Меню
Назад Главная » Каталог статей » Homosapiens galia

70-mečio sulaukusi Australijos lietuvė Lidija Šimkutė: nevartoju jokių vaistų. Net valerijono!

Naujausia Australijoje gyvenančios lietuvės poetės ir vertėjos Lidijos Šimkutės-Pocienės dvikalbė poezijos knyga „Kažkas pasakyta = Something is Said” kai kam taps tikru vasaros atradimu. Atvertus ją akimirksniu įtrauks gaivi erdvė, kartais vos trijų eilučių lakoniški eilėraščiai, iš jausmų ir tylos audžiantys tik vienai Lidijai būdingą peizažą.

Pasak literatūrologo Tomo Venclovos, L. Šimkutės eilės, kad ir minimalistinės, labai įvairios. Jose – ir Australijos eukaliptai, ir Viena, ir Budapeštas, ir tiksliai, vos keliais žodžiais nupieštas Niujorko baras. Vis dėlto realiausi iš šių vaizdinių – Vilnius ir Baltijos jūra. Iš Žemaitijos kilusi L. Šimkutė yra apkeliavusi pusę pasaulio, tačiau kone kiekvieną vasarą semtis įkvėpimo grįžta į Lietuvą.

Miela Lidija, kokia jūsų gyvenimo istorija? Kaip atsidūrėte Australijoje?

Gimiau Krakių kaime, prie Mosėdžio. Tėvelis Pranas Šimkus buvo seniūnas, ir mūsų šeima nutarė trauktis į Vakarus. Tėvelio brolis pasiliko, ir viskas jam baigėsi labai liūdnai. Jis buvo šaulys, užtai jį rusų valdžia suėmė ir kiek teko girdėti iš jo dukters, mano pusseserės, jis bandė vežamas šokti iš vežimo, todėl jį nušovė. Iki šiol nerado jo palaikų. Nežinia, kur jis palaidotas. Džiaugiuosi, kad mūsų tėvelis turėjo drąsos rizikuoti ir bėgti su šeima į užsienį. Todėl mano vaikystė prabėgo Vokietijoje, pabėgėlių stovyklose.

Esu nurašiusi tėvelio dienoraštį ir jį publikavusi keliuose leidiniuose Lietuvoje – „Naujoji Romuva“ bei „Mūsų žodis“, „Žemaitijos saulutė“. Pasakojimą apie mūsų gyvenimą pabėgėlių stovyklose taip pat pasiunčiau naujai ruošiamai knygai apie Mosėdžio žmones.

Beje, aš iš dvynių. Mano sesė neišgyveno. Kažkokia žynė pasakė, kad ji neišgyvens, nors aš gimiau mažesnė ir silpnesnė. Atėjo ir pasakė: „Šita mirs, šita gyvens“ ir parodė į mane. Visi tikėjosi, kad būtent aš neišsilaikysiu, mirsiu... Kai gimiau, mane murkdė į šaltą vandenį, purtė, kol pagaliau pravirkau, išleidau kažkokį balselį. Prieš ruošiantis bėgti sesutė gavo plaučių uždegimą ir numirė.

Mano senelis, toks baltas kaip žynys, maldavo, kad tėvai mane paliktų, sakė: „Jūs neturėsit kur jos palaidoti – ji neišsilaikys“, bet kaip tėvai paliks savo vaiką? Bėgant su vežimu prieš pat nosį subombardavo tiltą, teko viską mesti, pasiimti tik tai, ką pajėgė pasiimti į rankas ir bėgti. Bet kažką pasisekė išsaugoti. Praėjusiais metais Skuodo muziejui padovanojau mamos austų ir siuvinėtų rankdarbių ir senų šeimos nuotraukų. Ji turėjo auksines rankas.

Ką prisimenat iš emigracijos laikų. Iš gyvenimo pabėgėlių stovyklose?

