- 0.0 Рейтинг
- 2022 Просмотра
- Обсудить
D. Šamenkovo grupės tyrimai dar nesibaigė, tačiau išvadą jis daro jau dabar: mūsų organizmo ląstelės gali regeneruotis nesustodamos tiek kiek reikia. Tada kyla kitas klausimas: jeigu ląstelės gali gyventi ilgai, kiek nori, tai kodėl pats žmogus gyvena trumpiau už jas? Į mokslininkų grupę, kurioje dirbo šis medikas, kreipėsi bankininkai, oligarchai ir valdininkai, kurie norėjo už pinigus atjaunėti. Tačiau mokslininkas jiems sakydavo, jog per vieną minutę tokie dalykai nevyksta. Vėliau jo grupė sukūrė specialią programą, į kurią buvo apjungtos šiuolaikinio mokslo iš abiejų Atlanto pusių žinios bei senosios Tibeto ir Indijos praktikos.
D. Šamenkovo grupė pakankamai kruopščiai tyrinėjo įvairius jogos metodus ir išsiaiškino, kad jie universalūs. Mokslininkai išsiaiškino, kodėl vienos ar kitos asanos veikia ir kaip veikia. Kodėl rytietiškos jogos praktikos gali padėti įveikti pakankamai sunkius susirgimus, tokius, kaip cukrinis diebetas ir pan.
Sąmoninga sveikatos valdymo programa pagal D. Šamenkovą remiasi keliais fundamentiniais teiginiais.
Anot jo, mes tik galvojame, kad viską žinome apie kūną, bet iš tikrųjų mūsų žinios apie tai yra labai skurdžios. Tai sudėtingas ir daugiaplanis tobulai gamtos sukurtas mechanizmas, kurį mes išnaudojame ne visiškai pagal paskirtį. Jei nežinai tam tikrų dėsnių, suvaldyti, pavyzdžiui, kepenų ar širdies darbą minčių pagalba yra sudėtingiau negu vairuoti lėktuvą. Jeigu reikėtų vienu metu valdyti kelis organus, toks uždavinys būtų daugeliui žmonių per daug sudėtingas. Tačiau įmanomas.
Tam, kad galėtume gyventi savo fiziniuose kūnuose ir džiaugtis gyvenimu, gamta sukūrė unikalų mechanizmą. Juo naudojantis galima efektyviai valdyti savo kūno procesus, nesigilinant per daug, kaip viskas vyksta. Egzistuoja pagrindiniai sistemų kompleksai, kurie reguliuoja mūsų gyvenimą. Tai nervų sistema, imuninė sistema ir endokrininė sistema. Iki šiol buvo manoma, kad šios trys sistemos veikia atskirai ir savarankiškai. Paskutiniai tyrimai rodo, kad šios dalys sudaro vieningą visumą.
Kaip mes galime visą šią sistemą valdyti? Ir D. Šamenkovas duota atsakymą, jog vienintelis dalykas, kurį mes šiame gyvenime tikrai galime valdyti, tai dėmesys. Mokėdami teisingai valdyti savo dėmesį, galime valdyti ir visą kūną. Be to, norint efektyviai suprasi kaip atsiranda ir išsigydo ligos, reikia suprasti kaip veikia žmogaus protas. Nes būtent nuo minčių priklauso sveikata. Protas – tai reikalingas instrumentas, kuris padeda mums fiziškai išgyventi.
Nuo pat gimimo mes susiduriame su aplinkybėmis, kurios tikrina ir lavina mūsų sugebėjimus išgyventi. Tomis akimirkomis, kai kas nors mums ima kelti grėsmę, įsijungia automatiniai procesai, kurie padeda gintis. Ištikus realiam pavojui, pradeda stipriai mušti širdis, pakyla kraujospūdis, kraujyje daugėja gliukozės, dingsta apetitas, atsijungia kitos įvairios funkcijos. Žmogus tampa pasiruošęs arba gintis, arba bėgti. Jis arba išgyvena, arba žūsta. Tuo tarpu protas tokias patirtis išsaugoja atmintyje. Jei kitą kartą žmogus atsiras pavojaus akivaizdoje, nieko naujo sugalvoti nereikia, sena patirtis išplaukia automatiškai. Kur reikia ir kur nereikia. Atsakymą į gyvenimiškas situacijas organizmas turi gatavus atsakymus, kaip teisingiausiai reikia elgtis.
