Главная » Статьи » Sąmokslo teorijos, Gandai

Gerbiami skaitytojai

Nuo šiol nauji straipsniai į šį tinklapį - ufospace.net - nebebus dedami. Visa aktyvi veikla persikelia į naują svetainę - paranormal.lt.  Straipsniai iš čia niekur nedings ir dar ilgai turėtų būti prieinami. Bet jai norite daugiau naujienų ir rusų k. mielai apsilankykite.


Ateities valstybė ir žmonės

Kategorija: Sąmokslo teorijos, Gandai» Žymos: Ateities valstybė ir žmonės
KLAUSIMAS. Ar turi šiuolaikinė mūsų valstybė ateitį? Kokia ateitis laukia pirmaujančių šalių po 30-50 metų? Kas labiausiai įtakos tos ateities pobūdį. Politinio dalyvavimo proceso plėtimasis (masių pabudimas), mokslo ir technikos procesas ir serija naujų kardinalių atradimų? Kokia bus ateities valstybė?

FURSOVAS. Šiuolaikiniame pasaulyje apie 30-50 metų prognozes negali būti kalbos, pernelyg greitai viskas keičiasi. Jeigu dešimti dešimtmečio pabaigoje ilgalaike galima buvo laikyti prognozę, nutaikytą 2-25 metais į priekį, tai šiandien reikėtų kalbėti ne daugiau kaip apie dešimtį metų. Už tos ribos prasideda vaizduotė - analitinė ir nelabai.

Ne visiškai aišku, kas yra "pirmaujanti šalis". Kas nulemia jos pirmavimą - ekonominis augimas, socialinė sfera, harmoningas asmenybės vystymasis, kultūros suklestėjimas?

Manau, su harmoningu vystymusi ir kultūra viskas aišku - tokiu visuomenių šiuolaikiniame pasaulyje nėra. Kai dėl visuomenių, demonstruojančių galingas ekonomikas ir jų augimą, tai jos arba priklauso kapitalistinės sistemos branduoliui, kuris apiplėšia Pietus, arba tokios šalys kaip Kinija, Indija, Brazilija. Pastarosiose ekonominis augimas įgyvendinamas vos ne tiesiogine prasme - ant 80-90% gyventojų kaulų ir turtina plonytį viršutinį elito sluoksnį. Be to, patys ekonominiai pasisekimai gimdo tokias socialines problemas, kurias vargu ar galima išspręsti taikiu evoliuciniu būdu. Bet kokiu atveju trapi naujų "pirmaujančių" socialinė struktūra ir ekologija vargu ar atlaikys jų ekonomines pergales - "jų bėda buvo pergalė, po pergalės atsivėrė tuštuma" (N. Koržavinas). Ne tokia aštria forma taip galima apibūdinti it daugelio Šiaurės šalių situaciją: būtent ekonominiai vėlyvojo kapitalizmo pasiekimai artina jį prie socialinio kracho.

KLAUSIMAS. Kaip manote, ar atsiras ateityje vietos laisvai rinkai?

FURSOVAS. Pradėsiu nuo to, kad laisva rinka niekad neegzistavo. "Laisvoji rinka" - tai kapitalizmo apologetų mitas, be to - ganėtinai primityvių, nes tie, kurie turi daugiau proto, darbuojasi rafinuočiau. Netgi XIX amžiaus vidurio Anglijos rinka (mid-Victorian market) – ne daugiau kaip institucinis darinys, o anaiptol ne ekonominis. Visa kapitalizmo kaip sistemos istorija - tai siekis pažaboti, užslopinti rinką. Ne atsitiktinai F. Brodelis mėgo kartoti: " Kapitalizmas - tai rinkos priešas". Apie kokią laisvą rinką galima kalbėti šiandien? Apie naftos, dujų, aukso, deimantų, ginklų "laisvą rinką"? Kainas nustato siaura žmonių grupė, kuri remiasi ne tik ekonominiais, bet ir politiniais sumetimais.

