prie Yonaguni salos (300 mylių nuo Okinavos) pats panėręs į 24 metrų gylį, aptiko 18 metrų virš dugno iškilusią tikrą piramidę. Ji priminė netoli Peru sostinės Limos esančią senesnę už inkų civilizaciją Pačakamako piramidę. Senos legendos pasakoja ten buvus didelę salą, iš kurios dievai atėjo į Okinavą.

1998 m. prie Okinavos salos 30 m gylyje aptikti keturi apvalūs akmeniniai bokštai, iškilę 27 m virš dugno. Vienas tų bokštų su spiraliniais laiptais.

Metais anksčiau, 1997 metų gegužę, prie jau minėtos Yonaguni salos prof. M. Kimuros vadovaujama ekspedicija kelių dešimčių metrų gylyje rado ir nufotografavo pilies, šventyklos, milžiniško amfiteatro, panašaus į Koliziejų, triumfo arkos, statulų, piramidžių liekanas. Tame mieste aptikta kanalų, šachtų, tunelių. Daugelyje grįstų kelių likusios vietos, kur pagal tradiciją buvo statomos medinės kolonos, bet jos neišliko. Pasirodo, vietos žvejai žinojo apie minėtus griuvėsius, bet juos laikė gamtos dariniais.

Dar didesnio laimikio povandeniniai archeologai prie Okinavos salos sulaukė 2000 metais. Ten rasta jau ne miesto, bet, galima sakyti, valstybės liekanų. Įvairių statinių fragmentai tęsiasi 311 mylių (530 km)! Ilgiausios gatvės, bulvarai, didžiuliai laiptai, o greta – dideli, stebėtinai tiksliai suleisti apdorotų akmenų blokai. Tų pačių metų rudenį kitoje vietoje, apie 480 km į pietus nuo Okinavos, tik 30 m gylyje aptiktas piramidės tipo 120 m ilgio statinys su perdengimais ir stulpais bei plačiomis alėjomis aplinkui.

Archeologijos profesorius M. Kimura mano, kad „tokiam milžiniškam miestui pastatyti, greičiausiai suplanuotam žmogaus, kuris turėjo didelę valdžią, reikėjo mažiausiai 100-200 metų”. Tokie statiniai galėjo būti statomi karaliaus ar imperatoriaus valdomoje šalyje. Tai turėjo būti išsivysčiusi civilizacija, nes statyboms reikėjo inžinerinių žinių ir gero organizavimo. M. Kimuros nuomone, tie statiniai galėjo būti pastatyti net prieš 10 000 metų. Kai kurie iš vandens dugno iškelti artefaktai nugabenti į laboratorijas amžiui patikslinti. Pagal statybos technologiją ir dydį statiniai po vandeniu, profesoriaus nuomone, gali būti lyginami su seniausiomis Egipto ir Centrinės Amerikos piramidėmis. O jeigu taip, tektų perrašyti ne tik Pietryčių Azijos, bet ir visos planetos istoriją.

Pastaraisiais metais prie Okinavos mažųjų salų po vandeniu atrasta dar viena piramidė, pilies liekanos ir net stadionas. Bet skeptikai ir toliau tvirtina, jog tai natūraliai gamtos suformuoti blokai. Jie nebuvo prie tų objektų panėrę. O archeologai ginčijasi dėl statinių amžiaus. Dauguma linkę manyti, kad tiems gausiems statiniams 10-12 tūkstančių metų, kai ledynmečio metu pasaulinis vandenynas buvo nusekęs mažiausia 40-50 metrų, o tirpstant ledynams užtvindė tuos statinius.

Bet ledynmečio pabaigoje Žemėje buvo akmens amžius, o tokių sudėtingų konstrukcijų statinių statybai tikrai reikėjo inžinerinių skaičiavimų ir išmanymo. Tačiau 2007 metais prof. Kimura pranešė ant statinių plokščių aptikęs bareljefus ir įrėžtus ženklus. Narams prireikė daug laiko ir pastangų tas plokštumas nuvalyti nuo kriauklių, kitų apnašų ir nufotografuoti. Bareljefai pasirodė panašūs į Egipto sfinksą ir Centrinėje Amerikoje bei Kinijoje ant uolų išlikusius piešinius.

r didžiausia sensacija tapo rasta septynių metrų dydžio žmogaus galva. Geologai tvirtina, jog akys, burna, skruostai bei vaizdas iš profilio iškalti iš monolito. Viršugalvį puošia galvos apdangalas, panašesnis į indėnišką ir papuoštas plunksnomis.

Sukūrę viso povandeninio komplekso trimatį maketą, tyrinėtojai ėmė galvoti, kad jis buvo skirtas ne žmonėms, o dievams. Tas milžiniškas stačiais šonais statinys greičiausiai turėjo viršutines aikšteles, ant kurių galėjo tūpti dievų skraidymo aparatai (kaip indų vimanai), o laiptais ir terasomis dievų pasitikti kildavo žynių procesijos. Dievai kaskart pateikdavo naujų stebinančių žinių, skatinusių tos civilizacijos vystymąsi.

Japonas M. Kusi savo knygoje „Užmiršti pasauliai” rašo, kad senose Japonijos šventyklose saugoma nemažai dokumentų, kuriems daug tūkstančių metų. Kai kuriuose jų aprašoma Žemės būsena iki kataklizmų. M. Kuši rašo: „Kai nusileido Vega žvaigždė, prieš 12 000 metų įvykusi milžiniška katastrofa nusinešė daugelio milijonų žmonių gyvybes ir sukėlė daugelio civilizacijų, kurios klestėjo prieš katastrofą, žūtį.

