Turbūt ne kartą teko girdėti frazę: „Nėra laimės šiame pasaulyje.“ O ar kada pagalvojote, kad laimė – tai nebūtinai Dievo dovana? Žydroji laimės paukštė dažnai būna panaši į pilką žvirblį, kuriam tereikia ištiesti ranką su duonos trupiniais, kad jis patikliai nutūptų ant delno. Deja, žmogus to nesugeba pamatyti, jis tik pavydžiai žvalgosi į padangėse išdidžiai skraidančias svetimos laimės gerves.Dėl ko žmogus jaučiasi nelaimingas?
Manoma, kad žmonės jaučiasi nelaimingi dėl to, kad:
- neigiamai save vertina,
- savo patirtį vertina pesimistiškai ir ne visada teisingai,
- iš ateities tikisi nemalonumų ir mano, kad ateityje bus tik blogiau.
Laimingi žmonės puikiai jaučiasi dėl to, kad:
teigiamai save vertina,
vertina savo patirtį optimistiškai ir teisingai (kartais gali iškreipti realybę į teigiamą pusę),
yra įsitikinę, kad rytoj bus dar geriau negu vakar.
Galima teigti, kad yra skirtingų psichologinių tipų žmonių, kai kuriems pesimizmas – charakterio savybė, tad jei tai niekam nekenkia, su prigimtiniu liūdesiu kovoti nė neverta. Iš tiesų net ir labiausiai užkietėję pesimistai svajoja pakeisti savo požiūrį į gyvenimą. O ar teko kada regėti nuo džiaugsmo ir lengvumo pavargusį optimistą?
Kuo ilgiau žmogus į pasaulį žvelgia per tamsius akinius, tuo sunkiau jam juos nuimti ir priversti pamatyti neiškreiptą vaizdą. Juk paprasčiau inkšti, sėdint už užvertų langinių, nei atverti langą ir linksmai pasveikinti pasaulį.
Žmogui pasijusti laimingam ir pasitikinčiam savimi nereikia tapti milijonieriumi. Norėdamas būti laimingas, jis turi paplušėti.
Kai pasikeis požiūris į save, savo poelgius ir supantį pasaulį, pakis ir nuotaika. Žmonių emocijos priklauso nuo to, kas vyksta jų galvose. Neigiamos emocijos – tai blogų minčių pasekmė.
Atkreipkite dėmesį, kaip atrodote. Nužvelkite save kritiškai. Ar tikrai nematote papildomų kilogramų? Maža to, kad antsvoris kenkia sveikatai, pagalvokite, ar įmanoma užkopti į šlovės ir sėkmės viršūnę tempiant papildomus kilogramus? Manoma, kad patenkinta savo kūnu moteris sugeba pasiekti stulbinamas aukštumas. Ir mintys apie sėkmę žymiai greičiau ir lengviau gimsta išpuoselėtame kūne.
Veiksmingiausi – paprasti metodai
Žmonės, ypač menkai vertinantys save, paprastai būna nesąžiningi sau ir kaltina (baudžia) save už bet kokį (net ir išgalvotą) apsileidimą. O aplinkinius, atvirkščiai, linkę teisinti.
Jei jau supratote, kad elgiatės būtent taip, kuo greičiau žnybkite sau į šoną ir pasakykite: „Stop!“ Juk pats geriausias draugas sau esate jūs patys. Pabandykite pažvelgti į save kaip į draugą. Padės keletas pratimų.
1) Kasdien bent 10 min. darykite tik tai, kas jums patinka. Leiskite sau pajusti malonumą. Galite susidaryti malonių užsiėmimų sąrašą ir jų imtis pagal planą.
2) Papildomai po 5 min. per dieną pabūkite sau tokie mieli ir dėmesingi, kaip draugui, kuris šiuo metu išgyvena sunkų periodą. Pavyzdžiui, užuot save koneveikę, švelniai pasakykite: „Tai normalu, nesijaudink, per giliai imi į širdį, neverta taip griežtai savęs teisti.“
3) Naudinga rašyti „Stebėjimų dienoraštį“, kuriame fiksuotumėte savo emocinę būklę. Netrukus suprasite, kokios situacijos jus žemina ir kokie jūsų žodžiai, elgesys padeda išvengti depresijos, atsitiesti.
