Главная » Статьи » Burtai, Magija

Gerbiami skaitytojai

Nuo šiol nauji straipsniai į šį tinklapį - ufospace.net - nebebus dedami. Visa aktyvi veikla persikelia į naują svetainę - paranormal.lt.  Straipsniai iš čia niekur nedings ir dar ilgai turėtų būti prieinami. Bet jai norite daugiau naujienų ir rusų k. mielai apsilankykite.


Mirtys gaubiamos paslaptymis

Kategorija: Burtai, Magija»

Tur­būt nė vie­nas reiš­ki­nys nė­ra gau­bia­mas to­kios pa­slap­ties, kaip žmo­gaus iš­ke­lia­vi­mas Ana­pi­lin. Ne vie­na ne­tek­tis yra su­kė­lu­si iš­ti­są spė­lio­nių ir hi­po­te­zių aud­rą, ku­ri ne­nu­rims­ta net šimt­me­čius. Pa­ban­dy­ki­me dar kar­tą pa­žvelg­ti į gar­sių as­me­ny­bių mir­tis, ku­rias iki šiol su­pa neįs­pė­tos mįs­lės ir pa­slap­tys.

Ma­no­ma, kad Vin­cen­tą Van Go­gą ne­ty­čia nu­šo­vė paaug­liai, su ku­riais jis drau­ga­vo. Ne­se­niai spau­do­je pa­skelb­ta nau­ja gar­sio­jo olan­dų ta­py­to­jo Vin­cen­to Van Go­go mir­ties ver­si­ja. Ją ką tik iš­leis­to­je kny­go­je apie šį dai­li­nin­ką iš­sa­kė auto­riai Sti­ve­nas Nai­fe­chas ir Gre­go­ris Vai­tas-Smi­tas. Auto­riai ra­šo, kad Van Go­gas neuž­bai­gė gy­ve­ni­mo sa­vi­žu­dy­be, kaip bu­vo ma­no­ma anks­čiau, o bu­vo nu­šau­tas dvie­jų paaug­lių ne­tvar­kin­gu šautuvu.

37-erių me­tų dai­li­nin­kas mi­rė 1890-ai­siais Pran­cū­zi­jo­je. Jis gy­ve­no vie­na­me iš vieš­bu­čių ir ta­py­da­vo prie mies­to esan­čiuo­se lau­kuo­se. Ma­ny­ta, kad ten jis ir šo­vė į sa­ve, o vė­liau su­grį­žo į vieš­bu­tį, ku­ria­me mi­rė. Nau­jo­sios biog­ra­fi­jos au­to­riai abe­jo­ja šia ver­si­ja. „Var­gu ar Van Go­gas išė­jo į lau­ką, no­rė­da­mas nu­si­žu­dy­ti, – ra­šo jie. – Žmo­nės, ku­rie jį pa­ži­no­jo, yra įsi­ti­ki­nę, kad grei­čiau­siai dai­li­nin­ką ne­ty­čia nu­šo­vė po­ra vie­tos paaulių, o jis, nu­spren­dęs juos ap­gin­ti, pri­siė­mė kal­tę.“

Kny­gos kū­rė­jai re­mia­si šio tra­giš­ko įvy­kio ty­ri­mu, at­lik­tu XX a. pra­džio­je. Dai­li­nin­ko mir­tį tuo­met ty­rė me­no istorikas Džo­nas Re­nal­das, ka­te­go­riš­kai at­me­tęs sa­vi­žu­dy­bės ver­si­ją. Jis nu­sta­tė, kad kul­ka pa­te­ko į vir­šu­ti­nę pil­vo sri­ties da­lį ne­tie­siu kam­pu, o tai sa­vi­žu­dy­bei nė­ra cha­rak­te­rin­ga. Šie paaug­liai daž­nai bend­ra­vo su Van Go­gu, ne­re­tai ir stik­le­lį kar­tu iš­lenk­da­vo. Vie­nas jų vil­kė­jo kau­bo­jaus dra­bu­žius ir ne­šio­jo­si ne­tvar­kin­gą šau­tu­vą. Tai­gi la­bai tikė­ti­na, kad jis iš neat­sar­gu­mo nu­spau­dė gai­du­ką.

Ams­ter­da­me esan­čio Vin­cen­to Van Go­go mu­zie­jaus dar­buo­to­jai nau­ją­ją kny­gą pa­va­di­no int­ri­guo­jan­čia. Mu­zie­jaus kuratorius Leo Jan­se­nas pabrė­žė, kad dau­ge­lis dai­li­nin­ko gy­ve­ni­mo da­ly­kų vis dar yra neaiš­kūs, to­dėl at­mes­ti savižudybės ver­si­ją kol kas per anks­ti.