Postkapitalizmas tarsi nusileido iš viršaus (kai kapitalizmą demontavo pasaulinės kapitalistų klasės elitas, įvedęs kastinės vergvaldystės diktatūrą - linkėjimai Adolfui) ir iškilo iš apačios po socialinio sprogimo su itin sunkiomis pasekmėmis civilizacijai ir "naujųjų tamsiųjų amžių" pradžia. Kad ir kaip bebūtų, jis taps beveik galutiniu nuosprendžiu rinkai tokiu pavidalu, kokią mes ją žinome. Tiesą sakant, netgi mondializmo ideologai, tokie kaip Žakas Atali, tiesiai nurodo, jog būtina pakeisti pasaulinę finansinę sistemą globalia paskirstymo ekonomika, kitaip sakant - sudie, rinka. Dar vienas faktorius, kurio poveikis neigiamai veikia rinką - negatyvūs geoklimatiniai ir geofiziniai pokyčiai, nepriklausomai nuo to, kaip jie plėtosis - katastrofiškai ar palaipsniui. Juolab, kad šiandien vienas ant kito sluoksniais gulasi gamtinio pobūdžio globalinis atšalimas (mūsų akyse eina į pabaigą "ilgoji vasara", kuri prasidėjo prieš 12 000 metų, "Sfinkso epocha") ir ideologizuotas, išpūstas, tačiau turintis realų pagrindą antropogeninio pobūdžio globalinis atšilimas.

Katastrofos atveju žmonės iš pavojingų vietų siūbtelės ten, kur ne taip pavojinga, iš visko sprendžiant ,tai bus centrinė Azija ir Europos pietūs. Prasidės tautų kraustymasis iš labiausiai nukentėjusių vietų (Šiaurės Amerika, Europa) ir iš tų vietų, kurių gyventojai katastrofos metu bus palikti likimo valiai - pristigs vandens, maisto (Afrika, Artimieji Rytai, Vidurinė Azija). Prasidės pats tikriausias, o ne išgalvotas "Pietų sukilimas". Atsiras ir tokio sukilimo vadas, individualus ar kolektyvinis, kuris pamėgins pasinaudoti tautų kraustymusi. Tokioje situacijoje su "rinka" bus baigta tą patį momentą. Valstybės ir korporacinės (savi)organizacijos formos - štai pagrindinės visuomenės institutų vystymosi tokiose sąlygose kryptys.

Bet ir nekatastrofinis gamtinės bei socialinės aplinkos vystymosi scenarijus skatins valstybės sutvirtinimą ir jos kovos su viršnacionalinėmis struktūromis paaštrėjimą. Šiuolaikiniame pasaulyje galima išskirti du gyventojų masyvus: mobilų (neoklajokliai) ir stacionarų (sėslieji). Pirmajam atstovauja iš vienos pusės pasaulinio elito viršūnė, globalinė superklasė, laisvai judanti per planetą ir žemiausi sluoksniai, kurie arba migruoja, siekdami išgyventi, arba, neturėdami ko prarasti, prisiriša prie savo lūšnynų ir gali susikurti savo Slumland'us bet kur - ar tai Limoje, ar Los Andžele, Lagose, Marselyje - ir toliau - visur. Iš šitos publikos nėra ko tikėtis ir reikalauti. Eksploatacijos objektais šiuolaikiniame pasaulyje tampa tie, kurie gyvena stacionariai, sėsliai socialiai organizuotame šiuolaikinio pasaulio sektoriuje. Tai viduriniai sluoksniai ir prie jų besišliejantys darbininkų klasės viršutiniai segmentai. t.y. visuomenės vidurys - stabilumo pagrindas ir pagrindinis mokesčių mokėtojas, privalantis išlaikyti transnacionalines viršūnes ir apačias.

Šita našta išlaikyti socialinius tranus iš viršaus ir apačios nustumia vidutiniokus į visuomeninio gyvenimo kelkraštį, jie praranda materialias gėrybes ir statusą. Vienintelė šių grupių mobilizuojanti strategija kovoje dėl išgyvenimo, kad jų neužplūstų globalizatorių neoliberalaus progreso banga - dešinysis radikalizmas su aiškia nacionaline (gali gautis rasinė-etninė), valstybiška ir civilizacine orientacija.

Stacionarinių grupių įrankiu gali tapti visų pirma stipri valstybė, primenanti dešiniuosius radikalius Vakarų Europos ketvirto dešimtmečio režimus ir apartheido laikų PAR, atmetančius multikultūralizmą ir griežtai kovojančius su finansinio kapitalo slibinu, transnacionalinėmis korporacijomis ir viršnacionalinėmis biurokratijomis (ES ar NATO tipo). Visų čia išvardintų jėgų parankiniais kovoje su stacionariai gyvenančiais vidutiniokais gali tapti, ir greičiausiai taps tarptautiniai klajojantys varguoliai. Mes turime reikalą su iki tol dar neregėtos klasinės priešpriešos formavimusi. Šioje priešpriešoje dalyvauja ne vien klasės, bet ir rasės, tautos, religijos. Be to, šie prieštaravimai suskaldė ištisus sluoksnius ir valstybes, įskaitant pasaulinį elitą su jo klubais ir ložėmis, kadangi dabartinė pasaulinė krizė - tai ir pasaulinio elito, jo organizacinių formų ir masinių procesų valdymo metodų krizė.

