Atominei bombai tūkstančiai metų?

Kol šiuolaikiniame pasaulyje neprasidėjo branduolinės fizikos era,daugumą senųjų įvairių tautų pasakojimų ir mitų apie paslaptingus stebuklus istorikai priskyrė mitologijos sričiai.

Iš bandymas tam tikru laipsniu pasisekė, bent mes dabar žinome, kad praeityje tokios žinios egzistavo ir buvo praktiškai naudojamos. Mes dar stebime, kaip per tūkstančius metų žinios, kurios ateityje nebus reikalingos, išnykdavo iš žmonių atminties kaip nereikalingos.

Senovės graikų filosofas Demokritas, gyvenęs prieš 2,5 tūkstančio metų, ir jo pasekėjas Epikūras kažkokiu būdu žinojo, kad gamtoje neegzistuoja nieko daugiau, tik atomai ir tuščios erdvės, o atomai yra pati mažiausia nedaloma medžiagos dalelė.

Dar po keturių šimtmečių Romos mokslininkas Lukrecijus rašė, kad nematomieji atomai nesustodami juda erdvėje ir, susidurdami vienas su kitu, patiria begalinį pokyčių skaičių. Tačiau nė vienas iš šių mokslininkų nepaminėjo (tikriausiai, nežinojo) matavimo dydžių, panašių į „trugtį“ ar „kaštą“. Šie dydžiai buvo visiškai nereikalingi. Praėjus 2-3 šimtmečiams mokslo sluoksniuose mažai kas apie atomus beprisiminė, jais vėl buvo susidomėta tik XIX-XX amžių sandūroje.

 

Kokiais ginklais kariavo senieji žemės gyventojai

Senajame indų epe „Mahabharata“, parašytame sanskrito kalba ir sudarytame iš 18 knygų, yra daugiau nei 200 tūkstančių eilėraščių, turinčių duomenų apie Senovės Indijos religiją, pasaulėžiūrą, papročius, istoriją, taip pat legendos apie jos dievus ir herojus.Šis epas parašytas apie 1,5 tūkstančio metų prieš mūsų erą, tačiau jame aprašyti įvykiai vyko žymiai anksčiau, prieš dešimtis tūkstančių metų.

Nemaža „Mahabharatos“ dalis skirta karo veiksmams, kuriuose dalyvavo dievai, pusdieviai ir žmonės. Tyrinėtojai mano, kad šie įvykiai susiję su pusiau legendiniu arijų genčių įsiveržimu į Indostano pusiasalį iš šiaurės. Tačiau tarp įprastinių senovės mūšių aprašymų yra sutinkami tokie, kuriuose detaliai aprašomi artilerijos, raketų, karinių lėktuvų ir netgi branduolinio ginklo panaudojimo atvejai.

„Dronaparvoje“ – vienoje iš „Mahabharatos“ knygų – pasakojama apie mūšį, kurio metu buvo panaudoti sprogmenys, panašūs į didžiulius ugnies kamuolius. Tame pačiame tekste aprašomas į grybą panašaus debesies susidarymas, kuris būdingas branduoliniam sprogimui. Jis palyginamas su didžiuliu skėčiu. Po šių sprogimų maistas tapdavo apnuodytas, likę gyvi žmonės susirgdavo spinduline liga – juos kankindavo vėmimo priepuoliai, nuslinkdavo plaukai ir nukrisdavo nagai, o po to ateidavo mirtis.

Tekstuose taip pat pasakojama, kad sprogimo poveikio zonoje esantys žmonės gali išsigelbėti, jeigu savo kūnus gerai nuplaus upės vandenyje. Taip aprašomas dezaktyvacijos procesas, kuris vykdomas ir mūsų dienomis.