Mie­gas bu­vo am­ži­nas

s

Ko ge­ro, ne­sa­ma pa­slap­tin­ges­nės fi­gū­ros ru­sų li­te­ra­tū­ro­je už Ni­ko­la­jų Go­go­lį. Apie jo gy­ve­ni­mą ir mir­tį yra ge­ro­kai dau­giau mi­tų ne­gu apie bet ku­rį ki­tą ra­šy­to­ją. Tvir­ti­na­ma, kad N. Go­go­lis bu­vo pa­lai­do­tas gy­vas. Esą jis už­mi­gęs letar­go mie­gu, ku­rį vi­si pa­lai­kę mir­ti­mi. Ra­šy­to­jo pa­lai­kų eks­hu­ma­ci­jos (rei­kė­jo pa­lai­kus per­ke­liant ki­tur) da­ly­viai ma­tė, kad jo gal­va kars­te yra ne­na­tū­ra­lios pa­dė­ties, o kars­to ap­mu­ša­lai ap­dras­ky­ti.

Ne­se­niai mi­nė­tos N. Go­go­lio 150-osios mir­ties me­ti­nės, to­dėl vėl vi­si pra­kal­bo apie jo pa­slap­tin­gą išė­ji­mą iš gyvenimo. Šių gan­dų pli­ti­mą sustabdė ras­tas laiš­kas, ku­rį sa­vo bi­čiu­liui pa­ra­šė gar­sus ru­sų skulp­to­rius Ni­ko­la­jus Rama­za­no­vas. Ci­ta­ta iš jo: „Len­kiuo­si Nes­to­rui Va­sil­je­vi­čiui ir pra­ne­šu ga­na kar­čią nau­jie­ną… Šian­dien po pie­tų prigu­liau ant so­fos pail­sė­ti, kai stai­ga pa­si­gir­do skam­bu­tis ir ma­no tar­nas Te­ren­ti­jus pa­skel­bė, jog at­vy­ko p. Aksakovas bei dar kaž­kas ir pra­šo pa­ga­min­ti Go­go­lio kau­kę.

Šis ne­ti­kė­tu­mas ma­ne taip pri­bloš­kė, kad il­gai ne­ga­lė­jau at­si­pei­kė­ti. Nors dar va­kar pas ma­ne lan­kę­sis Ost­rovs­kis sakė, kad Go­go­lis smar­kiai serga, nie­kas ne­si­ti­kė­jo to­kios ato­maz­gos. Su­si­ruo­šęs per mi­nu­tę ir pa­siė­męs for­muo­to­ją Bara­no­vą, pa­trau­kiau į Ta­ly­zi­no na­mą Ni­kits­ko bul­va­re, kur pas gra­fą Tols­to­jų gy­ve­no Ni­ko­la­jus Va­sil­je­vi­čius. Pirmasis ma­no iš­vys­tas da­ly­kas bu­vo avie­ti­niu ak­so­mu ap­trauk­tas kars­to dang­tis. Apa­ti­nio aukš­to kam­ba­ry­je ra­dau taip anks­ti mir­ties pa­ženk­lin­tus pa­lai­kus. Per mi­nu­tę už­vi­rė vir­du­lys, bu­vo at­skies­tas ale­bast­ras ir juo pa­deng­tas Gogolio vei­das.

Kai del­nu pa­čiu­pi­nė­jau ale­bast­ro plokš­te­lę, ar pa­kan­ka­mai įši­lo ir su­kie­tė­jo, ne­va­lin­gai pri­si­mi­niau tes­ta­men­tą (laiškuo­se drau­gams), ku­ria­me Go­go­lis pra­šė nea­ti­duo­ti jo kū­no že­mei, kol ne­pa­si­ro­dys vi­si jo iri­mo po­žy­miai. Nuė­mus kau­kę, ga­li­ma bu­vo įsi­ti­kin­ti, kad Go­go­lio būgš­ta­vi­mai bu­vo be­pras­miai, jis neat­gis, tai ne le­tar­gi­jas, bet am­ži­na­sis mie­gas“ (Ni­ko­la­jus Ra­ma­za­no­vas – Nes­to­rui Ku­kol­ni­ko­vui, 1852 m. va­sa­rio 22 d.).