Tačiau yra ir kai kurios aplinkybės. Protas veikia asociacijų principu. Jeigu pirmą kartą žmogus tarpuvartėje pamatė chuliganą su buteliu, tai chuliganas be butelio sukels tokią pačią automatinę reakciją.
Kokia bus ta automatinė reakcija, priklausys nuo prieš tai įgytos patirties. Iš to išplaukia ir problema, kad nuo pat vaikystės mums yra įkalta į galvą, jog mes esame automatinis protas. Jeigu žmogui suteiktas vardas, vadinasi tai tik paprastas įvykis gyvenime. Iš tikrųjų žmogus nėra vardas ir pavardė. Jie nieko nereiškia. Protas tai užrašų knyga, kurioje viskas užrašoma. Taip pat ir reakcijos į visas gyvenimiškas aplinkybes. Nuo kažkurio momento mums yra įkalta į galvą, jog mes ir esame tik gyvenimo aprašymas ir daugiau nieko. Ir todėl atsitinka tai, kad, pavyzdžiui, pavogus automobilį, žmogų gali ištikti mirtinas priepuolis, nes vagys pavogė dalį jo paties. Jeigu žmogus netenka darbo, tai tokia patirtis taip pat beveik tolygi mirčiai.
Tokiu būdu mes esame išmokyti reaguoti į visas aplinkybes, kurios ištinka gyvenime. Tačiau beveik niekas nemoko kaip jų išvengti arba reaguoti teisingai, kad nekeltume nei savo, nei kitų sveikatai jokio pavojaus. Nes iš tikrųjų toks automatinis elgesys yra tiesiogiai pavojingas sveikatai.
Kai reaguojame automatiškai, papuolame į dar vienus sąmonės spąstus. Kartais reakcijos į gyvenimo aplinkybes pasirodo nelabai socialios, todėl jas bandome slopinti. Pavyzdžiui, jeigu mums ką nors negero pasako darbdavys, automatiškai organizmas priima tai, kaip grėsmę gyvybei, tačiau bėgti arba duoti į snukį būtų asocialu. Todėl protas nusprendžia, jog reikia reaguoti kitaip. Ir tada į tokias aplinkybes patekęs žmogus pradeda slopinti pirminę reakciją. Kraujyje užverda hormonų audra, žmogus užsinori pavalgyti, išgerti arba parūkyti, nes kylantį stresą reikia kažkaip slopinti.
Iš principo, pasak D. Šamenkovo, mes gyvename nenormaliame pasaulyje, kuriame visi į viską reaguoja, tačiau mažai kas ką nors daro dėmesingai ir sąmoningai. Ir šitas reagavimas niekada nesibaigia. Be to ir reakcijos kyla tik po 4 milisekundžių po to, kai įvyksta realus įvykis. Tokiu būdu kiekvieną dieną gyvename gyvenimą, kurį laikome savo patirtimi. Ir kiekvienas mūsų žodis, mintis, veiksmas yra sąlygoti prieš tai išgyventos patirties, kuri nebūtinai gali būti teisinga. Iš tikrųjų tai niekas negyvena, nes žmonės nuolat yra pusiau miegančioje būsenoje ir nuolat į ką nors reaguoja.
Pasak gydytojo, kai didėja arterinis spaudimas, kai atsiranda daug stimulų, kurie slopina reakcijas, organizmas nelabai supranta ką jam daryti. Pirmiausia todėl, kad jis yra nuolatinėje įtampos būklėje. O kai jis yra pastovioje įtampoje – per daug eikvojami resursai. Antra - tuomet organizmas nelabai supranta, kaip jam iš viso reaguoti. Jis gauna labai daug skirtingų krypčių stimulų ir tampa sunku apsispręsti, kas svarbiau. Todėl ir gyvename nuolatinėje įtampoje.
