Главная » Статьи » NSO, Ateiviai

Gerbiami skaitytojai

Nuo šiol nauji straipsniai į šį tinklapį - ufospace.net - nebebus dedami. Visa aktyvi veikla persikelia į naują svetainę - paranormal.lt.  Straipsniai iš čia niekur nedings ir dar ilgai turėtų būti prieinami. Bet jai norite daugiau naujienų ir rusų k. mielai apsilankykite.


Kontaktų su ateiviais istorija: 1961-ieji. Voratinklyje

Kategorija: NSO, Ateiviai» Žymos: hipnozės, automobilio, betė, ateiviai, betės, barnis, liudininkam, ufo, NSO, būtybės

Praėjus ketveriems metams po Vilui Boasui nutikusio įvykio (beje, žinomo tik keliems Pietų Amerikos ufologams), už keleto tūkstančių mylių, prie Kanados ir JAV sienos, įvyko kitas atsitikimas, sukėlęs įvairiausių spėlionių.

Buvo 1961 metų rugsėjo 19 dienos naktis. Po atostogų pietinėje Kanadoje namo į Niū Hampšyrą (New Hampshire) važiavo sutuok­tinių pora: keturiasdešimt vienerių metų Betė Hil (Betty Hill), dir­banti vaikų

rūpybos skyriuje, ir trisdešimt devynerių metų pašto tar­nautojas Barnis (Barney), kilęs iš Etiopijos. Kelias buvo tolimas. Važiuoti jiems teko pro Baltuosius kalnus. Tada tai buvo retai apgy­ventas kraštas, o automobilių tuo keliu pravažiuodavo vos vienas kitas.

Važiuodami jie pamatė, kad automobilį jau kiek laiko seka mįs­linga balta šviesa. Sutuoktiniai keletą kartų net sustojo apie tai pa­sikalbėti. Apie šios šviesos kilmę verda diskusijos. Skeptikai pri­mygtinai įrodinėja, kad tai buvęs Jupiteris arba Saturnas (o gal net Mėnulis), kurie tą naktį spindėjo kaip tik toje dangaus dalyje. Tačiau Hilai sako, kad šviesa judėjo net tada, kai jie sustodavo, o visuomet skeptiškas Barnis spėliojo, kad tai galėjo būti lėktuvas arba dirbtinis Žemės palydovas.

Indian Heado (Indian Head) vietovėje jie vėl sustojo. Tąkart Barnis išlipo iš automobilio, „jausdamas poreikį" nueiti prie objek­to, lyg būtų viliojamas į jį kaip musė į voratinklį. Jis sakėsi pro žiūronus matęs į bananą arba į blyną panašų objektą. Betė patvirti­no, kad jis iš tikrųjų taip atrodė. Barnis matė dar ir langus priekyje, ir „žmones", stovinčius šalia to objekto. Jis užmiršo žmonos ragini­mus grįžti. Tačiau staiga suprato, kad tai gali būti pavojinga, todėl grįžo ir jie vėl leidosi į kelionę. Tačiau tada automobilio viduje pasigirdo pypsėjimas ir Hilai pasijuto apsnūdę. Po to prisimena tik tai, kad vėl pasigirdo toks pat pypsėjimas arba trinktelėjimas ir vis­kas vėl grįžo į savo vėžes, o kas vyko tarp tų dviejų trinktelėjimų — prisiminti negalėjo.

Jie pamatė atsidūrę už keleto mylių į pietus nuo tos vietos, kur Barnis išlipo iš automobilio. Tokiam atstumui nuvažiuoti nereikia dviejų valandų. Būtent tokia keista kelionės trukmė paaiškėjo po kelių savaičių, kai jie tiksliai viską papasakojo ufologams.