Tuo pat metu sustiprėjusi valstybė, ypač katastrofos atveju, greičiausiai įgaus kitokios, postvalstybinės organizacijos formą, greičiausiai tai bus kažkas panašaus į ordiną-korporaciją (kaip Henriko VII ir Liudviko XI "naujosios monarchijos" XV amžiaus Anglijoje ir Prancūzijoje buvo pereinamosios formos tarp feodalinio valstybės organizavimo ir šiuolaikinio). Gali būti, ir tai ironiška, kad valstybės "atsisveikinimo gestu" taps rinkos, kuri ją kitados ir pagimdė, sunaikinimas - sic transit gloria mundi.

KLAUSIMAS. Kokius "ateities visuomenės" variantus matote? Kaip ir pagal kokius parametrus transformuosis Rusijos visuomenės struktūra?

FURSOVAS. Ateities visuomenė - tai greičiausiai aukštų technologijų korporacinių struktūrų pasaulis, apsuptas futuroarchaikos zonomis - klanais, gentimis, kriminalinėmis ordomis ir panašiai. Vieningos ateities nebus, tik skirtingi jos variantai, kurie susiformuos kaip XXI amžiaus socialinių karų rezultatai. Analogišku būdu vėlyvojo feodalizmo Europos ateitis trimis variantais - prancūzišku, vokišku ir anglišku - susiformavo kaip konkretus kovos tarp karūnos, senjorų ir apačių, rezultatas. Kai dėl Rusijos, tai ji, kaip "silpnoji grandis", pradėjo jausti kapitalizmo krizės pasekmes savo kailiu devinto ir dešimto dešimtmečių sandūroje. Taip taip - būtent kapitalizmo krizė, nes tarybinis socializmas, t.y. sisteminis antikapitalizmas jau septintame dešimtmetyje tapo integraliu kapitalistinės sistemos elementu ir būtent šią "silpnąją grandį", kad būtų pratęstas galingųjų gyvenimas, demontavo sąjunga, kurią sudarė Vakarų korporatokratai ir dalis tarybinės nomenklatūros (tarybinis globalios korporatokratijos segmentas, tiesęs kelią į globalizaciją, kuri būtų neįmanoma be TSRS sunaikinimo).

1989–1993 metų įvykiai TSRS ir Rusijoje - tai ne kapitalizmo triumfas, bet jo bendros sisteminės krizės pasireiškimas ypatingomis sąlygomis ir ypatingoje posistemėje (antikapitalistinėje). Pasireiškimas, kuris neatsitiktinai įgavo irstančio, lavonu atsiduodančio, kūrybiškumą ir prasmę praradusio "laukinio kapitalizmo" pavidalą.

Tai, kas atsirado potarybinėje Rusijoje dešimtame dešimtmetyje, dar mažiau panašu į kapitalizmą negu "smuklių civilizacija", susiformavusi poreforminėje Rusijoje 1870–1880 metais. Dabartinės Rusijos sociumas - tai savaime vykstančio vėlyvojo socializmo visuomenės irimas, konkrečių TSRS klasterių pasisavinimas/privatizavimas, dalyvaujant patiems rusams ir užsieniečiams. Ar dar galima grįžti prie normalios būklės, ar jau praėjome negrįžtamumo ribą? Į šį klausimą sunku atsakyti - mes žinome visuomenę, kurioje gyvename ir dirbame, dar prasčiau negu Andropovo laikais, o pasaulį už šios visuomenės ribų išmanome dar prasčiau. Be to, grįžimas į normalią būseną, jeigu jis įmanomas, bus itin skausmingas ir, greičiausiai, žiaurus.

Rusija per savo istoriją iš aklavietės ar spąstų situacijos išeidavo viso labo dviem būdais: arba per griežtą režimą iš viršaus (opričina), arba per griežtą režimą iš apačios (masiniai judėjimai, kuriuos užkulisiai panaudojo savo labui 1917 metais, o paskui - nuo 1929 iki septinto dešimtmečio vidurio būta samdomų ikiindustrinio ir ankstyvosios industrijos darbuotojų režimo, kurį Stalinas, drauge su dalimi užkulisių, užsiundė ant kairiųjų globalistų).