Reportažas iš įvykio vietos
Tai gana veiksmingas metodas. Jei patekote į nemalonią situaciją, pažvelkite į ją (ir į save) iš šalies, tarsi ruoštumėte reportažą iš įvykio vietos. Pavyzdžiui, jei jus stabdo policininkas, pasistenkite negalvoti: „Na štai, dabar teks susimokėti baudą. Taip tau, kvaile, ir reikia. Per raudoną važiavo visi, o nubaus tik tave.“
Elkitės kiek kitaip. Įsivaizduokite, kad esate aukštuomenės žinių reporteris ir mintyse rašote tekstą savo reportažui: „Esame vienoje iš judriausių miesto sankryžų. Netoliese policininkas sustabdė prabangų raudonos spalvos „Mercedes“. Už šio automobilio vairo – kerinčio grožio mergina. Prie jos eina jaunas žavus pareigūnas. Tikriausiai jis automobilį sustabdė tyčia, kad galėtų susipažinti su jo savininke ir pasiūlyti jai drauge pavakarieniauti. Štai jis kiek drovėdamasis priartėja prie automobilio. Ji supratingai jam šypsosi. Jis jai kažką sako. Šypsodamasi ji paduoda dokumentus. Jis, nuginkluotas jos grožio ir atvirumo, į dokumentus net nepažvelgia, nes nepajėgia atplėšti žvilgsnio nuo jos spindinčių akių. Kaip toliau susiklostys įvykiai? Ar jis išdrįs jai skirti pasimatymą? Ne! Supratęs, kad nėra vertas tokio grožio, jis palinki merginai gero kelio ir ją paleidžia. Policininkas dar ilgai stovi apstulbęs, žvelgdamas įkandin nuvažiuojančio prabangaus automobilio.“
Toks vidinis monologas taip pakels jūsų ūpą, kad iš tikrųjų pradėsite šypsotis prie automobilio besiartinančiam vyrukui. Kas žino – galbūt ir jis jums nusišypsos ir tiesiog pamirš išrašyti baudą.
Kitą kartą, kai pateksite į panašią situaciją, vos tik išvydusi policininką, nuoširdžiai nusišypsosite. Gera nuotaika – vienas iš svarbiausių sėkmės garantų.
Pabandykite iš anksto
Dar vienas neįmantrus būdas visada išlaikyti gerą nuotaiką – pabandyti iš anksto. Jei nepasitikite savimi ir sutrinkate netikėtose situacijose, pabandykite tas situacijas iš anksto mintyse suplanuoti. Jei ruošiatės į verslo susitikimą, į svečius pas mažai pažįstamus žmones ar į polikliniką, pabandykite namie paeksperimentuoti. Įsivaizduokite visas įmanomas situacijas ir apgalvokite, kaip elgsitės.
Galbūt iš pradžių verta ant popieriaus nusibraižyti visas įmanomas įvykių schemas ir pabandyti glaustai užsirašyti veiksmų planą. Kai kam padeda iš anksto apgalvoti ir garsiai ištarti konkrečias frazes. Jas galima įsirašyti į diktofoną. Beje, diktofonas gali būti apskritai labai naudingas – niekam nekenkia išgirsti save iš šalies.
Reikėtų įsidėmėti, kad žemas balsas žmogaus ausiai žymiai malonesnis nei aukštas. O tylus, ramus tonas priverčia pašnekovą įsiklausyti į tai, ką sakote. Kad ir kaip paradoksaliai skamba, tačiau tam, kad būtumėte išgirstas, reikia kalbėti tyliau ir ramiau.
Kuo daugiau galimų variantų apsvarstysite, tuo geriau jausitės atsidūrę konkrečioje situacijoje.
Mokytis vertinti save
Dažnai pagrindinė žmogaus bėda įvardijama labai paprastai: „Manęs niekas nemyli.“ Suprantama, kad taip sakydamas nė vienas nėra absoliučiai teisus. Žmogui reikalinga ne abstrakti meilė (turbūt niekas nė neabejoja, kad juos myli tėvai, draugai ir draugės), o konkreti konkretaus asmens meilė.
Kodėl jos taip trokštama? Ar iš tikrųjų žmogui reikia fizinio ir emocinio ryšio su kitu asmeniu tik tam, kad jis pasijustų laimingas ir lydimas sėkmės? Sąžiningai turėtume pripažinti, kad toks ryšys gali būti, tačiau jis nėra gyvybiškai svarbus. Tai, kad šalia nėra mylimo (ir mylinčio) žmogaus, nedaro jūsų nelaimingo.