Tos civilizacijos susiformavo maždaug prieš 36 000 metų ir po 24-25 tūkst. metų žuvo dėl Žemės ašies palinkimo kampo pasikeitimo, Šiaurės ir Pietų ašigalių, pusiaujo pasislinkimo. Tūkstančius metų per tą katastrofą ir tūkstančius metų po Žemės ašies palinkimo kampo pasislinkimo planetoje vyko stiprūs žemės drebėjimai ir potvyniai. Vėliau padėtis Žemėje laipsniškai stabilizavosi, tad galėjo atsirasti naujų civilizacijų.”

Apie buvusius globalius kataklizmus pasakoja ne tik daugelio tautų legendos ir mitai. Apie buvusių civilizacijų žūtį rimtai diskutuoja ir mokslininkai. Įvairių sričių mokslininkų sukaupti duomenys byloja apie milžinišką katastrofą Žemėje, įvykusią maždaug prieš 12-13,5 tūkst. metų.

Indija laikoma viena išnykusios Mu civilizacijos tradicijų perėmėja ir puoselėtoja. Senose indų šventyklose kaip ir Japonijoje yra išlikę jogų, tantrų, kvėpavimo pratimų aprašų. Tie aprašai kaip ir sanskritas kildinami iš Mu civilizacijos. Minėtasis Dž. Čerčvordas savo knygose tvirtina, jog ir mistinės dievybės Rama vardas yra transformuotas iš Ra Mu, kuriame Ra reiškia „karalius” ar „valdovas”. Tada Ra Mu būtų „Mu valdovas”.

To paties Dž. Čerčvordo pateiktoje Mu schemoje žemynas vaizduojamas kaip salynas, nes ir dabartinių okeanologijos ir geologijos mokslų tyrimų duomenimis, Ramiajame vandenyne tokio didelio žemyno negalėjo būti. Manoma, kad didelis Ramiojo vandenyno dugno plotas smarkiai nekito jau daug milijonų metų.

Ir vis dėlto naujausiais duomenimis, didžiulis žemynas Ramiajame vandenyne egzistavo. Vakarinis jo pakraštys siekė Japonijos salas (gali būti Yonaguni liekanos), o pietryčiai galėjo būti prie Velykų salos. Prieš 50 000 metų Šiaurės pusrutulyje galingas apledėjimas buvo sukaustęs didelę masę vandens. Ramiojo vandenyno vandens lygis dėl Žemės ciklo buvo 122 metrais (400 pėdų) žemesnis už dabartinį. Žemyno viduryje stūksojo aukščiausia planetos viršūnė – Havajai.

Ir dabar sniego dengiamos aukštesnės kaip keturių tūkstamčių metrų viršūnės tada kilo 1850 metrų (6000 pėdų) aukštyn. Be to, dėl Žemės mantijos išsipūtimo šių laikų salų pamatai, dabar esantys 4000-5000 metrų gylyje po vandeniu, buvo irgi iškilę. Bet vėliau per kelis tūkstančius metų iš aplinkinių vulkanų išsiliejo daug lavos ir buvęs pakilimas supliuško. Dabar Havajai tarsi plūduriuoja ant aktyvaus vulkaninio pagrindo.

Havajiečių legendos pasakoja, kad ant aukščiausio kalno tais laikais nusileido atskridę ateiviai ir padėjo Žemėje sukurti pirmąją civilizaciją, kuri gyvavo prieš 30 000-10 000 metų. Lemūriečiais save vadinę to žemyno gyventojai buvo 2,1-2,7 metrų ūgio, gyveno po kelis šimtus metų, buvo taikūs ir dvasingi. Jie nesiekė techninio išsivystymo, bet iš savo mokytojų buvo paveldėję žinias apie kaimynines planetas, Saulės sistemą ir Visatą. Bet mantijos plutai pliuškant, žemynas visu plotu ėmė grimzti į gelmes. Jo gyventojai pasklido po kitus žemynus ir čiabuviams perteikė savo žinias bei gebėjimus. Tačiau viduramžiais didžioji dalis lemūriečių patirties buvo užmiršta.

Dž. Čerčvordas teigia, kad „pasak naakali lentelių tekstų, civilizacijos banga sklido dviem kryptimis. Viena iš jų praslinkusi per Birmą, pasiekė Indiją ir toliau plito į Tarpupį bei Egipto rajonus. Pranašas Mozė, paveiktas vieno tų tekstų, ant šventų lentelių surašė savo garsiuosius „dešimt įsakymų”. Kaip teigia naakali lentelės, Ramiajame vandenyne išnykusio žemyno kultūra laipsniškai pasklido aplinkiniuose žemynuose.

Maždaug prieš 17 000 metų Mu civilizacijos kolonija Europoje vadinta Uigur. Joje gyveno šviesiaplaukiai, šviesiaodžiai, mėlynų akių žmonės. Tuo metu kita Mu civilizacijos plėtros banga sklido į rytus ir pasiekė Amerikos žemyną. Dž. Čerčvordas knygoje „Paslaptingas Mu žemynas” rašo, kad „baltaodžiai, šviesiabarzdžiai ir šviesiaplaukiai ateiviai legendiniais laikais atsinešė civilizaciją ir išplatino ją tarp Amerikos gyventojų”.