Prisimenu tik nuotrupas, bet brolis, kuris už mane septyniais metais vyresnis, vis papildo prisiminimus, ir daug kas grįžta atmintin. Kaip 1949 metais traukiniu važiavome į Italiją. Iš ten laivu išplaukėme į Australiją. Plaukėm visą mėnesį. Pradžia Australijoje buvo labai sunki. Tais laikais Australijos valdžia buvo negailestinga. Jiems reikėjo darbo jėgos. Jie su ta sąlyga mus pargabeno už dyka, tad mūsų tėvai turėjo išpildyti dviejų metų sutartį – dirbti sunkų darbą, bet mano tėveliui pavyko išdirbti lentpjūvėje tik vienerius metus. Neatsižvelgė, ar esi mokytas, ar profesorius, ar gydytojas – visi turėjo dirbti juodą darbą. Norintys dirbti pagal profesiją Australijoje turėjo perlaikyti profesinius egzaminus. Valdžia nesirūpino atvykėlių kultūros išsaugojimu. Viskuo teko rūpintis patiems.

Bet jūs išlaikėte puikią lietuvių kalbą. Kalbate, rašote, netgi kuriate eilėraščius...

Tai – tėvų nuopelnas. Tėvelis buvo nuostabus pasakorius ir poezijos mylėtojas. Vakarais sekdavo pasakas arba pasakodavo apie jų gražų gyvenimą Lietuvoje, ir protarpiais skaitydavom eilėraščius. Pirmuosius vaikystės eilėraščius pradėjau rašyti jo inspiruota. Australijoje jaučiausi vieniša, nes nemokėjau anglų kalbos, klaidžiodavau vandenyno pakrantėmis ir įsivaizduodavau esanti vaidilutė. Rašydavau eiles ir jas degindavau, tarsi aukas dievams. Buvau gražiai Vokietijoje išauklėta, o tie australiukai buvo labai skirtingi, neradau su jais bendros kalbos. Man Lietuva tapo savotiškas mitų kraštas, nes tėveliai nupiešė be galo gražų Lietuvos paveikslą. Ji iš tiesų yra graži.

Bet kai pirmą sykį 1976 metais, dar Brežnevo laikais, atvykau į Vilniaus universitete rengiamus lituanistikos kursus, taip nusivyliau... Gamta graži, bet universitetas, pastatai apšiurę, žmonės pikti nemandagūs. Patyriau depresiją. Galvojau: kur ta tėvelių nupasakota Lietuva? Nusivylimą apmalšino šiluma giminių, kurie manęs atvyko pasitikti. Kai kurie išeivijos lietuviai mane už tai pasmerkė, bet aš tą laiką prisimenu su nostalgija. Man pačiai buvo įdomu, čia susipažinau su nuostabiais žmonėmis.

Kaip jūs patekote į Lietuvą? Ko gero, teko pereiti saugumo filtrą, kažką pažadėti?

Nieko neteko žadėti. Kadangi mane pakvietė Vilniaus universitetas, kuriame buvo surengti kursai užsieniečiams, o aš parašiau pareiškimą, kad noriu juose mokytis. Apie tuos kursus man pasakė Australijos lietuvių atstovė Amerikoje.

Tuose kursuose buvo labai daug sovietų infiltruotų asmenų, kurie pasitaikius progai aiškino, kad jie Lietuvą išgelbėjo nuo vokiečių, mus vežė ekskursijon į Kauno IX fortą. Bet aš jau buvau apsišvietusi, apsiskaičiusi. Žinojau, kaip buvo iš tiesų. Aš mokėjau lietuviškai, bet tie kursai man buvo geras pretekstas pabūti Lietuvoje net du mėnesius. Žinoma, pastebėjau paskui mane sekiojantį „angelą sargą“ – merginą iš saugumo, kuri, matyt, turėjo informuoti kur einu, ką darau. Kai kas manė, kad tai mano giminaitė, bet aš ją ignoravau, ir kadangi politika nebuvau susidomėjusi, ji vėliau, lyg tai dingo.

Tuo metu jau buvau ištekėjusi. Gimiau 1942, o čia atvykau 1976. Jau turėjau sūnų ir dukrą. Tai buvo akstinas išlaikyti lietuvybę ir lietuvių kalbos mokyti savo vaikus, rūpintis lietuvybe.