Štai kaip „Mahabharatoje“ ir „Ramajanoje“ – dar viename Senovės Indijos epe – aprašomas atominio ginklo panaudojimas ir pasekmės:

„Vienas vienintelis sprogmuo susprogo su viską griaunančia jėga. Į dangų pakilo dūmų ir ugnies stulpas, toks akinantis, tarsi šviestų tūkstančiai Saulių. Tai buvo ginklas, Geležinis Žaibas, kuris pelenais pavertė visą Vrishnio ir Andhako rasę. Šių žmonių kūnai buvo tokie apdeginti, kad nieko nebuvo galima atpažinti, o visiems aplinkui buvusiems paukščiams pabalo plunksnos. Po kelių valandų maistas pasirodė esąs užnuodytas. Gelbėdamiesi nuo šios ugnies kariai šoko į upę, kur kruopščiai prausė savo kūnus ir ginklus“.

Kuo jie skraidė

Turi būti tinkamos priemonės branduoliniam ginklui gabenti. „Mahabharatoje“ rašoma, kad šis klausimas turėjo sprendimą. Epe detaliai ir gana realistiškai aprašomos raketų, lėktuvų, taip pat jų aparatų ir įrengimų konstrukcijos.

Detaliausiai pasakojama apie dvejus lėktuvus-vimanus. Knygoje „Samaran-gana Suthathra“ tarpusavyje palyginami įvairūs tipai, nurodomi kiekvieno trūkumai ir pranašumai, skraidymo charakteristikos, nusileidimo būdai. Ypatingas dėmesys skirtas medžiagoms, iš kurių buvo gaminami senovės lėktuvai – mediena, lengvieji metalai ir jų lydiniai, taip pat medžiagos, naudojamos sukurti traukos jėgai. Šioms medžiagoms, nors ir tai dabar atrodo labai keista, priklauso gyvsidabris.

Štai vimano skrydžio aprašymas: „Gyvsidabrio pagalba vimanai gali įgauti galingumą, nesusileidžiantį žaibo jėgai. Jeigu geležinis variklis pripildomas gyvsidabrio ir jo viršutinė dalis įkaitinama, tai jis išvysto tokį galingumą, išgaudamas garsą, panašų į liūto riaumojimą, kad mašina akimirksniu atsiduria ore“.

„Ramajanoje“ pasakojama tai, ką iš aukštybių matė dievas Rama ir jo žmona šita skrydžio iš Šri Lankos į Indiją metu. Autorius pateikia tokių detalių, kurias galima pamatyti tik iš didelio aukščio. Pats senovinis lėktuvas charakterizuojamas, kaip turintis didelį greitį, visiškai valdomas, turintis patalpą su langais ir patogiomis vietomis sėdėti.

 

Ateiviai ar žemiečiai?

Nemažai įvairių tautų senųjų tekstų fragmentų, aprašančių branduolinį ginklą, savo knygose „Prisiminimai apie ateitį“, „Atgal į žvaigždes“, „Praeities pranašas“ ir kitose pateikia Erichas fon Denikenas, kuris yra aršus hipotezės, kad tolimoje praeityje Žemės gyventojai turėjo kontaktų su ateiviais, šalininkas.

Rašytojas mano, kad tuometiniuose karuose su primityviais Žemės gyventojais branduolinį ginklą naudojo aukšto išsivystymo lygio ateiviai iš kosmoso. Tačiau labai mažai tikėtina, kad civilizuoti ateiviai galėtų panaudoti branduolinį ginklą prieš lankais ir strėlėmis ginkluotus žemiečius. Netgi nuošalyje palikus moralę ir etiką, protingi ateiviai būtų supratę, kad tai tiesiog ekonomiškai nenaudinga. Tikriausiai šiam atvejui jie turėjo kur kas paprastesnių ir pigesnių ginklų.

Numanomas branduolinis karas senovėje įvyko ne tarp pažangių ateivių ir laukinių žemiečių, bet tarp pačių žemiečių, kurie buvo pasiekę dabartinį mūsų išsivystymo lygį, bent jau karinėje srityje. Greičiausiai, ši tragedija apėmė ne vien Indostano pusiasalį, bet visą pasaulį.