Главная » Статьи » Mistika

Gerbiami skaitytojai

Nuo šiol nauji straipsniai į šį tinklapį - ufospace.net - nebebus dedami. Visa aktyvi veikla persikelia į naują svetainę - paranormal.lt.  Straipsniai iš čia niekur nedings ir dar ilgai turėtų būti prieinami. Bet jai norite daugiau naujienų ir rusų k. mielai apsilankykite.


Lenkų dailininkė papasakojo savo išgyvenimus klinikinės mirties metu

Kategorija: Mistika» Žymos: dvasia, pomirtinis gyvenimas

Klausimas apie tai kas mūsų laukia po mirties, žmones domina jau daugybę amžių. Šiems tyrimams skirta daugybė publikacijų, užfiksuoti šimtų žmonių, kurie buvo patyrę klinikinę mirtį ir grįžo “iš anapus”, prisiminimai. Aname pasaulyje pabuvojo ir lenkų dailininkė Alicija Zentek. Ji apie tai papasakojo savo straipsnyje „molbertai”, kuris buvo atspausdintas žurnale „nleznany Swiat”.

Mane klinikinė mirtis ištiko 1989-ųjų m. sausio 8 d., kai buvau nėščia. Apie 22 valandą prasidėjo smarkus kraujavimas. Nejaučiau jokio skausmo, tik buvo labai silpna ir šalta. Supratau, kad mirštu.

Operacinėje prie manęs prijungę įvairiausių aparatų, anesteziologas ėmė garsiai skaityti jų parodymus. Greitai aš ėmiau dusti ir išgirdau gydytojo žodžius: „Netenku kontakto su paciente, nejaučiu pulso, reikia gelbėti kūdikį…” Aplinkinių balsai ėmė tilti, veidai pasidarė neryškūs, o po to mane apsupo aklina tamsa…

…Aš vėl pajutau esanti operacinėje. Dabar man buvo labai gera, lengva. Gydytojai darbavosi su kūnu, kuris gulėjo ant stalo. Aš priartėjau prie kūno – ten gulėjau aš. Mano susidvejinimas mane sukrėtė. Ten, ant stalo, aš gulėjau kaip kokia pliauska, tačiau tuo pačiu metu buvau čia – sveika, pilna jėgų. Netgi galėjau sklandyti ore.

Negi aš stebuklingai pasveikau? Tačiau kodėl niekas manęs nemato? Aš nusklendžiau prie lango. Lauke buvo tamsu, staiga mane apėmė panika, aš pajutau, kad būtinai turiu atkreipti gydytojų dėmesį. Aš ėmiau rėkti, kad pasveikau, jog man nieko daugiau nereikia daryti. Tačiau jie manęs nematė ir negirdėjo. Nuo įtampos aš pavargau, pakilau aukščiau ir pakibau ore.

Jėgos po truputį ėmė grįžti. Aš buvau įsitikinusi, kad esu gyva, nes mačiau, girdėjau, jaučiau. Tik nejaučiau savo kūno svorio. Dėl tokios neįprastos būsenos mane apėmė stipri baimė. Aš supratu, jei manęs niekas nemato ir negirdi, tai aš tapau kitokia. Tačiau kodėl? Juk aš gyva! Kas man atsitiko?

Atsiskyrimas nuo kūno

Aš liečiau įvairius daiktus – pojūčiai buvo tokie patys, kaip ir anksčiau. Pabandžiau užmegzti kontaktą su lauke buvusiais žmonėmis. Per langą išsklendžiau į lauką, pakilau virš apšvietimo stulpų ir nusklendžiau link miestelio. Po to nusileidau ant žemės ir ėmiau eiti pėsčiomis. Pamačiau merginą ir vaikiną, kurie stovėjo prie kiemo vartelių. Jie buvo susikabinę už rankų ir tarpusavyje kalbėjo. Aš priartėjau prie jų, pažvelgiau į akis, apėjau aplinkui, bet nebuvo jokios reakcijos. Garsiai sušukau: „Ar jūs manęs nematote?”. Vietoje atsakymo vaikinas prisitraukė arčiau merginą, ją pabučiavo ir jaunuoliai išsiskyrė.