Kiek anksčiau, 1974 metais, Amerikoje vyko pasaulio lietuvių kongresas, aš buvau viena iš atstovių. Teko apsistoti ar viešėti ir vėliau dėl įvairių progų; ten susipažinau su žymiausiais išeivijos kultūrininkais. Paminėsiu tik keletą: Mariją Gimbutienę, Gintautą Vėžį, Algimantą Mackų, kurie išleido mano pirmas dvi poezijos knygas; Henrika Nagį, Alfonsą Nyką Niliūną, Jurgį Blekaitį, Marių ir Ziną Katališkius, Alę Rūtą, Bronių Railą, istoriką Vincą Trumpą, dailininkus Viktorą Petravičių, Vytautą Virkau, Zitą Sodeikienę, skulptorių Vytautą Kašubą ir jo žmona, Joną Meką...

Beje – apie Joną Meką. Koks jis žmogus, kaip sekėsi bendrauti? Lietuvoje apie jį sklando legendos...

Niujorke su juo esame bendravę visą savaitę. Susitikome prie Modernaus meno centro, buvau skaičiusi jo poezijos rinkinį „Pavieniai žodžiai“. Jau tada buvau linkusi į poezijos minimalizmą, man jo kūryba imponavo. Pats jis atrodė man lyg ir nedrąsus. Nustebau, nes žinojau, kad yra avangardinių filmų autorius, laimėjęs premiją už filmą, kuria buvau mačiusi viename kino festivalyje. Jis padovanojo man ir kitą savo poezijos knygelę „Reminiscencijos“. Labai gražiai įrištą, odiniais viršeliais. Vėliau apsilankęs Lietuvoje, savo tėviškėje, sukūrė filmą tokiu pačiu pavadinimu. Aš maniau, kad praleiskime valandą, bet ne – mes praleidome kur kas daugiau. Netgi papietavome. Jis mane palydėjo į butą lofte, kuriame buvau apsistojusi pas vieną dailininkę. Paklausė ką veiksiu kitą dieną ir vėl pasiūlė susitikti. Beveik kasdien susitikdavome. Jis buvo labai nuoširdus. Nuvedė į archyvinių filmą kino centrą, ten išvydau Jeano Cocteau filmą „Poeto kraujas“, žiūrėdama šią ir kitas filmas sėdėjau kažkokiame gaubte ir filmas išgyvenome labai savitai, labai asmeniškai. Parodė kai kuriuos savo filmus, supažindino su savo draugais. Vis užeidavom į labai įdomius gatvės restoranus. Jį nuolat kas nors atpažindavo. Niujorko Green Village – kaip didelis kaimas, ten gyvena daug menininkų. Užsukome ir pas Jurgį Mačiūną – Fluxus meno pradininką, kuris mane apdovanojo visokiais savo darbeliais; įdomus charakteris. Buvo įsikūręs rūsyje, labai didelė erdvėje, o vonią jam atstojo didžiulis, berods, bronzos ar kito metalo kubilas.

Kitą kartą apsilankiau pas Kašubas – skulptorių Vytautą ir jo žmoną Aleksandrą – ypatingo architektūrinio meno atstovę, kuri statyboms nenaudodavo vinių, viską pagamindavo iš vieno tūrio, turėjo labai savitą stilių. Man teko įžengti į vieną jos sukurta, tarsi drobinį kurinį ir vėliau atpasakoti jai savo įspūdžius toje erdvėje.

Lietuvoje susipažinau su daugeliu dailininkų, ilgokai susirašinėjau su Vincu Kisarausku, kuris mane skatino rinkti ekslibrius; juos eksponuodavau po Australijos galerijas ir bibliotekas. Sužinojęs, kad rašau eiles, nustebo, kad pagal profesiją nesu menininkė, o dietologė. Bet ta profesija man suteikė stabilumo, disciplinos, tvarkos. Iš prigimties esu svajotoje.