Posūkio taškai rusų istorijoje, jos tiesos momentai, atsitikdavo tada, kai Rusioje/Rusijoje, šalyje su ganėtinai nedideliu visuomeniniu (vadinasi, ir pridėtiniu) produktu, buvo pravalgomas praėjusios epochos, prieš tai gyvavusios sistemos paveldas ir iškildavo klausimas: kur ieškoti šaltinio šuoliui į ateitį? Kas taps šio šuolio "degalais"? Ką apribos šitas šuolis - elitą ar apačias? 1565 ir 1929 metais valdžia aiškiai atsakė į klausimą: sunku bus visiems, tačiau smūgis bus smogtas pirmiausiai "riebiems katinams", vienu atveju - kunigaikščiams ir bojarinams, kitu - pasaulinės revoliucijos gvardijai.

Šiandien situacija tokia: dar 5-6 metai ir bus galutinai pravalgytas visas tarybinis paveldas (kaip ir septintame XVI amžiaus dešimtmetyje - Ordos laikų paveldas ir 1929 - carinės imperinės Rusijos paveldas). Ir trečią kartą Rusijos istorijoje valdžiai iškils būtinybė pasirinkti. Tas pasirinkimas daug ką lems mūsų istorijoje, o gal ir ne tik mūsų. Manau, mėginimas surengti puotą ant gyventojų kaulų gali sukelti socialinį sprogimą (nežiūrint į išorišką gyventojų pasyvumą - dėmesingiau pažvelkime į šalies istoriją) ir šalies subyrėjimą. Beje, "liberalusis" klanas, esantis valdžioje, ar bent jau kai kurie jo atstovai, pradeda praregėti ir mėgina imtis prevencinių priemonių, kad atimtų iš potencialaus priešo (tiek tarp elito, tiek apačioje) psichoistorinį ginklą. Atskiras smulkus pavyzdys - triukšmas dėl destalinizacijos. Tačiau būtent tokio pobūdžio akcijos, demonstruodamos paniką ir neadekvatumą, veda į rezultatą, kuris yra priešingas sumanytajam ir pagreitina atomazgą. Juk ne veltui liaudis sako: "nežadink miegančio liūto".

Kitas dalykas, jei įvykiai Rusijoje pakryps revoliucijos linkme - tai greičiausiai bus kažkas labai baisaus. Revoliucija apskritai iškelia į paviršių padugnes ir piktadarius, kurie greitai prasimuša į vadus. Ne atsitiktinai Vivekananda vadino revoliucijas "šudrų laikmečiu". Kalbant apie dabartinę Rusiją, tai ji yra gerokai ligotesnė visuomenė ne XX amžiaus pradžios Rusija. Sukrėtimų atveju išplauks tokie dalykai, kad maža nepasirodys: kuo ligotesnė visuomenė, tuo kruvinesnės ir bjauresnės revoliucijos, sprendžiančios jos problemas, tuo žiauresnis režimas, kuris paskui turės sutramdyti tą revoliuciją, išgelbėti jos rezultatus nuo jos pačios kūrėjų ir išorės jėgų.

Gerai, kai reformos ateina iš viršaus, tačiau, kaip taisyklė, jos geriausiu atveju tik atitolina kruviną atomazgą (Aleksandro II reformos), o dažniau - ją priartina (Stolypinas). Suprantama, jeigu jos iš pat pradžių neturi destrukcinių tikslų (Gorbačiovas). Nedidelė paguoda: mūsų sukrėtimai taps pasaulinių sukrėtimų dalimi. Blogai bus visiems, Artimieji Rytai jau liepsnoja.

KLAUSIMAS. Ar esama šalių, kurios gali išvengti šio scenarijaus?

FURSOVAS. Suprantama, kažką XXI amžiaus krizė palies labiau, kažką - mažiau. Tačiau išvengti jos visiškai nepasiseks niekam. Nė vienoje atskirai paimtoje šalyje ne tik nepavyks sukurti šviesią ateitį, nė vienai atskirai paimtai valstybei nepasiseks pavieniui ištrūkti iš spąstų, kurių pavadinimas - globalusis kapitalizmas/kapitalistinė globalizacija. Ir dar: nepavyks be kovos ištrūkti drauge su dalimi pasaulinio lošimo šeimininkų (dalimi todėl, kad kita dalis gali tapti sąjungininke, bent jau taktine prasme). Teoriškai daugiausiai šansų vėliausiai įsmukti į krizę ir ilgiausiai atsilaikyti turi JAV. Amerika turi daugiau materialių, finansinių, informacinių ir karinių bei techninių priemonių ir galimybių nutolinti krizę. Jau aišku, kaip tai bus daroma. Pirma - sukuriant chaosą kiek įmanoma didesnėje planetos teritorijoje, kurios amerikiečiai negali pilnavertiškai kontroliuoti ir iš kur priversti pasitraukti, pereidami į globalinę strateginę gynybą (Trajano laikų Roma). Kalba eina apie savo problemų sprendimą, pridarant bėdų kitiems - Europai, Kinijai ir šiek tiek mažesniu laipsniu Rusijai bei Indijai.