Supratau, kad tarp manęs ir realaus pasaulio atsirado kažkoks barjeras, mane pradėjo krėsti nervinis drebulys. Priekyje išgirdau garsius balsus. Nuėjau pasitikti jaunimo būrelio. Sustojau keletas žingsnių prieš juos. Tuoj jie mane užkliudys… Tačiau jie praėjo pro mane kiaurai, kaip pro tuščią erdvę! Man pasidarė visiškai baisu.

Apimta beviltiškumo nusprendžiau grįžti į operacinę. Pabandžiau užmegzti kontaktą su kūnu, kuriuo jau niekas nebesidomėjo. Jei tai pasisektų padaryti, aš vėl įeičiau į kūną, susijungčiau su juo. Tačiau kūnas į mano bandymus nereagavo. Aš įsitikinau, kad esu visiškai izoliuota.

Aš mačiau, girdėjau ir jaučiau aplinkinį pasaulį, tačiau šio pasaulio žmonės manęs nematė, negirdėjo ir nejautė! Po lubomis pasirodė baltas spindulys. Jis leidosi prie manęs, neakindamas ir nenudegindamas. Supratau, kad spindulys kviečia pas save, žada išlaisvinti iš izoliacijos. Aš net nesuabejojau ir pajudėjau link spindulio.

Sklendžiau šalia spindulio tarsi į nematomo kalno viršūnę. Jaučiausi visiškai saugi. Kai pasiekiau viršūnę, pamačiau nuostabią šalį, aplinkui švytėjo harmoningai ryškios ir tuo pačiu metu beveik permatomos spalvos. Tai neįmanoma apsakyti žodžiais. Aš visą laiką žvalgiausi aplinkui. Visa tai, kas buvo aplinkui, mane užpildė tokiu pasigėrėjimu, kad aš net šūktelėjau: „Dieve, koks grožis! Aš turiu visa tai nutapyti”. Mane apėmė karštas troškimas sugrįžti į ankstesnę realybę ir paveiksluose pavaizduoti visa tai, ką čia pamačiau.

rojusVos tik apie tai pagalvojau, vėl atsiradau operacinėje. Šį kartą į ją žiūrėjau tarsi iš šalies, lyg į kino teatro ekraną. Buvo rodomas nespalvotas filmas. Kontrastas su pasakiškos šalies nepaprastu peizažu buvo toks didžiulis, kad aš vėl nusprendžiau persikelti tenai. Susižavėjimo jausmas nepraėjo. O galvoje vis gimdavo klausimas: „Ar aš gyva, ar ne?” Dar buvo baisu, kad jei įžengsiu per toli į šį nežinomą pasaulį, tai atgal jau nebegalėsiu sugrįžti. Tuo pačiu metu labai nenorėjo skirtis su tokiu stebuklu.

Tačiau noras kuo greičiau drobėje atvaizduoti ir kitiems žmonėms parodyti nuostabią šalį vėl apėmė mane su nauja jėga. Tuo momentu mane kažkas sustabdė (tarsi kažkas sugriebė iš nugaros už kaklo) ir prastume pro mėlyną permatomą pertvarą. Aš pro ją praslydau kaip per želė. Dabar aš į pasakišką grožį žiūrėjau nebe iš šalies, o pati buvau jame! Mano akys įdėmiai žiūrėjo į kiekvieną detalę.

Visai arti manęs atsirado vaivorykštė. Ji buvo tokia pat, kaip ir Žemėje. Vaivorykštė buvo taip arti manęs, kad galėjau ją paliesti ranka. Spalvos buvo tos pačios – mėlyna, geltona, raudona. Žemėje vaivorykštė reiškia, kad artėja geras oras. O kaip čia?