Eilėraščius rašiau pradžioje tik lietuviškai, nors nežinojau, kur juos publikuosiu. Pirmą kartą savo poeziją skaičiau II pasaulio lietuvių jaunimo kongrese Čikagoje. Prie manęs priėjo poetas Henrikas Nagys ir sako: „Kodėl jūs savo eilėraščių niekur nepublikuojate?“ Sakau: „Aš nežinau, kur publikuot. Lietuvoje esu „persona non grata“. Jis pasakė, kad Amerikoje yra lietuvių leidinių, ir mano pirmas eilėraštis pasirodė leidinyje „Metmenys“, paskui „Aiduose“. Pastebėjęs, kad gerai kalbu lietuviškai, paragino tobulinti lietuvių literatūros, istorijos, tautosakos žinias. Pradėjau neakivaizdiniu būdu lankyti Čikagos lietuvių kalbos institutą.

Tais pačiais metais susitikau su Marija Gimbutiene. Ji man tapo tarsi žemė motina, sesuo, tvirtumo, ištvermės pavyzdys. Ji gyveno Los Andžele Grand Canyon priemiestyje, tarp uolų. Nuvažiavau pas ją ir tuoj pat supratau, kad prieš mane pasaulinio masto mokslininkė. Vienas kambarys buvo tik biblioteka. Mane jai rekomendavo Elena Bradūnaitė. Maniau, kad ji mano metų, bet pasirodė daug vyresnė, pasidarė nepatogu, o ji man: „Nieko tokio, dabar atostogauju, be to jūs man patinkate. Galite likti kiek norite“. Taigi pas ją pabuvau apie savaitę. Vėliau visada pas ją apsistodavau. Buvau nustebinta jos šiluma, vaišingumu, jos žiniomis. Paskui ji nusipirko namą dykumoje, ten irgi lankiausi ir tekdavo su ją vaikštinėti. Gyvenu tais prisiminimas, jai paskyriau eilėraštį, kuris yra rinktinėje „Kažkas pasakyta“. Paskutinį sykį susitikome Lietuvoje prieš jai apleidžiant šį pasaulį.

Ko gero, ne tik Amerikoje sutikote žinomų lietuvių. Kur, pas ką apsistodavote, su kuo bendravote?

Taip. Londone – su skulptorę Eleną Gaputytę, Paryžiuje – su skulptoriumi Antanu Mončiu, dailininkais Vytautu Kasiuliu ir Raimundu Mikšiu. Apsistodavau pas puikų žmogų kun. Petrošių, kuris buvo mano vyro giminė. Prisimenu ir prof. Julių Greimą, žinomą semiotikos mokslininką. Jis pakvietė į svečius užmiestyje. Jis atrodė kaip kaimietis, bet turėjo aiškaus prancūziško rafinuotumo, mandagumo nors tuo pačiu buvo labai paprastas ir šiltas. Jis man rekomendavo aplankyti Šartro katedrą. Australijoje irgi teko bendrauti su rašytojais ir dailininkais bei skulptoriais Vytautu Janavičiumi, Aldona Vesčiūnaite, Jurgiu ir Jolanta Janavičiais, Henriku Šalkausku, Eva Kubbos, Adolfu Vaičaičiu, Ieva Pociene, teatro režisieriumi Helmutu Bakaičiu ir kitais. Paskutiniu metu su jaunesniais, dailininku-muziku Daniu Kesminu ir muzike Anita Hustas, kuri praėjusiai metais pritarė kontrabosu man skaitant savo poeziją „World Matters Conference“ Melburne. Kiek ankščiau Danius labai savitai improvizavo keliais muzikos instrumentais per mano poezijos skaitymą irgi Melburne. Jie abu žinomi Australijoje ir tarptautinėje plotmėje.

Ką tik pasirodė nauja jūsų poezijos knyga „Kažkas pasakyta“. Įžangą jai parašė pats Tomas Venclova...