Grįžę namo apie pusę šešių ryto, Hilai pastebėjo ant automobilio metalo kažkokias dėmes. Betės sesuo, jau regėjusi NSO, patarė prie automobilio palaikyti kompasą. Šis kaip pašėlęs ėmė suktis į visas puses. To pakako, kad Hilus apimtų nerimas, todėl jie apie viską pranešė į Pyzo (Pease) karinių oro pajėgų bazę ir NSO tyrinėtojų grupei NICAP — tą pavadinimą Betė aptiko bibliotekoje.

Jų laiškas yra Dž. Aleno Haineko NSO mokslinių tyrinėjimų cen­tre (J Allen Hynek Center for UFO Studies) Čikagoje. Aš pati jį mačiau. Amerikos Informacijos laisvės akto dėka po trisdešimt šešių valandų Pyzo karinių oro pajėgų bazėje užrašytas pranešimas taip pat yra likęs. Žakas Vali teigia, kad naktį, 2 valandą 14 minučių (kaip tik buvo praslinkusi viena iš dviejų „dingusių" kelionės valan­dų), bazėje įvyko „keistas įvykis". Radaras aptiko neatpažintą ob­jektą. Jeigu tai tiesa, toks faktas visiškai patvirtina šį atvejį.

1961 metų spalio 21 dieną astronomas ir NSO tyrinėtojas Valte­ris Vebas (Walter Webb), NICAP grupės paprašytas, kalbėjosi su Hilais. Jo interviu sukėlė tokį susidomėjimą, kad šis įvykis tapo vienu iš dažniausiai minimų per visą NSO istoriją. 1975 metais pa­gal tai net buvo sukurtas labai rimtas ir įtikinantis televizijos filmas „Įvykis su NSO" ("The UFO Incident"). Vebas šią istoriją aprašė visiškai bešališkai ir atvirai. Liudininkai jam padarė didžiulį įspūdį, nors tada jis dar nepatikliai vertino šnekas apie kontaktus su atei­viais. Netgi praėjus keturioms savaitėms po šio įvykio, kai jis pirmą kartą susitiko su Hilais, Betė pasirodė labai puikiai viską suprantan­ti, nes pati daug skaitė. Ji pati ėmėsi tyrinėti tokius įvykius, buvo NSO tyrinėtojų bendruomenės narė beveik trisdešimt metų ir ypač daug laiko tam skyrė po to, kai 1969 metais jos vyras mirė nuo insulto.

Praėjus dešimčiai dienų po šio įvykio, Betė Hill ėmė sapnuoti, kad ją ir jos vyrą kažkokios būtybės pagrobia, nugabena į laivą ir tiria. Paskui tos būtybės parodo jai žvaigždėlapį. Šie sunkūs košma­rai po kelių dienų baigėsi, bet ji vis tiek pasipasakojo apie tai vyrui.

Abiem liudininkams kėlė nerimą, kad „dingo" laikas ir kad kaž­kas atsitiko jų atminčiai. Barnį šis nerimas

ėmė kamuoti tiesiog fi­ziškai. 1962 metų pavasarį jie pasitarė su gydytoju ir patikrinti ke­leto specialistų pagaliau nuvyko pas Bostono psichiatrą daktarą Ben-džaminą Saimoną (Benjamin Simon). Tai buvo visų gerbiamas spe­cialistas, dirbęs Harvarde. Jo sritis buvo atminties atstatymas ir pa­galba kenčiantiems nuo stresų. Hilus jis pradėjo gydyti 1964 metų sausio mėnesį.

Taip praėjo šeši hipnozės seansų mėnesiai, iš pradžių tik Bar­niui, paskui ir abiem liudininkams. Daktaras Saimonas pabrėžė, kad jis netyrinėjo jų susitikimo su NSO ir nesuko galvos, ar tai iš tikrųjų įvyko.