Mi­tas, kad N. Go­go­lis bu­vo pa­lai­do­tas gy­vas, po tru­pu­tį sklai­do­mas. Pir­mą­syk šis laiš­kas bu­vo iš­spaus­din­tas M. Danilevs­kio raš­tų rin­ki­ny­je, 1893 m. iš­leis­ta­me Char­ko­ve. Laiš­kas bu­vo pa­ci­tuo­tas ne vi­sas, ne­nu­ro­dant ad­re­sa­to, todėl į jį neatk­rei­pė dė­me­sio N. Go­go­lio mir­ties ap­lin­ky­bes tyrinė­ję žmo­nės. Tik ne­se­niai jis bu­vo pa­skelb­tas vi­sas, kad pa­ga­liau įti­kin­tų žmo­nes, jog ra­šy­to­jas vis dėl­to ne­bu­vo pa­lai­do­tas gy­vas. N. Go­go­lį gy­dė ge­riau­si to laik­me­čio gy­dy­to­jai. Gal me­di­ci­ni­niu po­žiū­riu ir ne vis­kas bu­vo pa­da­ry­ta taip, kaip rei­kia, vis dėl­to tai bu­vo ne šar­la­ta­nai – atskir­ti mi­ru­sį žmo­gų nuo gy­vo jie ga­lė­jo.

Be to, gy­dy­to­jus juk bu­vo per­spė­jęs pa­ts N. Go­go­lis, tiks­liau, jo tes­ta­men­tas, kur bu­vo pra­šo­ma ne­lai­do­ti kū­no tol, kol ne­pa­si­ro­dys aiš­kūs jo iri­mo po­žy­miai. Ki­ta ver­tus, nuim­ti po­mir­ti­nę kau­kę nuo gy­vo žmo­gaus neį­ma­no­ma. Gar­su­sis skulp­to­rius Ra­ma­za­no­vas įsi­ti­ki­no, kad N. Go­go­lio būgš­ta­vi­mai bu­vo be­pras­miai ir kad jo mie­gas – am­ži­nas. O dėl to, kad eks­hu­ma­ci­jos me­tu ras­ta pa­si­su­ku­si Go­go­lio kau­ko­lė, kal­tas kars­to dang­tis. Pa­si­tai­ko, kad sle­gia­mas že­mės jis palie­čia kau­ko­lę, to­dėl ji pa­si­su­ka.

Kie­no kau­ko­lė yra Mo­car­teu­me?

Di­džio­jo aust­rų kom­po­zi­to­riaus Volf­gan­go Ama­dė­jaus Mo­car­to mir­tis api­pin­ta gau­sy­bės legen­dų ir pra­si­ma­ny­mų, ku­rių dau­gu­ma prieš­ta­rau­ja rea­ly­bei. Ko­kiais įsi­vaiz­da­vi­mais apie Mo­car­to gy­ve­ni­mo pa­bai­gą gali­ma ti­kė­ti, o ko­kiais – ne? Kal­bos apie tai, kad V. A. Mo­car­tas gy­ve­no la­bai var­gin­gai ir mi­rė be gra­šio ki­še­nė­je – ne kas ki­ta, tik pra­si­ma­ny­mai. Taip ti­ki­na Gab­rie­lius Ram­zaue­ris, pa­grin­di­nis Zalc­bur­ge esan­čio V. A. Mo­car­to muziejaus Mo­car­teu­mo ver­ty­bių ir re­lik­vi­jų sau­go­to­jas.

Jo žo­džiais re­mian­tis, di­džią­ją sa­vo gy­ve­ni­mo da­lį kom­po­zi­to­rius už­dirb­da­vęs la­bai daug. V. A. Mo­car­to pro­ble­ma bu­vo ne lė­šų sty­gius, o vi­siš­kas ne­ge­bė­ji­mas jų tvar­ky­ti. Tau­py­ti „juo­dai die­nai“ jis ne­si­sten­gė, tad ne­keis­ta, kad ir mirčiai de­ra­mai pa­si­reng­ti ne­spė­jo. Kai jis mi­rė 1791 m. nak­tį, na­muo­se bu­vo tik ne­di­de­lė gry­nų­jų su­ma, ku­rios vos užte­ko kuk­liau­sioms „tre­čio­sios kla­sės“, kaip tuo­met va­din­da­vo, lai­do­tu­vėms.