Taip. Buvau maloniai nustebinta, kad ji išėjo ilgoka ir išsami. Su juo seniai susipažinome. Jam teko pas mus apsistoti Adelaidėje, ir aš pas juos viešėjau Yale per vieną iš savo viešnagių JAV. Jis tuo metu man aprodė universitetą, supažindino su kolegomis ir maloniai praleidome vakarą viešėdami su kitais svečiais jo namuose. Teko su juo susitikti ir daugiau pabendrauti Lietuvoje ir Europoje, berods, po Studijų savaitės. Visada stebėjausi ir įvertinau jo neapsakomą žinių bagažą, puikiai paruoštas paskaitas ir rašinius. Paskutiniu metu retai sueiname, trumpai buvome susitikę Venclovų namuose-muziejuje per disidento Viktoro Petkaus pagerbimą.

Džiaugiuosi ką tik įvykusiu mano knygos pristatymu Vilniaus Rašytojų klube. Ją labai išsamiai, savitai ir įdomiai aptarė literatūrologas dr. Regimantas Tamošaitis. Esu labai dėkinga ir poetui Jonui Kalinauskui už jo gražius paramos žodžius ir pianistui Andriui Vasiliauskui.

Deja, labai pasigedau mielo ir gerbiamo Anapilin išėjusio poeto Justino Marcinkevičiaus ir jo žmonos. Pas juos buvau labai dažna viešnia. Jie buvo labai vaišingi ir, berods, nepraleisdavo nė vienos mano poezijos knygos pristatymo. Kartą negalėjo ateiti, tad mano nuostabai net paskambino atsiprašyti. Šis draugiškas ir žmogiškas gestas mane giliai palietė. Bet šį sykį man teko nustebti, kad atėjo garbaus amžiaus rašytojas Jonas Mikelinskas su savo sesute. Su jais susipažinau per Vytauto Martinkaus jubiliejinį vakarą. Man tai buvo tikrai didelė garbė ir dovana. Aišku buvau labai dėkinga ir kitų, netikėtai daug žmonių apsilankymu.

Tik man liūdna, kad Lietuvos kultūros ministerija nėra parėmusi nė vieno mano poezijos leidinio. Vis tenka ieškoti paramos kitur. Esu devynių knygų autorė, dvi knygos išverstos i vokiečių ir lenkų kalbas. Mano eilėraščiai išversti į penkiolika kalbų, ir pati esu išvertusi daug australų poetų ir kitų į lietuvių kalbą. Mano kūrybą, tarp kitų, įvertino ir parašė puikų įvadą Nobelio premijos laureatas J.M. Coetzee, kuris šiuo metu gyvena Adelaidėje. Na, gal teks sulaukti paramos sekančiai knygai?

Kas man labai imponavo? Kad daugelis minėtų žmonių, kuriuos man teko sutikti ir kurie buvo tiek daug pasiekę, pasižymėjo kuklumu ir paprastumu. O čia pastebėjau, ypač kai kurie iš jaunesnės kartos, yra linkę save išaukštinti. Kai kurie, deja, nepasižymi minėtų žmonių mandagumu ir taktiškumu. Tenka sulaukti mane stebinančių priekaištų ir net pagiežos. Man gaila, kad paskiri valdininkai ir valdžios žmonės atrodo nemyli savo tautos. Gal todėl, kad iš sovietmečio ištrūkę pasidarė gobšūs, per kelis metus užsimanė to, ką Vakarai užgyveno per kelis šimtus metų.

Taigi po Nepriklausomybės paskelbimo dar dažniau apsilankote Lietuvoje?

