Užkalbėjimas mirčiai arba žudymo magija

Užkalbėjimas arba sąmokslas prieš ką nors iš esmes yra vieno žmogaus poveikis kito žmogaus astraliniam kūnui ir paprasčiausiai būdavo praktikuojamas kerėtojų, turinčių tikslą pasirinktai aukai prišaukti mirtį. Užkalbėtas žmogus mirdavo arba nuo nusilpimo be jokios priežasties, arba nuo nelaimingo atsitikimo.

Paprasčiausia užkalbėjimo procedūra: pirmiausia raganius stengėsi užmegzti ryšį su numatytu subjektu, tam gaudavo pastarojo plaukų sruogą arba dantį, arba apskritai įmagnetintą juo daiktą, pavyzdžiui, drabužio skiautę. Po to kerėtojas lipdydavo iš vaško nedidelę figūrėlę, vadinamą voltu ir privalančią atpažinti jo auką, bei pritaikydavo prie šios figureies minėtus daiktus. Parodijuodamas religines apeigas, jis suteikdavo jai krikšto sakramentą, dalindavo komuniją bei duodavo jai savo aukos vardą. Po to, atlikdamas šias ceremonijas, raganius badydavo šią lelę segtukais arba degindavo ją ant lėtos ugnies ir, tardamas užkeikimo bei prakeiksmo žodžius, nukreipdavo į ją visą savo neapykantos jegą.

Užkalbėjimas būdavo praktikuojamas ir kitais būdais: pavyzdžiui, raganius užkasdavo po namo, kur gyveno jo priešas, vartais negyvą rupužę arba įkaldavo į duris užkalbėtą vinį, tačiau visais atvejais jis stengdavosi palaikyti ryšį su savo auka per pasirinktą daiktą, tardavo užkeikimus, naudodamasis šiuo daiktu kaip atspirties tašku savo valiai primesti.

Galimos užkalbėjimo procedūros:

1) Raganius valios jėga eksteriorizuoja savo aukos astralini kūną ir įsotinęs šiuo fluidu kokį nors daiktą, daro pastarajam poveikį, be to, poveikis į to žmogaus astralinį fluidą atsispindi ir ant pastarojo fizinio kūno. Moksliniai eksperimentiniai pulkininko Rošo bandymai (reprodukavimai) visiškai įrodo, kad tai įmanoma.

2) Kerėtojas skleidžia apkrėstus tūžmastim astralo spindulius ir gimdo neapykantos lervas, kurios puola numatyto žmogaus astrosomą.

Dažnai kerėtojas iš anksto imdavo grasinti savo priešininkui, siekdamas jį įbauginti ir tokiu badu jį sunervinti: kad jis taptų lengvu laimikiu jo įniršio kerams. Ypatingą galią turi užkalbėjimas krauju, atliekamas žmogui, kuriam trokštama iššaukti mirtį.

Lancelinas priskiria kraujo užkalbėjimui Orleano hercogo Luji Pilypo sunaus. mirtį, taip pat daugybę mirčių XIX a. Portugalijoje, karališkuose Braganų rumuose, tačiau jis nutyli pagrindinių veikiančiųjų asmenų vardus.

1836 metais Orleano hercogo Pilypo sūnus, turėjo meiles ryšių su ponia X. Išsiskyręs su savo meiluže, kurią vyras išvežė į Prancūzijos pietus, jis. nepaisant ištikimybes priesakų, netrukus vedė princesę Meklenburg- Sverinską. Ponia X prisiekė jam atkeršyti ir grįžusi į Paryžių, ieškojo dingsčių su juo pasimatyti, tačiau nesėkmingai. Tada 1842 metais ji nusiuntė jam laišką, kuriame prašė paskirti jai paskutinį pasimatymą.

Hercogas sutiko. Pasimatymo metu ponia X pasiūlė jam gaivinamųjų gėrimų stiklinę ir tarsi netyčia ją sudaužė, lengvai įpjaudama hercogui ranką. Tada ji pati praplovė ir perrišo jam žaizdą, o atsisveikindama paprašę palikti jai prisiminimui nosinę, kuri buvo persisunkusi hercogo krauju.

Apie tai sužinojęs Luji Pilypas, kuris būdamas tremtyje domėjosi okultizmu įsake padaryti kratą ponios X namuose, kad atgautų minėtą nosinę, tačiau ji nedelsiant išvyko į Angliją, o policijos paieškos nedavė jokių rezultatų. Anglijoje ponia X padedant juodosios magijos adeptui, atliko mirtiną kraujo užkalbėjimą, o paskutine užkalbėjimo operacija buvo įvykdyta 1842 metų liepos 13 dieną.

Netrukus po to Orleano hercogas važiavo karieta, kurią traukę arkliai pasibaidė ir nurūko kaip patrakę. Nors vežikas jam sakė, kad jokio pavojaus nėra ir iš tiesų po minutes arklius sutramdę, hercogas visgi iššoko iš vežimo ir užsimušė. Tą pačią dieną ir tą pačią valandą Londone ponia X kraujo užkalbėjimo dėka palaikydama astralinį ryšį su hercogu, pasakojo savo vyrui visas jos buvusio meilužio mirties smulkmenas.

Vis dėlto reikia pabrėžti, kad užkalbėjimas labai pavojingas pačiam kerėtojui. Astralinis žaibas, kur; jis siunčia savo priešui, turi įsmigti į pastarojo kuną, o jeigu jis negali į jį prasiskverbti, sugrįžta į siuntimo tašką ir smogia pačiam kerėtojui. Tai vadinama grįžtamuoju smugiu.

Kai užkalbėjimas labai stiprus, šis smūgis gali būti mirtinas. Dažnai kerėtojas užkalba, be savo priešo, dar kokį nors gyvūną, tam, kad jis prisiimtų grįžtamąjį smūgį- tuo atveju, jei numatytas žmogus atspindės mirtiną srovę.

Kartais užkalbėjimas trunka keletą savaičių ir net ilgiau. Jeigu kerėtojas panori palikti savo auką ramybėje (anuliuoti užkalbėjimą), turi perkelti užkalbėjimą kam nors kitam arba gyvūnui, kad pats nenukentėtų nuo grįžtamojo smūgio.

Geriausios priemones, padedančios atspindėti nuo užkalbėjimo: pasitikėjimas savimi, bebaimiškumas, tikėjimas ir malda, švarios mintys ir dvasingumas. Tada žmogų ne vien tik saugo gėrio agregorai, be to, astraliniai kerėtojo pasiųsti koriniai yra per daug materialus, kad užmegztų ryšį ir paveiktų jo aurą sudarytą iš subtiliausių ir dvasingesnių astralo dalelių. Ypatingą galią nuo užkalbėjimo turi visiškas ir nuoširdus atleidimas nusikaltėliui; tada pastarajam belieka dvi išeitys: arba atgailauti ir gintis šiuo atleidimu, arba žūti nuo grįžtamojo smūgio.