Pokalbis su Šventąja Dvasia

„Tu matai įvairios jėgos ir skirtingo poveikio pagrindinių energijų sankaupą. Kiekviena šių energijų turi savo spalvą”. Šie žodžiai aiškiai nuskambėjo mano sąmonėje, tarsi juos ištarė kažkas stovintis visai šalia manęs.

Aš ėjau toliau. Aplinkui buvo raudonų tulpių jūra. Pasilenkiau prie gėlių ir ėmiau jas apžiūrinėti. Nuostabiausia buvo tai, kad aš galėjau mintimis bendrauti su jomis! Gėlės papasakojo man apie save. Aš sustojau prie kitų gėlių, jos irgi kalbėjo su manimi. Kiekviena gėlė turėjo savo norus ir problemas, visai kaip žmonės Žemėje. Aš išsigandau, kad užlipau ant gyvų būtybių. Pažvelgiau sau po kojomis. Tačiau pasirodė, kad aš gėlėms nedarau jokios žalos, nes esu tokia lengva, kad gėlės po mano kojomis net nelinksta. Aš supratau, kad čia viskas sukurta taip, jog visi gamtos kūriniai yra vienodai svarbūs, turi vienodą vertę. Tarsi apdovanojimas už šias mintis ant manęs staiga atsirado baltas apsiaustas, o sąmonėje pasigirdo žodžiai: „Dabar pati gali pasirinkti kelią, kuriuo eisi toliau”.

Mane vėl apėmė noras pasidalinti su žmonėmis čia patirtais džiaugsmingais pojūčiais, todėl nusprendžiau grįžti pas juos. Su dideliu gailesčiu pakilau aukštyn virš nuostabaus grožio krašto. Skrisdama vis atsigręždavau atgal, kad galėčiau vėl ir vėl pasigrožėti nuostabiu reginiu.

Mėlyna erdvė aplinkui palaipsniui tamsėjo, pasidarė tamsiai mėlynos spalvos. Netikėtai netoliese pamačiau kažkokį išskydusį vaizdą, kurio kontūrai buvo panašūs į žmogų. Tai buvo Švenčiausioji Dvasia. Nuo jos sklido begalinis gėris, o mano galvoje vėl pasigirdo jos žodžiai: „Nebijok manęs, nepadarysiu tau nieko blogo. Tu gali kalbėti su manimi. Jeigu nori, gali manęs klausinėti, aš atsakysiu. O jeigu panorėsi sugrįžti į savo pasaulį, pasakyk man tai”.

Mes pradėjome bendrauti mintyse. Dvasia tapo mano nuodėmklausiu, šventiku, mokytoju ir draugu. Aš supratau, kad ji – tikras gėrio įsikūnijimas. Papasakojau apie save, atskleidžiau netgi pačias didžiausias savo paslaptis, tiek geras, tiek blogas. Jeigu norėdavau ką nors nuo Dvasios nutylėti, suprasdavau, kad ji apie tai žino. Nebijojau papasakoti apie pačius tamsiausius savo gyvenimo momentus. Ji manęs nesmerkė, tik paaiškino, nurodė klaidas, mokino, kaip būti kritiškai savo pačios atžvilgiu.

Vienu metu, pati sau netikėtai, pasakiau : „Aš neverta būti danguje, nes nelankiau mišių, nevaikščiojau į bažnyčią, nors esu katalikė”. O Šventoji Dvasia atsakė: „Bažnyčią pastatė žmonės. Jeigu tiki Dievu, tai galima prisėsti netgi ant pakelės akmens ir pasimelsti”.

Taip kalbėdami mes skriejome per bekraštes kosmoso platybes, mėlynoje tamsoje mirksėjo šviesūs taškeliai, tačiau jie neakino akių. Aš po savimi pamačiau mūsų Žemę, kuri atrodė lygiai taip, kai iš kosminių palydovų padarytose nuotraukose – labi graži, spalvinga. Aš paklausiai Dvasios: „Sakyk, ar Žemei gresia žūtis?” Ji atsakė: „Gyvybė Žemėje, kaip ir visuose kituose dangaus kūnuose, turi savo egzistavimo periodą. Kokio ilgio jis bus, tai priklauso nuo žmonių. Kol kas žmonės tik žudo gamtą ir naikiną Žemę, nors ji kol kas sugeba atsilaikyti prieš žmones. Tačiau Žemės energija dėl šio pasipriešinimo žmonių veiklai vis silpsta”.