Stengiuosi atvykti kiek tik leidžia sąlygos, bet kelionės sunkėja ir fiziškai – kelionė iš Australijos labai ilga ir brangi. Džiaugiuosi, kad teko pakeliauti kai buvo pigiau ir įdomiau. Dabar visi kraštai supanašėjo. Pavyzdžiui, Graikijoje už penkis dolerius galėdavai apsistoti. Kadangi poezijoje esu nemažai pasiekusi, prieš 12 metų teko gyventi rašytojų namuose Rodo saloje. Nuvažiavusi vėl neatpažinau. Taip graudu pasidarė. Visa pakrantė – vieni dangoraižiai. Kai pirmą kartą lankiausi pakrantė buvo tuščia, galėjai klaidžioti kur nori. Graikiški namukai, restoranai, ir patys graikai buvo nuoširdūs, vaišingi, viskas labai autentiška, o dabar viskas su komercija surišta, kiti kvapai, kiti jausmai. Eini Rodo saloje gatve, o aplinkui „English pub“, „Australian beer“, o autentiško graikiško - nieko. Labai džiaugiuosi, kad turėjau pakankamai proto pakeliauti laiku. Pajusti kiekvieno krašto kultūrą, autentiškumą. Tiesa, būdama Kinijoje gyvenau penkių žvaigždučių viešbutyje, nors sąžinė ir graužė, važiavau, nes labai norėjau pamatyti uždraustą miestą – Beidžingą. Po žiaurių įvykių Tianenmenio aikštėje, kur buvo sušaudyti studentai, turizmas apmirė, tada jie nesvietiškai nuleido kainas, buvo labai pigios kelionės – penkių dienų kelionė su pragyvenimu ir ekskursijomis kainavo 1000 dolerių. Dabar viskas susimaišę, globalumas yra atėmęs daug tautų žavesio.

Esate bendravusi su daugelio tautybių atstovais. Pasakykite, su kuo užsieniečiams asocijuojasi Lietuva?

Keista, bet labai dažnai lietuvių kalbą sumaišo su rusų. Australai ypatingai anksčiau žinojo britų istoriją ir tiek, visu kitu nelabai ir domėjosi, ypatingai Baltijos kraštais. Šiais laikais padėtis kitokią. Kai man tenka bet kur skaityti poeziją, bandau informuoti klausytojus apie Lietuva ir jie labai įvertina jei eilėraščius pristatau ir lietuvių kalba. Nustebau, kad rusai mus iki šiol savinasi. Kai buvau pakviesta skaityti poeziją lietuvių bendruomenės Peterburge prieš keletą metų, nuėjau į muziejų, etninių drabužių parodą. Žiūriu – lietuvių kostiumai stovi tarp buvusių sovietinių tautų kostiumų. Tai buvo maždaug prieš 5 metus – šitiek metų po mūsų Nepriklausomybės. Būdama Sankt Peterburge dažnai lankiau Ermitažą. Ten dirba lietuvė, su kuria seniai susipažinome pasaulio lietuvių konferencijoje Birštone. Ji ten mane įleisdavo dykai. Buvau apgyvendinta lietuvių centre, tai aš kiekvieną rytą bėgdavau į Ermitažą. Po pietų nueidavau į kitus muziejus. Sutikau vieną rusę anglų kalbos dėstytoja, operoje, tad ji dažnai mane vedžiojo į įdomesnes vietas. Pavyzdžiui, A. Puškino muziejų, ar kartu nueidavome į baletą, operą ar muzikos rečitalius. Nors pati nuėjau į Anos Achmatovos ir Fiodoro Dostojevskio muziejus. Kiek esu bendravusi, rusai yra nuoširdūs žmonės. Šilti, paslankūs ir toli gražu nesiilgėjo komunistinio laikotarpio.

Nors gyvenimas nebuvo lengvas, bet užauginote du vaikus. Kas jie dabar, kas jūsų vyras?