Apie V. A. Mo­car­to lai­do­tu­vių ri­tua­lą rei­kė­tų kal­bė­ti at­ski­rai, ki­taip sun­ku bū­tų su­pras­ti, ko­dėl nie­kas iki šiol neži­no tiks­lios jo pa­lai­do­ji­mo vie­tos ir iš kur yra jo kau­ko­lė, sau­go­ma Mo­car­teu­me. Dėl per­ne­lyg di­de­lio kompozitoriaus lai­do­tu­vių „kuk­lu­mo“ aust­rų is­to­ri­kai su­ta­ria – jos ati­ti­ko laik­me­čio dva­sią. Tais lai­kais ša­lį val­dė im­pe­ra­to­rius Jo­si­fas II, gar­sė­jęs kaip di­de­lis re­for­ma­to­rius. Jo re­for­mos pa­vei­kė ir ri­tua­li­nių pa­slau­gų sfe­rą. Laidotu­vių ce­re­mo­ni­jos bu­vo su­pap­ras­tin­tos tiek, kad ta­po po­pu­lia­rūs ne­tgi daug­kar­ti­niai kars­tai su at­lo­šia­muo­ju dugnu.

Toks kars­tas bū­da­vo nu­ne­ša­mas iki ka­pa­vie­tės, ta­da bū­da­vo ati­da­ro­mas jo dug­nas ir ve­lio­nis į ka­pą pa­tek­da­vo jau be „įpa­ka­vi­mo“. Į Sankt Mark­so ka­pi­nes Vie­nos prie­mies­ty­je gruo­džio 6-osios va­ka­rą ir bu­vo pri­sta­ty­tas kars­tas su V. A. Mo­car­to kū­nu. Nak­tį pra­gu­lė­jęs, ry­tą ve­lio­nio kū­nas bu­vo nu­leis­tas į iš anks­to iš­kas­tą duo­bę drau­ge su ki­tais trim suau­gu­sių­jų ir dviem vai­kų pa­lai­kais. Kaip keis­ta beat­ro­dy­tų, bū­tent šis lai­do­ji­mo bū­das Vie­no­je bu­vo la­biau­siai populia­rus. Jam teik­da­vo pir­me­ny­bę pen­ki iš sep­ty­nių mies­tie­čių.

Taip pa­lai­do­tas ir V. A. Mo­car­tą po ge­du­lin­gų šv. Mi­šių Vie­nos Šv. Ste­po­no ka­ted­ro­je. Iš­kil­min­gų ce­re­mo­ni­jų sulaukdavo ne­bent šei­my­ni­nių lai­do­ji­mo rū­sių ir ki­to­kių iš anks­to ap­mo­kė­tų lai­do­ji­mo vie­tų sa­vi­nin­kai. „Bū­tų bu­vę klai­din­ga tvir­tin­ti, kad Mo­car­tui bu­vo su­reng­tos vi­siš­kai ne­tin­ka­mos lai­do­tu­vės, – sa­ko Gab­rie­lius Ram­zaue­ris. – Gedulo ce­re­mo­ni­ja vi­siš­kai ati­ti­ko to me­to dva­sią ir pa­pro­čius. Jei­gu Mo­car­tas sa­vo gy­ve­ni­mo pa­bai­go­je ne­bū­tų tu­rė­jęs tiek sko­lų, jį, ko ge­ro, bū­tų pa­lai­do­ję ir pa­gal „ant­rą­ją kla­sę“. Ta­da šei­ma bu­vo pri­vers­ta smar­kiai tau­py­ti.“

V. A. Mo­car­to mir­tis bu­vo bai­sus smū­gis jo žmo­nai Kons­tan­ci­jai. Vos tik kom­po­zi­to­rius iš­lei­do dva­sią, ji puo­lė prie jo lo­vos ir at­si­gu­lė gre­ta, ti­kė­da­ma­si už­si­krės­ti ta pa­čia li­ga ir nu­mir­ti kar­tu. Ke­le­tą die­nų Kons­tan­ci­ja pra­ktiš­kai bu­vo ne­te­ku­si nuo­vo­kos, to­dėl ją ku­rį lai­ką ne­tgi te­ko iš­ves­ti iš na­mų. Sup­ran­ta­ma, kad bū­da­ma to­kios būk­lės ji tiesiog fi­ziš­kai ne­ga­lė­jo da­ly­vau­ti lai­do­tu­vė­se. Ta­čiau tai ži­nant ne­tgi is­to­ri­niu po­žiū­riu vi­siš­kai ne­sup­ran­ta­mas yra fak­tas, kad naš­lė pir­mą­syk ap­lan­kė vy­ro ka­pą tik praė­jus 17 me­tų.