Antra - Amerika, matomai, vis labiau ims darytis panaši į globalinį ir, esant galimybei, vienintelį ofšorą. Tam reikia sunaikinti ar eksproprijuoti ofšorus, ten patalpintų lėšų savininkus - priversti pervesti jas į JAV. Kaip rezultatą gauname ofšorinę tvirtovę "Amerika", apsuptą chaoso okeano. Bėda, vis dėlto, yra ta, kad chaosas jau plinta ir Amerikoje, jis bręsta joje nuo septinto dešimtmečio ir, pagal istorijos ironiją, šitas auglys gali pratrūkti ir aptaškyti kraujais ponus su baltais kostiumais būtent tuomet, kai tvirtovės gynėjai švęs pergalę. Kitas klausimas - kuo gali tapti tasai auglys visam pasauliui. Vargu ar tai bus kažkas gero. Tačiau pirmiausiai jis suės savo šeimininką.

Kalbėdamas apskritai, turiu pažymėti: kai sistema žūsta - o būtent tai vyksta su kapitalizmu, jos neįmanoma išgelbėti. Dar daugiau - kaip taisyklė, dauguma mėginimų tai padaryti yra kontrproduktyvūs. Galvoti reikia apie tai, kokį pasaulį kursime ant griuvėsių, reikia ruoštis gyvenimui po Katastrofos. O tai įmanoma ir būtent tai kelia optimizmą. Pasirengimas - tai visų pirma kūrimas tokių socialinių tinklų, kurie sugebės apginti socialinę organizaciją maištų, karų ir anarchijos laikotarpiu ir išsaugos per pastaruosius šimtmečius sukauptas žinias. Tačiau socialiniai tinklai, rezistuojantys krizei ir adekvačios pokriziniam pasauliui, reikalauja kaip būtinos sąlygos naujo mokslo apie visuomenę ir žmogų. Šiuolaikinė "triada" - ekonomika, sociologija ir politiniai mokslai atstovauja greičiau tam tikrai kriptomatikai. Naujo mokslo sukūrimas - ne vienišių darbas. Tuo pat metu jis reikalauja ilgesnio laikotarpio - reikalingos intelektualios specpajėgos, kurios sugebėtų tapti svarbia sudėtine dalimi strateginio poveikio subjekte, t.y. subjekte, kuris sugebės išsikelti ir išspręsti strateginius uždavinius, planuoti ateitį ir ją valdyti, kontroliuodami laiką. Tik laiko valdovai pergyvens katastrofą, sukurs ir apgins naują pasaulį. Chronokratija - štai realus atsakas žūstančiam kapitalizmui ir jo šeimininkams.

Šaltinis Журнал "ИНТЕЛРОС, vertėjas versijos.com

PANAŠŪS STRAIPSNIAI:
Kategorija: Sąmokslo teorijos, Gandai | Patalpino: Rolando (10.11.2013) |
Просмотров: 471 | Рейтинг: 0.0/0

Pasidalinkite straipsniu su visais, jums vienas paspaudimas, o mums malonumas.

// Rekomenduojamevisos naujienos

ufospace
Žalias ir nedegantis...

Dolerio istorija - tikras detektyvas.... (4910)

ufospace
NASA: Marse tikrai buvo vandens...

BC praneša, jog mokslininkai nuo šiol tu... (903)
ufospace
„Hubble“ užfiksavo šviesmečio ilgio...

Kosminis teleskopas „Hubble“ užfiksavo d... (616)
ufospace
Marso atmosferoje kadaise galėjo bū...

Labai tikėtina, kad prieš keturis milija... (771)
ufospace
Pirmas pasaulyje sintetinis mėsaini...

Paaiškėjo, kad žmogus, finansavęs pirmoj... (623)
ufospace
Vaiduoklis – gelbėtojas: pilkasis ž...

Vienas seniausių atostogų vietovių Rytin... (681)
ufospace
Sikorskio iššūkis įveiktas: žmogaus...

Po daugiau nei 30 metų nuo paskelbimo... (820)

ufospace
Kinijoje aptikta seniausia pasaulyj...

Kinijos mokslininkų komanda teigia aptik... (620)
ufospace
Istorinis „Voyager 1“ garso įrašas:...

Į tarpžvaigždinę erdvę įskriejusiu pripa... (532)
ufospace
Rusijoje sukurta hipergarsinė raket...

Rusijoje pagamintas hipergarsinės raketo... (629)
Всего комментариев. Iš viso komentarų: 0
avatar

Kategorijosvisos naujienos