Turiu sūnų Liną, jam 46-eri, kuris tarp kitų užsiėmimų praktikuoja ir dėsto Gynybos meną „Silat Perisai Diri”. dukra Danielė už jį 2,5 metų jaunesnė. Ji gyvena Singapūre. Turiu puikų anūkų – sūnaus Lino ir marčios Audros vaikus Aiduką ir Gintuką. Mūsų vaikai vedė ir tekėjo vėlokai. Aš, pavyzdžiui, ištekėjau 23, o dukra delsė. Ištekėjusi už australo ilgai vaikų neturėjo, bet laimei, gimė Mija Alegra. Jos vyras Samuel, kurį vadiname Sakumu, turi labai gerą darbą. Jie gyvena puikiame Singapūro priemiestyje. Daniele su drauge pradėjo savo verslą „Bambu Interiors“. Marti mokytoja. Ji su kitomis kolegėmis šiuo metu vadovauja lietuvių mokykloje. Daugelis vaikų nelabai moka lietuvių kalbos nes iš mišrių šeimų. Visgi visi sueina kartu savaitgaliais ir pramoksta tautinius šokius, dainelių ir pasako eilėraštukus per Motinos dienos ar kitus tautinius minėjimus. Su anūkais kalbamės lietuviškai, bet jie atsako angliškai. Tiesa, Aidukas daug ką pakartoti gana gera lietuvių kalba.

Papasakokite, kur ir kaip gyvenate Australijoje?

Na ką – gyvename labai gražioje vietoje Adelaidėje, prie kalnų. Turime namą prie upelio ir puikų sodą. Tiesa, iki jūros tik pusvalandis kelio, bet nedažnai paskutiniu metu nuvažiuojame, nors aš labai myliu jūrą ir mano poezijoje, ypač ankstyvojoje, dominuoja jūra. Patinka maudytis, būti murdomai bangų, bėgioti po smėlį. Fiziškai esu dar gana stipri. Kažkada pasaulio lietuvių sporto žaidynėse Čikagoje esu laimėjusi bronzos medalį lauko teniso varžybose.

Jaunystėje šokau tautinius šokius, dalyvaudavau Lietuvos švenčių minėjimuose, lošiau krepšinį, stalo ir lauko tenisą. Mokiausi muzikos, baleto, teatro. Atrodo, viskam laiko turėjau. Gyvendama Geelonge daugiausia laiko praleisdavau lietuvių bendruomenėje, bet po kurio laiko tai nusibodo. Esu smalsi, norėjau paplėsti akiratį ir laimei gavau stipendiją, tad galėjau išvykti į Vakarų Australiją atlikti profesinę praktiką ligoninėje. Po to dar likau metams ir dirbau kaip dietologė. Savaitgaliais ir vakarais universitete lankiau filosofijos ir meno diskusijas nes tuo metu draugavau su latviu filosofijos studentu. Ir aplamai platinau savo žinias daugiau skaitydama įvairiose kultūros ir kitose srityse. Labai džiaugiuosi turėdama dietologės profesiją. Ji mano gyvenimui suteikė daug drausmės ir tvarkos.

Iki šiol esate aktyvi, sveikata nesiskundžiate, nes gyvenate taip, kaip reikalauja dietologijos vadovėliai?

Iki šiol nevartoju jokių vaistų. Net valerijono. Mėgstu žalią ir baltą arbatas, kavą, bet pamačiau, kad

kava kenkia, tad geriu daugiau arbatų, daug vandens, stengiuosi saikingai būti saulėje. Iš ryto atsikėlus labai gerai išgerti didelę stiklinę vandens, pagardinto citrinos sultimis, tada pasišalina toksinai. Kuo mažiau cukraus, riebalų,mėsos, kuo mažiau pieno produktų,nors kefyras ir rūgpienis patartinas. Kuo daugiau pilnų grūdų produktų, kuo daugiau daržovių ir vaisių. Daryti mankštą kiekvieną dieną. Nors aišku tai ne visada įmanoma. Beje, mano mama išgyveno 92 metus ir iki mirties nevartojo vaistų.

Lietuvoje žadu būti per vasarą, o išvykti po „Poetinio Druskininkų rudens“. Turiu prisipažinti, kad man neramu, nes mano vyras irgi buvo numatęs atvykti ilgesniam laikui, bet po kojos operacijos ištiko komplikacijos. Abejoja, ar pavyks išgyti tokiai ilgai kelionei. Laimei, arti gyvena sūnaus šeima, padeda kainynai ir draugai. Taigi čia esu su sunkoka širdimi, nes žinau – jam nelengva.

 
Никто не решился оставить свой комментарий.
Будь-те первым, поделитесь мнением с остальными.
avatar