Psichiatras spėliojo, kad tam tikromis aplinkybėmis Barnio neri­mas galėjo atsirasti todėl, kad jis nesąmoningai perėmė Betės sap­nus, prasidėjusius netrukus po kelionės. Tačiau 1966 metais jis pa­sakė žurnalistui Džonui Fuleriui (John Fuller), pirmajam parašiu­siam apie šį įvykį puikią knygą „Pertraukta kelionė" ("The Inter-rupted Journey"), kad jam neatrodo, jog sutuoktiniai yra psichopa­tai, kamuojami haliucinacijų, ar melagiai. Daktaras Saimonas taip pat patvirtino, kad jie išleido daug pinigų nors iš dalies sumokėdami už gydymą, o tai rodo, kad buvo nuoširdūs. Tačiau, pasak NSO egzistavimą skeptiškai vertinančio Filipo Klaso (Philip Klass), vė­liau jis sakė nemanąs, kad tai buvo „tikras" pagrobimas. Ir pridūrė, kad tie „prisiminimai" — vaizduotės padarinys.

Per daugybę valandų po hipnozės sukeltų ir įrašytų į magnetofo­no juostą „prisiminimų" Hilai atkūrė juos sukrėtusią kelionę. Tuo­met pasirodė ištaisyta istorija.

Barnis griežtai prieštaravo Betės tvirtinimams, kad šviesa atrodo keista. Per pirmuosius seansus, atkūrus momentą automobilyje, gir­dime, kaip jis ginčijasi su Bete: „Bete, tai ne skraidanti lėkštė. Kodėl tu taip sakai? Tu nori tuo patikėti... Aš netikiu".

Tačiau kai kliūtis jau buvo įveikta, Barnis Hilas papasakojo, kaip išlipo iš automobilio ir pasijuto lyg kiškis, „pagautas šviesomis". Jis aiškiai matė laive esančias būtybes. Žvilgsnį ypač patraukė jų akys, — ir jis tai nuolatos kartojo, — panašios į kinų arba į Cešyro katino iš knygos „Alisa Stebuklų šalyje" (t. y. įkypos arba primenan­čios katės akis, kaip kad tvirtino Vilas Boasas). Jis taip pat girdėjo savo galvoje skambantį balsą, liepiantį nebijoti.

Barnis nubėgo prie automobilio ir jie nuvažiavo iki tos vietos, kur pasigirdo mašinos pyptelėjimas, o ant kelio stovėjo figūros. Betė aiškino, kad automobilis taip vibravo, lyg per jį tekėtų elektros srovė (visiškai sutampa su tuo miglotu prancūzų gydytojo pranešimu apie jam nutikusią istoriją 1954 metais, žr. p.21).

Atrodo, kad ji pasišnekėjo su viena būtybe (ši kalbėjo su akcen­tu, nors vėliau Betė manė, jog bendravo jie telepatiškai). Būtybė dažnai vartojo šnekamosios kalbos pasakymus, kaip antai: „Na, tai..." ir „va tuoj, staigiai". Šis parodymas paskatino tiek skeptiką Klasą, tiek ufologą Džoną Spenserį tvirtinti, kad ateiviams nelabai sekėsi reikšti mintis angliškai, ypač kai Betė pasakė, jog vėliau jie kalbėjo gana savotiškai, pateikė daugybę klausimų, pavyzdžiui: „Ko­kie būti metai"? Tai rodo, kad ateivių lingvistiniai įgūdžiai buvo gana menki. O jeigu jie kalbėjosi telepatiškai, tai galbūt Betė taip aiškino jų žodžius remdamasi savo kalbos žinių lygiu?

Barnis sakė, kad jautėsi tarsi plūduriuojąs ir buvo pusiau netekęs sąmonės tol, kol laive buvo paguldytas ant stalo ar lovos ir prie jo paslėpsnio pritvirtintas kažkoks įtaisas. Barnis pajuto, kaip iš jo bu­vo kažkas neskausmingai išsiurbta. Tai irgi labai panašu į Vilo Bo-aso atvejį. Tačiau Barnis šiuos žodžius pasakė 1964 metų vasario mėnesį, o tada apie Vilą Boasą niekas dar nežinojo. Betė sakė išvy­dusi, kaip jos vyrą dvi būtybės tempia į laivą. O ji buvo įtikinėjama nesipriešinti, jiems nebūsią daroma nieko blogo ir netrukus jie būsią paleisti. Būtybės tik norėjusios atlikti kažkokius bandymus.