Čia atsiranda dar viena problema, gal būt pagrindinė, kodėl mes eikvojame savo energiją, kodėl senstame, kodėl neatsistato ląstelės. Pasak D. Šemenkovo, mokslininkai nustatė, jog LĄSTELĖS PAČIOS ATSISTATYTI GALI TIK TADA, KAI ORGANIZMUI NEREIKIA BIJOTI IR BŪTI STRESO BEI PAVOJAUS NEIŠGYVENTI BŪSENOJE. Jeigu jūs esate pavojaus gyvybei būsenoje, tai jūsų proto ir kūno užduotis – apsaugoti. Jam nekyla užduotis, jus atauginti, todėl, kad turi nuolat spręsti vieną pagrindinę užduotį – gintis. Ir visi resursai nukreipti būtent tam tikslui. Todėl daugiau kaip pusė žmonių Europoje miršta dėl infarkto arba insulto.
Pavyzdžiui, padidinto kraujospūdžio priežastys apskritai ilgą laiką buvo laikomos kriptogeninėmis, nes buvo neigiamas pats minčių poveikio sveikatai faktas. Naujausių tyrimų duomenis, kraujospūdžio padidėjimas susijęs su baime neišgyventi. Kraujospūdis būna padidintas dėl baimės neišgyventi, kuri turi labai daug atspalvių. Jeigu žmogaus kraujospūdis per žemas, vadinasi jis sugeba savo reakcijas nuslopinti. Reakcijos dėl baimės neišgyventi bei nuolatinė gynybinė būsena sukelia žmogaus organizme ne tik širdies ir kraujagyslių ligas, bet ir visą puokštę sudėtingų šių dienų civilizacijos ligų, tokių kaip onkologija, cukraligė ir t.t. Medikų bandymai slopinti simptomus dažniausiai veda į technologinę aklavietę.
Jeigu, pavyzdžiui, važiuojame automobiliu ir užsidega benzino lemputė, pranešanti, jog baigiasi kuras, tai tada važiuojame ne į degalinę, bet pas meistrą, kad jis tą lemputę atjungtų. Tai elgiamės kiekvieną kartą su savo organizmu, atvykę pas medikus, jeigu jie pasiūlo simptomus slopinančius preparatus. Amerikiečių mokslininkai nustatė, jog jeigu žmogus vartoja daugiau kaip 3 preparatus, jis automatiškai trumpina savo gyvenimą. Visi šiandien puikiai žino, kad simptomų slopinimas problemos neišsprendžia.
Visa laimė, sako daktaras D. Šamenkovas, kad MŪSŲ ORGANIZMAS TURI DIDELĘ JĖGĄ IR VIENU METU GALI ATLAIKYTI ARKLIŠKAS VAISTŲ DOZES, O KARTU – NUOLATINĘ GYVENIMO ĮTAMPĄ.
Tačiau mes turime išeitį. Mokėdami sąmoningai valdyti dėmesį, galime keisti tiek proto, tiek organizmo veiklos mechanizmus. Mūsų protas turi dar vieną reikalingą, tačiau rūpesčių keliančią savybę. Jis nuolat formuoja hipotezes, kaip viskas turėtų būti. Kiekvieną dieną, eidami kažkur kažko tikimės. Laukiame kas turėtų nutikti. Ir kažkuriuo momentu protas ims spręsti: ar gavome to ko tikėjomės, ar ne. Pagal tai formuosis patirtis. Ir ši patirtis bus naudojama priimant kitus sprendimus.
Juk statant namą niekada nepavyks jo pastatyti taip tiksliai, kaip brėžiniuose. Protas elgiasi taip pat. Jis iš pradžių sukuria hipotezę, kaip, jo nuomone, viskas turi būti. Hipotezės remiasi praeities patirtimi. Todėl mūsų dėmesys niekada nebūna realybėje. Dėmesys yra prote, o prote yra tik du vaizdeliai. Tai patirties vaizdelis iš praeities ir ateities peizažas, kuris remiasi ta pačia ankstesne patirtimi. Ir protas nuolat dirba lygindamas praeitį su tuo ką dabar turi. Todėl jo dėmesys nuolat yra praeities patirtyse. Jeigu draugas ryte su jumis ne taip pasisveikino, kažkur pasąmonėj gimsta mintis, kad jis negeras. Nes ta hipotezė apie draugą ir jo įprastą pasisveikinimą buvo kitokia. Realybė nesutapo su hipoteze ir jūs automatiškai padarote savo išvadą.
