Satanistų juodosios mišios

Juodosios mišios – tai neigiamos energijos išlaisvinimas, kuris sukelia negatyvius jausmus, pavyzdžiui, liūdesį, nerimą ir pan. Velnio ir tamsiųjų jėgų garbinimo ritualo esmė – pasišaipyti iš krikščionių arba stačiatikių atliekamų mišių. Tikintiesiems Dievu šv. Mišios yra galinga malda ir dieviškumo šlovinimas. Tamsos valdovo garbintojai sukūrė apeigas, per kurias kreipiasi į velnią ir kitas demoniškas būtybes bei prašo jų, pavyzdžiui, nuvilioti svetimą vyrą arba moterį, išlaikyti mylimąjį ir t. t. Juodosios mišios apima tris svarbiausius elementus: tikėjimą velniu, krikščioniškųjų mišių parodijavimą ir apeigų naudojimą, siekiant nedorų tikslų. Vieni velnio garbintojai juodąsias mišias laiko magiška ceremonija, kiti yra įsitikinę, kad jos yra savotiška psichodrama. Pastarajai nuomonei pritaria ir „Šėtono biblijos” autorius Antonas S. Levėjus. Jis teigia, kad juodosios mišios yra ne satanistų magiškas ritualas, o Romos katalikų bažnyčios ironizavimas.

Skirtingas juodųjų mišių vertinimas susiformavo per daugelį metų vykusią šio ritualo raidą. Nemažai dėmesio tamsioms apeigoms skirta XX a. 6-7 dešimtmetyje. Tuomet pasirodė knygų, kuriose buvo šlovinamos demoniškos jėgos. Manoma, kad juodosios mišios galėjo atsirasti ankstyvaisiais krikščionybės laikais. Įvairiuose rašytiniuose šaltiniuose minima, kad tuo metu egzistavo ne viena mišių laikymo forma. Kai kurios jų itin skyrėsi nuo įprastų katalikų mišių.

Dar viduramžiais buvo šaipomasi iš krikščioniškų mišių. Tuo metu rengtos apeigos priminė vaidinimus. Tačiau vėliau dvasininkai uždraudė bet kokias sarkastiškas ir demoniškas mišias. Taip juodosios mišios tapo šventvagišku reiškiniu. XVI-XIX a. juodosios mišios itin išpopuliarėjo Prancūzijoje. Netgi didikai slapta rengdavo juodąsias mišias ir demoniškoms jėgoms padedant siekdavo nedorų kėslų. Viena tokių buvo markizė de Mon-tespan – karaliaus Liudviko XIV mylimoji. Moteris troško, kad karalius jai būtų ištikimas, todėl kreipėsi į šventiką Giburgą, kuris aukodavo juodąsias mišias.

Markizė de Montespan, ko gero, yra savotiškai atsakinga už tai, kad juodosios mišios buvo apipintos įvairiomis legendomis ir mitais. Anot vienos legendos, viduramžiais per juodąsias mišias altorių atstodavo gulinti nuoga moteris, kuri rankose laikydavo juodą žvakę. Ant jos kūno būdavo dedama medžiagos skiautė su išsiuvinėtu kryžiumi. Šventikas visus būtinus ritualus atlikdavo virš gyvo gulinčio „altoriaus”. Tikėta, kad moteris yra nuodėmingesnė, dėl to ji gali labiau pritraukti blogąsias jėgas. Demonams prišaukti būtinai reikėdavo nekalto žmogaus kraujo. Todėl dažniausiai būdavo nužudomas naujagimis, o jo kraujas supilamas į taurę, iš kurios gerdavo šventikas ir moteris. Juodosios mišios baigdavosi šventiko ir moters lytiniu aktu. Kalbama, kad tuomet, kai markizė de Montespan užsisakydavo juodąsias mišias, ji būdavo ta moteris, kuri atstodavo altorių…

Šiuolaikinės juodosios mišios

Nors Prancūzijoje susidomėjimas juodosiomis mišiomis buvo didžiulis, tačiau konkrečių ritualų nebuvo. Tik XX a. JAV pasirodė pirmieji įrašai, kuriuose buvo pasakojama apie tai, kaip vyksta juodosios mišios. Tam tikrų taisyklių, kaip turi būti atliekamos apeigos, nėra. Kiekviena žmonių grupė, šlovinanti velnią, juodąsias mišias laiko savaip. Tačiau bendros tendencijos išlieka. Šiais laikais moterims taip pat skiriamas svarbus vaidmuo – jos perskaito įžangą, kuri skirta tamsos demonams iškviesti. Dažniausiai apeigos vyksta naktį ir gali trukti iki aušros. Mišias sudaro penkios pagrindinės dalys, per kurias naudojama tam tikra atributika: vynas, taurė, smilkytuvai ir pan. Tiesa, aplinka, žmonių apranga, tvyranti atmosfera turi būti tamsi ir stingdanti kraują.

Per juodąsias mišias niekas nesimeldžia. Manoma, kad šėtonui nereikia melstis. Tačiau atliekant apeigas kalbama, tariami užkeikimai arba siunčiami prakeiksmai. Svarbi reikšmė tenka giesmėms ir himnams.

Juodosios magijos ritualai

Analitikai, tyrinėję įvairias senas knygas apie juodąsias mišias, atkreipė dėmesį, kad dauguma jų parašytos lotynų kalba. Velnio garbintojai įsitikinę, kad ši kalba padeda lengviau susisiekti su demoniškomis jėgomis.

Taip pat didelė reikšmė teikiama satanistų ženklui – apverstai pentagramai, kurios viduryje vaizduojama ožio galva. Be to, per juodąsias mišias būtina turėti kalaviją arba peilį – juo atliekami aukojimai. Šiais laikais dažniausiai aukojami gyvūnai arba aukos apskritai atsisakoma. Juodosios mišios skirtos pažadinti žemiausius žmogaus instinktus. Todėl dalyvaujantieji mišiose vilki juodais drabužiais ir būna užsidengę veidus – nematomumas išlaisvina cinizmą, žiaurumą ir sarkazmą. Ši ceremonija atliekama slapta.

Tai įdomu

Kalbas apie markizės de Montespan gašlias apeigas paskatino rastas raižinys, kuriame ji vaizduojama gulinti nuoga. Šventikas Giburgas virš jos laiko kūdikį, o kraujas teka tiesiai ant moters kūno.

Pasakojama, kad garsusis hercogas, pramintas Mėlynbarzdžiu, norėdamas iš velnio išgauti aukso gamybos paslaptį, demonams paaukojo 200 naujagimių.

Inkvizicijų laikais rašytiniuose šaltiniuose užfiksuota, kaip vyras prisipažino užsakęs juodąsias mišias. Krikščionybės saugotojai tokią vyro išpažintį įvertino ir prieš sudegindami pakorė, kad nereikėtų kankintis.

Viduramžiais juodąsias mišias būdavo galima užsipirkti. Tai dažniausiai darydavo moterys.

Lytinis aktas tarp aukojančiojo juodąsias mišias ir moters buvo baigiamasis ritualas, įprasminęs nuodėmės simbolį. Kartais mišios baigdavosi ir visų dalyvaujančiųjų grupiniu lytiniu aktu.

Pagal žurnalą būrėja