Tie­sa, tai anaip­tol ne vie­nin­te­lis klau­si­mas, su­si­jęs su V. A. Mo­car­to lai­do­tu­vė­mis. Ne­sup­ran­ta­ma, ko­dėl nie­kas iš kom­po­zi­to­riaus gi­mi­nių, drau­gų ir ar­ti­mų­jų ne­pa­sie­kė Sankt Mark­so ka­pi­nių, nes ve­lio­nis bu­vo lai­do­ja­mas tik ritualinių pa­slau­gų dar­buo­to­jams da­ly­vau­jant. Ir lai­do­ja­mas ne at­ski­ra­me ka­pe, o bend­ra­me. Re­zul­ta­tas – tiks­li ka­po vie­ta ne­ži­no­ma. Tai ne­ti­kė­tai paaiš­kė­jo tik praė­jus 50 me­tų, kai Vie­nos gy­ven­to­jai pa­ga­liau nu­spren­dė pa­sta­ty­ti genialia­jam kom­po­zi­to­riui ant­ka­pį. Te­ko jį sta­ty­ti sim­bo­li­nė­je vie­to­je. XX a. pra­džio­je, kai Vie­no­je at­si­ra­do centrinės me­mo­ria­li­nės ka­pi­nės, ku­rio­se il­si­si gar­siau­si aust­rų žmo­nės, ant­ka­pis bu­vo per­kel­tas į jas, o ties ta­ria­mu V. A. Mo­car­to ka­pu Sankt Mark­se iš­ki­lo nau­jas mo­nu­men­tas, ku­ris ten te­bes­to­vi iki šiol.

Vie­nin­te­lis žmo­gus, tiks­liai ži­no­jęs, kur pa­lai­do­tas kom­po­zi­to­rius, bu­vo duob­ka­sys Ju­ze­fas Rot­ma­je­ris. Dėl vi­sa ko jis bu­vo pa­si­žy­mė­jęs ka­pa­vie­tę, nes po de­šim­ties me­tų, kai jam bu­vo liep­ta iš­lais­vin­ti šią duo­bę nuo kū­nų li­ku­čių, kad bū­tų ga­li­ma lai­do­ti ki­tus nu­mi­rė­lius, jis iš ten iš­trau­kė di­džio­jo kom­po­zi­to­riaus kau­ko­lę, no­rė­da­mas ją iš­sau­go­ti atei­ties kar­toms. Tiks­li V. A. Mo­car­to ka­po vie­ta vis dar ne­ži­no­ma. Neaiš­ku ir kaip iš­ties at­ro­dė kom­po­zi­to­rius – mūsų lai­kus pa­sie­kė daug vie­nas į ki­tą ne­pa­na­šių jo po­rtre­tų. Kas nu­ti­ko kau­ko­lei vė­liau, tiks­liai ne­ži­no­ma. Težinoma, kad 1842 m. ji kaž­ko­kiais neaiš­kiais ke­liais pa­te­ko pas gra­vi­ruo­to­ją Ja­ko­bą Chiurt­lį.

1868 m. šis per­da­vė ją kaip pa­li­ki­mą sa­vo bro­liui, gar­siam ana­to­mui Ju­ze­fui Chiurt­liui, ku­ris sa­vo ruož­tu pa­pra­šė univer­si­te­to lai­kų bi­čiu­lio Liud­vi­go Au­gus­to Frank­lio nuo­dug­niai ap­ra­šy­ti re­lik­vi­ją. Vė­liau J. Chiurt­lis sa­vo testamen­tu įpa­rei­go­jo kau­ko­lę per­duo­ti Zalc­bur­gui, bet ji vėl kaž­kur din­go ir tik 1902 m. užė­mė gar­bin­gą vie­tą tarp V. A. Mo­car­to mu­zie­jaus eks­po­na­tų.

Dau­ge­lį de­šimt­me­čių moks­li­nin­kai ban­dė įro­dy­ti kau­ko­lės pri­klau­so­my­bę mu­zi­kos ge­ni­jui. Pas­ku­ti­nis ban­dy­mas bu­vo atliktas prieš ke­le­tą me­tų – spe­cia­lis­tai at­li­ko DNR ana­li­zę. Jie pa­ly­gi­no kau­ko­lė­je li­ku­sių vir­šu­ti­nių dan­tų au­di­nio ir ar­ti­miau­sių Mo­car­to gi­mi­nai­čių – jo mo­čiu­tės ir duk­te­rė­čios – au­di­nių DNR (DNR vie­na­ti­pės gran­di­nės per­duo­da­mos tik per mo­te­riš­ką­ją li­ni­ją, be to, bu­vo ži­no­ma tiks­li gi­mi­nai­čių pa­lai­kų pa­lai­do­ji­mo vie­ta – se­no­sios Zalc­bur­go Sebastia­no ka­pi­nai­tės).