Kitas pavyzdys. Jūsų paprašė atlikti darbą, tačiau jo nepadarėte. Tada kyla laukinis kaltės jausmas. Viskas susiveda į tai ką jaučiate tuo momentu, kai įsivaizdavimas apie gyvenimą nesutampa su realybe. Moksliškai tokia būsena yra vadinama neuroze.
Neurozė iš tikrųjų yra normali proto veiklos savybė. Protui reikia kontrastų, kad pajaustų, pavyzdžiui, kas yra šilta, o kas yra šalta. Daryti gera arba blogą gali tik protas. Jis nusprendžia, kaip turi būti ir kaip neturi.
Jeigu mes savo gyvenimą 24 val. per parą koncentruojame į savo proto veiklą, galvodami, kad mes ir esame protas, tai visus scenarijus kartojame iš naujo, nes jis dirba automatiškai, remdamasis praeities patirtimi. Visos praėjusio gyvenimo reakcijos sukuria mūsų ateities gyvenimą. Kiekvienoje naujoje situacijoje jūs reaguojate taip, kaip anksčiau. Ir neduok Dieve, atsitiks to ko nežinote? Vienas didžiausių tikslų gyvenime turėtų būti bent kažkiek koreguoti proto darbą. Galima tai pradėti daryti nuo paprasčiausių dalykų: prisipažinti, jog aš neteisus.
Įsivaizduokite, kas dabar darosi su gyvenimu, jeigu 24 val. jūs esate susitapatinę su savo neurotiniu protu, kuris nuolat vertina ir kuria hipotezes kaip viskas privalo būti. Iš tikrųjų toks gyvenimas turėtų būti siaubingas košmaras.
Tarkim jūs nusipirkote gėlę ir apie ją pamiršote mėnesį. Tokia gėlė greičiausiai numirs. Tuomet įsivaizduokite, sako D. Šamenkovas, kas darosi su mumis pačiais, kai nekreipiame į save jokio dėmesio per visą savo gyvenimą, išskyrus kelis ligos atvejus. Todėl nereikia stebėtis, kodėl mes anksti mirštame.
Šitas pavyzdys universalus ir jis susišaukia su naujausiais atradimais fizikos srityje, jog OBJEKTAS GALI BŪTI GYVAS TOL, KOL JIS YRA STEBIMAS. Tarp stebėtojo ir stebimojo egzistuoja nenutrūkstamas ryšys. Jeigu nėra instrumento, matuojančio elektroną, tai nėra ir jokio elektrono. Elektronu yra pavadintas parametrų rinkinys, kuriuos gali parodyti tam tikri matavimo instrumentai. Elektrono, kaip savarankiškos dalelės gamtoje iš viso nėra, teigia medikas. Gyvo elektrono niekas nėra matęs.
Taip yra ir mūsų gyvenime. Tai, ką norime išmatuoti, ko norime, ką stebime, tą ir gauname. Vienintelis žinomas instrumentas, kuriuo galima ką nors šiame gyvenime išmatuoti yra dėmesys. Todėl ypatingai svarbu suvokti ir atsekti į kur ir į ką nukreiptas mūsų dėmesys. Vien tai suvokus, gyvenimas gali radikaliai pasikeisti.
Tam, kad tapti ir būti sveiku žmogumi, reikia žinoti kelis banalius dalykus. Pirmas – mokėti save valdyti. Jeigu jūs nemokėsite valdyti savo dėmesio, gyvenime iš viso nieko negalėsite padaryti. Dauguma žmonių nuo mokyklos suolo žino nuvalkiotą, tačiau teisingą teiginį: jeigu norite sėkmės versle ir gyvenime, reikia į kažką konkrečiai sukoncentruoti savo dėmesį. Jeigu nekreipsite dėmesio į savo verslą, jo nebeturėsite arba visai prarasite.