Viduje sutuoktiniai buvo atskirti. Betė sako, kad jai būtybės nu­kirpo plaukų ir nagų galiukus, paėmė kitų mėginių, o didelis į akį panašus įtaisas skenavo jos kūną. Po to į bambą įdūrė didžiulę adatą. Tokios didelės jai niekada neteko regėti. Iš skausmo net suriko. Vie­na būtybė mostelėjo ranka jai prieš akis — ir skausmas paprasčiau­siai išnyko. Būtybės pasakė, kad tai bandymas nėštumui nustatyti, bet ji tuo abejojo. Po dešimties metų buvo žengti pirmieji žingsniai mėginant išauginti gemalą mėgintuvėlyje. Netrukus tai virto tikra moksline revoliucija. Tada buvo atrastas labai panašus būdas ištraukti kiaušinėlius iš moters kūno ilgu į adatą panašiu vamzdeliu, įvestu pro bambą. Kai kurie mokslininkai mano, kad tai rimtas argumentas, patvirtinantis, jog Betės atvejis nepramanytas.

Tačiau abejotina, ar ateivių gydytojų technologija net iki tokių smulkmenų gali būti panaši į mūsų technologiją.

Sutuoktinių regėti ateiviai buvo panašūs į tuos, kuriuos matė Vilas Boasas, jie buvo itin žemo ūgio (vos truputį aukštesni kaip penkios pėdos). Betė sakė, kad jiems vadovavusi būtybė (ją Betė vadino „vadu") skyrėsi nuo kitų. Barnis, atrodo, šios būtybės nema­tė, nes ją vaizduoja truputį kitaip (ypač nesutampa nosies ir burnos aprašymas). Tačiau abu tvirtino, kad jos smakras buvo ilgas, o oda neįprastai pilkos ar net beveik baltos vaškinės spalvos.

Būtybės buvo labai smalsios. Betė papasakojo, kad jas labai su­domino Barnio netikri dantys, o Betės dantų išimti negalėjo (nors mėgino!). Liepėjai palaukti gretimame kambaryje, kol su vyru darė bandymus. Atrodo, kad jas suglumino ir skirtinga jų odos spalva.

Betė, kaip ir Vilas Boasas, po bandymų buvo pavedžiota po NSO, jai parodė žvaigždėlapį, kuriame, kaip paaiškino būtybės, pavaiz­duoti „prekybos keliai". Ji paprašė parodyti, kur jų žvaigždė, bet būtybės atsakė, kad jeigu ji nežino, kur yra Žemė, tai nieko nesu­pras. Tai buvo, žinoma, dalis jos ankstesniųjų „sapnų".

Astronomas mėgėjas Mardžoris Fišas (Marjore Fish) po to ban­dė aiškinti šį žvaigždėlapį, kurį Betė atkūrė užhipnotizuota. Gana laisvai jį traktuodamas (skeptikai sako, kad per daug laisvai), jis nustatė, kad ateivių „gimtasis pasaulis" turėtų suktis apie Tinklelio žvaigždyno Zeta žvaigždę.

Hipnozės reikšmė mėginant atgaivinti atmintį gana ginčytina. Daktaras Saimonas iš pat pradžių perspėjo apie tai, ir šio perspėjimo nepamiršo daugelis gydytojų, atlikusių su NSO susijusius panašius bandymus nuo 1964 metų. Hipnozės sukelta sąmonės būsena padeda atgaivinti prisiminimus, bet kartu tai gali labai sužadinti vaizduotę ir net fantaziją. Dėl šios priežasties hipnozė retai taikoma teismuose, kai liudininkams reikia prisiminti matytą nusikaltimą. Labai sudė­tinga atskirti tiesą nuo prasimanymų tokioje „normalioje" situacijoje kaip banko apiplėšimas. Įsivaizduokite, kokių iškyla sunkumų, kai prisiminimai nuskrieja taip toli už šio pasaulio ribų, kad net nėra „normų" jiems atremti.