Draugai juk kiekvieną dieną vienas kitam nesako malonių žodžių, tačiau tai nereiškia, kad jie nemėgsta vienas kito. Greičiausiai troškimas turėti mylimą žmogų – tik nesavarankiškumo, nevisavertiškumo ir nemokėjimo būti pačiam su savimi įrodymas.
Pabandykite vieni patys, be niekieno draugijos, apsilankyti kino teatre, muziejuje, kavinėje. Užsiregistruokite į užsienio kalbos kursus, savaitgalį praleiskite poilsio namuose, pabūkite namie ir paskaitykite knygą. Pailsėkite nuo žmonių, susipažinkite su savimi artimiau. Gali būti, kad jūsų paties kompanija jums taip patiks, kad nė nebenorėsite išsiskirti.
Net ir tuo atveju, jei jau turite gyvenimo palydovą, išvardinti dalykai tikrai nepakenks. Kuo geriau pažinsite save, kuo daugiau patirsite individualių išgyvenimų, turėsite žinių, tuo įdomiau su jumis bus jūsų draugams ir mylimiesiems.
Perfekcionizmas – pavojingas
Yra žmonių, kurie patys prisigalvoja priežasčių būti nelaimingiems – jie nori būti geresni už kitus, siekia tobulybės visose gyvenimo srityse. Jeigu netenkina rezultatas, jie tampa niūrūs ir nepatenkinti. Tai perfekcionistai. Pasak jų, nuostabu, jei viskas atliekama tobulai. Ir visos gyvenimo sritys turi būti tobulos: atrodyti reikia kaip princesei Catherine‘ai, dainuoti kaip Shakirai, atsiduoti pasauliui kaip Dalai Lamai.
Pabandykite įsivaizduoti, kas nutiktų, jei viskas jūsų gyvenime būtų tobula. Ar tai tikrai suteiktų visišką laimę? Juk ir jūsų laimė turėtų būti tobula! Jei viskas, ką darytumėte, būtų tobula, tuomet kuo jūs dar galėtumėte nustebinti pasaulį? Jums nebeliktų jokios erdvės augti. Idealo niekas neaplenks. O kam įdomus netobulėjantis žmogus? Gal užuot aklai siekę tobulybės, galėtumėte išsikelti konkretų tikslą, o šį pasiekę judėti toliau?
Atleiskite sau už tai, kad rytais vis dar niekaip nepavyksta į lovą atsigabenti kavos puodelio telekinezės būdu. Galbūt pakaks to, kad nusišypsosite rytinei saulei ir iš šaldytuvo išsiimsite sulčių – juk nusipelnėte pagyros vien už tai, kad vakar jų nepamiršote nusipirkti.
SPECIALISTO KOMENTARAS
Vaiva Budraitytė, būrėja ir astrologė
„Karma lemia žmogaus potencialą blogiems ir geriems dalykams. Jei viskas būtų nulemta iš anksto, žmogus neturėtų nė lašelio laisvos valios. Tuomet gyvenimas, arba gimimo reinkarnacija, neturėtų jokios prasmės. Žmogui iš aukščiau yra užduoti keli vardikliai, kaip pasakytų automobilių žinovai, suteiktos techninės sąlygos. O tai, ar žmogus važiuoja 60, ar 120 kilometrų per valandą greičiu, jau priklauso nuo aplinkybių, galimybių ir noro.
Mūsų visų valia laisva, bet kiekvienam gyvenime duota atskira užduotis. Tik tie, kas suvokia, kad turi tą užduoti, yra aktyvesni, arba senesnės sielos (labiau sekasi tiems žmonėms, kurių sielos senesnės). Tingus žmogus gali sakyti, kad jam nesiseka, tačiau jo reikėtų paklausti, ką jis padarė, kad jam sektųsi. Kas yra nesėkmė?
Net ir visiškai asocialus asmuo žino, kad negalima vogti, vartoti alkoholio. Tačiau jis tai daro, o jeigu daro, vadinasi, prisitraukia blogąjį potencialą. Žmonės turi laisvą valią, bet turi judėti nuo taško A iki taško B, taigi tai nėra absoliučiai laisva valia. Ta valia yra skirta tam, kad žmogus galėtų progresuoti, nes jei jos visiškai nebūtų, tuomet neliktų gyvenimo prasmės, juk gyvenimas yra mokykla.“