Dėmesys yra raktas. Jeigu sąmoningai savo dėmesį nukreipsit į tam tikrą kūno dalį, ar į kokį fiziologinį procesą, tai sėkmė ir sveikata bus nuolatinė būsena. Jei kažką darote, būkite ir darykite būtent tai ir nieko kito. Tada jūs nutraukiate automatinę proto veiklą. Todėl, kad savo dėmesį išimate iš proto automatų ir paverčiate savo realybe. Tuo tarpu protas vis viena toliau dirbs savo darbą. Jis turi būti neurotiku. Jo pareiga pateikti sprendimų variantus, kuriuos renkatės jūs. Tada jau nebereaguojate automatiškai. Jeigu vis dėl to renkatės automatinį reagavimą, tai susidursite su reiškiniu, kurį Rytų mistinės tradicijos vadina karma.
Jeigu žmonės nekreipia dėmesio į savo asmeninę sveikatą, tai tos sveikatos nebus. Tam, kad fiziškai kreiptume dėmesį į sveikatą, reikia tam skirti laiko. D.Šamenkovas sako, kad jis skiria savo sveikatai per dieną 24 val.
Taigi, kas yra tikroji sveikata? Tai platesnė sąvoka, negu manoma poliklinikose ir ligoninėse. D. Šamenkovas tvirtina, jog sveikata yra susijusi tiesiogiai su gamta ir aplinka. Viska yra susiję. Jeigu, pavyzdžiui, penki ratai sutampa, tai kažkur yra susilietimo taškas. Tai šitie susilietimo taškai ir yra žmogus. Jeigu atsiranda kažkokios problemos ar su sveikata, ar su socialiniais santykiais, vadinasi yra problemų ir su sveikata. Jei taip atsitinka, vadinasi kažkur yra nutrūkusi komunikacija tarp mano AŠ ir sąmoningo dėmesio. Jeigu mes sąmoningai suvokiame, kodėl atsirado vienas ar kitas simptomas, jis dažniausiai ir išnyksta.
Kai žmogų ištinka skausmo priepuolis, tai paprastas to skausmo stebėjimas, leidžiant jam tiesiog būti, jį numalšina. Tačiau, jeigu žmogus stengiasi galvos skausmą nuslopinti, organizmas gauna stresą, nes įvyks tai tai, ko, jo nuomone, neturėtų būti. Su liga reikia rasti dialogą. Jeigu jo rasti nepavyksta, liga stiprėja. Todėl norint būti sveiku, pirmiausia reikia kreipti dėmesį į savo sveikatą. Ir tai reikia daryti nebėgant tuoj pat į polikliniką duoti analizų, bet randant dialogą su savo organizmu.
Kvėpavimas
Tai vienas iš nedaugelio fiziologinių procesų, kurį galime valdyti tiesiogiai. Galvos smegenyse yra dvi neuronų grupės, kurios tvarko kvėpavimo ritmą. Per vienus neuronus mes galime sąmoningai daryti įtaką kvėpavimo procesui, o kiti veikia automatiškai. Kai miegame mums nereikia galvoti apie kvėpavimą. Tačiau kai nemiegame, mes galime sąmoningai įkvėpti ir iškvėpti. Jeigu išmoktume įsisąmoninti kvėpavimą, per tai galima daryti įtaką visam organizmui. Neuronai, kurie atsakingi už spontaninį ir valingą kvėpavimą išsidėstę šalia vieni kitų. Tarp jų egzistuoja funkcionalus ryšys. Jeigu paprasčiausiai stebėsite savo kvėpavimą, to užtektų, kad tų neuronų darbas sinchronizuotųsi.