Tuo metu, kai prasidėjo hipnozės seansai, Betė labai domėjosi literatūra apie NSO ir jau aptarinėjo atgyjančius prisiminimus apie pagrobimą su kitais žmonėmis, dažniausiai su savo vyru. Todėl ty­rinėjimai po vėlesnių hipnozės seansų gali būti vertinami jau su išlygomis.

Antra vertus, yra daugybė dokumentų, įrodančių,- kad pamažu atskleidžiama Hilų istorija užkerta kelią išgarsėti Vilo Boaso išsa­miai aprašytai istorijai. Kai 1965 metų spalio mėnesį apie Hilų atsi­tikimą sužinojo žurnalistai (niekas nesupranta, kaip jiems tai pavy­ko) ir Fuleris 1966-aisiais tai smulkiai aprašė knygoje, Vilo Boaso atvejis jau buvo paskelbtas Britanijos žurnale „Flying Saucer Re-view", bet visuomenė ir net daugelis ufologų apie jį nieko nežinojo.

Kitaip sakant, šie du susipynę atvejai yra visiškai nepanašūs vie­nas į kitą. Tai buvo tokia situacija, kokios pakartoti neįmanoma. Iki 1967 metų Fulerio knyga buvo daug kartų pakartotinai išleista viso­se angliškai kalbančiose šalyse. Apie pagrobimą ir NSO sužinojo milijonai žmonių. Mes daugiau negalime ignoruoti to fakto, kad ateityje galbūt beveik visiems liudininkams teks ką nors panašaus patirti, net jeigu jie ir bus sąmoningai pamiršę smulkmenas. Dėl to atvejus, tirtus taikant hipnozę, linkstama aiškinti daug paprasčiau, o ne „egzotiškai".

Kategorija: NSO, Ateiviai | Patalpino: Rolando (11.02.2015) |
Просмотров: 625 | Рейтинг: 0.0/0

Pasidalinkite straipsniu su visais, jums vienas paspaudimas, o mums malonumas.

// Rekomenduojamevisos naujienos

ufospace
Mūsų Saulės sistemos uodega – tarsi...

Mūsų Saulės sistema nėra nepajudinamai p... (810)
ufospace
Ar egzistuoja Jėgos vietos?...

Šiuo metu ezoterikoje, o ir ja nesidomin... (2434)
ufospace
Netoli mirštančios žvaigždės aptikt...

Astronomai mirštančios žvaigždės – balto... (512)
ufospace
Žemės ir kosminiai teleskopai savo ...

Visos į kosmosą nukreiptos teleskopų ... (1035)

ufospace
Didįjį Šeštadienį Turino drobulę pa...

Didįjį Šeštadienį Turino katedroje It... (641)

ufospace
Kreditą karui Hitleris gavo iš JAV?...

1939 metais startavo didžiausios pasa... (1693)

ufospace
Užkalbėjimas mirčiai arba žudymo ma...

Užkalbėjimas arba s... (1589)
ufospace
Saulę pastarosiomis dienomis atakav...

Vakar ir dar prieš porą dienų į Saulę nu... (589)
ufospace
Nso ir visatos teleportacijos zonos...

Hipotezė apie lygiagrečių pasaulių egzis... (1561)
ufospace
Vietoje kulkos – plaktukas: mokslin...

Mičigano universiteto antropologė dr.... (1676)

Всего комментариев. Iš viso komentarų: 0
avatar

Kategorijosvisos naujienos