Gau­ti re­zul­ta­tai bu­vo iša­na­li­zuo­ti Aust­ri­jo­je ir JAV. Jie su­ta­po, bet su­kė­lė dar dau­giau pai­nia­vos. DNR mo­le­ku­lių sanda­ros skir­tu­mai pa­si­ro­dė to­kie di­de­li, kad moks­li­nin­kai priė­jo iš­va­dą – kau­ko­lės šei­mi­nin­kas ir tie, ku­rie palaidoti Zalc­bur­go šei­my­ni­nia­me ka­pe, nė­ra gi­mi­nai­čiai. Ta­da bu­vo nu­tar­ta iš­spręs­ti mįs­lę ki­taip. Ly­gi­na­ma­jai analizei bu­vo paim­ta ke­le­tas tri­jų Mo­car­to sruo­gų, sau­go­mų Mo­car­teu­me, plau­ke­lių. Pa­vy­ko išaiš­kin­ti DNR mo­le­ku­les, tačiau ir čia ty­ri­nė­to­jų lau­kė nu­si­vy­li­mas. Pa­si­ro­dė, kad ir plau­kai kau­ko­lės šei­mi­nin­kui ne­prik­lau­so, be to, jie kažka­da vėl­gi bu­vo skir­tin­gų žmo­nių.

Sup­ran­ta­ma, jo­kios tra­ge­di­jos čia nė­ra, re­lik­vi­jos, kaip ir anks­čiau, yra sa­vo vie­to­se. Tik to­les­nis jų ty­ri­mas praran­da bet ko­kią pra­smę. Gai­la, nes juk ga­li­ma bu­vo pa­ban­dy­ti iš kau­ko­lės at­kur­ti V. A. Mo­car­to at­vaiz­dą ir palyginti jį su dau­gy­be mū­sų lai­kus pa­sie­ku­sių, bet vie­nas į ki­tą ne­pa­na­šių po­rtre­tų, kad bū­tų ga­li­ma išaiš­kin­ti, kaip iš­ties at­ro­dė di­dy­sis kom­po­zi­to­rius. Be to, pa­gal kau­lų struk­tū­rą ga­li­ma bū­tų bu­vę nu­sta­ty­ti jo gy­ve­ni­mo bū­dą, mi­ty­bos įpro­čius, pa­ga­liau li­gą, nuo ku­rios jis mi­rė.

PANAŠŪS STRAIPSNIAI:
Kategorija: Burtai, Magija | Patalpino: Rolando (03.08.2013) | Autoriai: Ka­mi­lė Vit­ku­tė |
Просмотров: 871 | Рейтинг: 0.0/0

Pasidalinkite straipsniu su visais, jums vienas paspaudimas, o mums malonumas.

// Rekomenduojamevisos naujienos

ufospace
Delfinai – žmonių atmaina...

Jau gilioje senovėje buvo rašoma, kad... (1495)

ufospace
Mirusių žvaigždžių susidūrimai pras...

Kas yra supernova, daugeliui Technologij... (471)
ufospace
Archeologai Peru atkasė senovinę ka...

Peru dirbantys archeologai atkasė didžiu... (1031)
ufospace
Meksikoje rastos 2000 metų senumo k...

Mokslininkai Rytų Meksikoje rado 30 kapa... (635)
ufospace
Absoliutus blogis...

Pirmasis apie kažkokią nematomą substanc... (740)
ufospace
Dingęs inkų auksas...

Vienu iš didžiausiu neaptiktu lobiu p... (1591)

ufospace
Mūsų Saulės sistemos uodega – tarsi...

Mūsų Saulės sistema nėra nepajudinamai p... (805)
ufospace
NASA teleskopas IRIS užfiksavo pirm...

Naujausias NASA saulės teleskopas nuf... (929)

ufospace
Klaipėdos atsiverimo marioms istori...

Žvelgiant į Klaipėdą nuo laivo denio ... (2335)

ufospace
Mūsų Galaktikoje formuojasi giganti...

Pasitelkę ALMA (Atacama Large Millimeter... (1386)
Всего комментариев. Iš viso komentarų: 0
avatar

Kategorijosvisos naujienos