Visi kvėpavimo neuronai susieti su judėjimą bei širdies darbą reguliuojančiais neuronais. Jeigu sinchronizuojame valingą ir automatinį kvėpavimą, automatiškai susibalansuoja beveik visos svarbiausios organizmo funkcijos. Normalizuosi širdies, kraujagyslių, kvėpavimo sistemų darbas, greičiau išsivalo organizmas nuo nereikalingų medžiagų. Tam reikia tik nedidelio darbo – savo dėmesį nukreipti į kvėpavimą.
Dėmesį, kaip jau sakė D. Šamenkovas, galima sukoncentruoti į bet kurią kūno dalį. Ar galime ranką, pavyzdžiui, jausti kaip kokį pašalinį daiktą, ar geriau ranką jausti kaip save? Jeigu kas nors kūne skauda, vadinasi tai yra indikatorius, kaip lemputė mašinoje, į kurį reikėtų atkreipti dėmesį. Jeigu atkreipsime dėmesį į tą kūno vietą, iš kurios sklinda skausmas, aptiksite, jog turite šią kūno vietą, kuri reikalauja dėmesio. Jeigu pusę valandos sukoncentruosite dėmesį į ranką, tai pajausite, kad ji šyla, nes pagerės kraujotaka. Be to iš rankos pasišalins nereikalingos medžiagos ir atsiras tų, kurių reikia. Todėl ranka nuolat atsinaujins ir bus sveika. Viskas priklausys nuo to, kiek dėmesio skirsite rankai. Tačiau žmonės net minutės per dieną neskiria dėmesio savo kūnui.
Nuo ko pradėti sąmoningą sveikatos valdymą? Pirmiausia, pasak D. Šamenkovo, reikia suvokti tiesą, kad viskas priklauso nuo dėmesio. Tai vienas iš dalykų, kurį galime valdyti. Supratimas, kur nutaikytas dėmesys, kokie yra ketinimai, duos labai daug. Tam kad valdyti dėmesį, jį reikia nukreipti į kokį nors suprantamą procesą, pavyzdžiui, kvėpavimą.
Pirmiausia reiktų sukoncentruoti dėmesį į kvėpavimą ir po to užsiimti įprastais dienos darbais. Po to galima pradėti vykdyti ir sudėtingesnes kvėpavimo praktikas. Savo kūną per kvėpavimą reikia valyti lygiai taip pat kaip ir dantis ryte. Tačiau per daug įjungti į šiuos procesus protą taip pat nereikia, nes galima išprotėti. Nes protas gali pradėti vertinti ar viską darote blogai ar gerai. Jei taip įvyksta, gali kilti naujos neurozės, nes pasimesite atsakymuose: teisingai ar neteisingai darote pratimus; yra efektas, ar ne? Geriau pasistengti apie tai negalvoti.
Jeigu išmoktume perkrauti savo kūno energetiką kūną kiekvieną dieną per kvėpavimo praktikas, tai atsiras būtinybė tai daryti nuolat. Ateis laikas kai tai daryti tiesiog norėsis, nes organizmas prie to jau bus pripratęs. Yra įvairių praktikų. Nuo tradicinių joga, pranajama, cigunas ir t.t. iki tokių, kurios išplaukia iš kasdieninio gyvenimo patirčių.
D. Šamenkovas pateikia labai daug medicininių argumentų, kurie leidžia suvokti, kad žmogus su savo kūnu gali daryti ką nori. Žinoma, jeigu jis nori sveikatos, reikia prisiminti, jog pirmiausia reikia tapti dėmesingais sau. Paskaitos klausytojai pasiteiravo, nuo ko pradėti ir kokią kvėpavimo praktiką galima būtų atlikti jau dabar. Juk daugelis tingi, sako neturį pinigų ir laiko bėgioti po jogos klubus. Ir mokslo žmogus atsakė, kad jeigu 15-20 minučių kiekvieną dieną stebėsime savo kvėpavimą, tai jau bus nebloga pradžia. O po to pats gyvenimas padiktuos naujus poreikius ir naujus atsakymus.
Pirma paskaita „Sąmoningas sveikatos programavimas“ Dmitrijus ŠamenkovasОсознанное управление здоровьем (Дмитрий Шаменков)
Будь-те первым, поделитесь мнением с остальными.