Sugrįžimas

Mes priartėjome prie didžiulio rožinės spalvos debesio, man kilo noras atsidurti jo viduje. Tačiau Dvasia mane sustabdė. Ji mane perspėjo: „Neskrisk tenai, tai pavojinga!” Aš staiga pasijutau nejaukiai, tarsi nujaučiau kažkokį pavojų ir užsinorėjau grįžti į savo kūną. Atsidūriau ilgame tamsiame tunelyje, kuriuo skridau viena pati. Šventosios Dvasios šalia manęs nebebuvo.

…Atmerkiau akis. Pamačiau gydytojus, kambarį su lovomis. Vienoje šių lovų gulėjau aš pati. Šalia manęs stovėjo keturi žmonės baltais chalatais. Aš pakėliau galvą ir paklausiau: „Kur aš? Ir kur ta nuostabi šalis?”

Gydytojai susižvalgė tarpusavyje, vienas jų nusišypsojo ir paglostė mano galvą. Aš susigėdau dėl tokio savo klausimo, nes gydytojai tikriausiai pagalvojo, kad man ne viskas tvarkoje su galva.

Taip aš išgyvenau klinikinę mirtį ir buvimą ne savo kūne. Dabar žinau, kad žmonės, kurie tai patyrę, yra ne kokie psichiniai ligoniai, o visiškai normalūs žmonės. Niekuo neišsiskirdami iš kitų žmonių, jie grįžo „iš tenai”, patyrė tokius jausmus ir pergyvenimus, kurių neįmanoma net įsivaizduoti kitiems žmonėms, kurie to nepatyrė. Dar žinau, kad tos kelionės metu įgijau daugiau žinių, suvokiau ir supratau daugiau, nei per visą iki tol buvusį gyvenimą.

Kategorija: Mistika | Patalpino: Rolando (18.06.2013) | Autoriai: Apiemistika | | Aut. teisės: http://APIEMISTIKA.LT
Просмотров: 815 | Рейтинг: 0.0/0

Pasidalinkite straipsniu su visais, jums vienas paspaudimas, o mums malonumas.

// Rekomenduojamevisos naujienos

ufospace
Didysis Tvanas buvo – teigia moksla...

Pats Jėzus Kristus mini Tvaną, tačiau... (667)

ufospace
Kosminės skerdynės: „Hubble“ nufoto...

NASA kosminis teleskopas „Hubble“ užfiks... (567)
ufospace
Užfiksuota, kaip į Saulę nukrenta k...

NASA Saulės ir heliosferos observatorijo... (550)
ufospace
Serpo projektas – tiesa ar melas?...

Ufologai tvirtina, kad MJ-12 („... (1615)

ufospace
NSO Lenkijoje...

Dažniausiai pasitaikantys pranešimai api... (1677)
ufospace
Motociklininkai ateityje galės įsig...

Niekas nepasiginčys, kad „Google Glass“ ... (609)
ufospace
Filadelfijos eksperimentas. Nematom...

Filadelfijos eksperim... (1176)

ufospace
Naktį su Žeme prasilenkė futbolo ai...

Naktį į antradienį netoli Žemės praskrie... (549)
ufospace
HP pristatė kompiuterį „viskas vien...

Bendrovė HP pranešė pristačiusi „HP ENVY... (721)
ufospace
NASA parodė, kaip vyks pilotuojamas...

NASA publikavo vaizdo klipą, kuriame par... (574)
Всего комментариев. Iš viso komentarų: 0
avatar

Kategorijosvisos naujienos