Главная » Статьи » Aiškiaregiai, Didieji pranašai

Gerbiami skaitytojai

Nuo šiol nauji straipsniai į šį tinklapį - ufospace.net - nebebus dedami. Visa aktyvi veikla persikelia į naują svetainę - paranormal.lt.  Straipsniai iš čia niekur nedings ir dar ilgai turėtų būti prieinami. Bet jai norite daugiau naujienų ir rusų k. mielai apsilankykite.


Grafas Kaliostro: pranašas ar apgavikas?

Kategorija: Aiškiaregiai, Didieji pranašai» Žymos: Grafas Kaliostro

Kaip vėjas iš pietų, kaip akinanti vidurdienio šviesa atvykau pas jus į šaltą ir ūkanotą šiaurią, visur pakelyje palikdamas dalelę savęs, menkdamas su kiekvienu žingsniu, tačiau palikdamas jums truputį šviesos, truputį jėgos. Taip ir eisiu, kol prieisiu savo kelio galą, kai rožė pražys ant kryžiaus”. Aleksandras Kaliostro.

Karštas vėjas, iš Afrikos atnešantis karštą orą į pietines Italijos provincijas, jau senais laikais buvo vadinamas „kaljostru”. Šis žodis, ko gero, visiems laikams būtų išlikęs tik vietinėje tarmėje, jei nežinia iš kur XVIII amžiaus pabaigoje Londone atsiradęs užsienietis, save vadinęs grafu Aleksandru Kaliostro ir šį žodį padaręs žinomu visame pasaulyje.

Apie nepažįstamąjį atvykėlį Anglijos sostinės visuomenė žinojo tik tiek, kad tai buvo vidutinio amžiaus neaukšto ūgio raudonos veido odos italų pulkininkas, tarnavęs ispanams. Savo kilmės paslaptį Kaliostro nusprendė pasilaikyti sau. Tie, kurie bendravo su grafu, pastebėjo, kad visomis užsienio kalbomis, tame tarpe ir italų, šis žmogus kalbėjo su aiškiai juntamu akcentu. Juodų dūmų tumulai, sklindantys iš namelio, kuriame grafas apsigyveno su savo gražuole žmona, kamino paskleidė mieste daugybę gandų.

Buvo kalbama, kad šiame name vyksta stebuklai, o pats šeimininkas – išsilavinęs alchemikas, turintis pagarsėjusį filosofijos akmenį. Buvo teigiama, kad tie nedaugelis laimingųjų, kurie įgijo Kaliostro pasitikėjimą, savo akimis matė jo apartamentus, kurie visiškai atitiko įsivaizdavimą kaip turi atrodyti burtininko prieglauda.

Pats šio padidėjusio dėmesio objektas visais būdais stengėsi kurstyti gandus, išlaikydamas paslaptingą ir reikšmingą išraišką bei demonstruodamas didžiulius „savo gamybos” briliantus. Stebino Kaliostro sėkmė loterijose, kai jis gana dažnai, girdint ne vienam liudininkui, paskelbdavo būsimus laimingus numerius ir jojimo varžybų nugalėtoją.

Tačiau žinomumas netrukus pavirto skandalu – buvo pradėta ne viena byla, kuriose grafas buvo kaltinamas burtais ir apgavystėmis. Daugumą teismo procesų jam pavyko laimėti, tačiau Anglijos teritoriją grafui Kaliostro teko palikti. Taip prasidėjo jo „gastrolės” Europoje.

Tarsi koks cirko artistas grafas keliavo iš vienos vietos į kitą, niekur ilgai neužsibūdamas. Miestuose sklido pasakojimai apie paslaptingą stebukladarį, kurio „stebuklų” repertuare  buvo alchemijos bandymai, bendravimas su dvasiomis, beviltiškų ligonių išgydymas ir aiškiaregystės. Grafas nesibodėjo netgi tokių „smulkmenų”, kaip vagių demaskavimas ar lobių paieškos. Tačiau mažai kas žinojo, kad tikroji priežastis, vertusi grafą padėti nuskurusiems žmonėms, buvo noras prisiglausti po kurio nors monarcho šiltu sparneliu, t.y. tapti stebukladariu jo rūmuose. Nors dažniausiai įvairių šalių valdovai į atvykusį burtininką žiūrėjo gana palankiai, tačiau nė vienas jų nepareiškė noro tapti grafo Kaliostro globėju.

O štai Rusijoje, į kurią grafas atvyko 1779 metais, jis patyrę visišką fiasko. Peterburge jo laukė ne tik konkurencija iš vietinio žiniuonio Jerofejyčiaus pusės, tačiau prieš Kaliostro susivienijo ir mokslo pasaulis. Jekaterinos II leibmedikas Rodžersonas netgi pasiūlė jam dvikovą, kurioje ginklais būtų nuodai, nuo kurios grafas nusprendė išsisukti.

Nors imperatorienė kategoriškai atsisakė palaikyti garsenybę, Kaliostro pavyko iškovoti populiarumą vietinių gyventojų tarpe. Jis netgi gavo kvietimą apsilankyti Maskvoje, tačiau to nespėjo padaryti, nes buvo išleistas raštas, kuriuo grafui buvo liepiama nedelsiant išvykti iš Rusijos. Savo nepalankumą gastroliuotojui Jekaterina II aiškino savo antipatija visokiems neaiškaus plauko veikėjams. Tačiau pikti liežuviai kalbėjo, kad valdovei nedavė ramybės pernelyg didelis jos favorito Potiomkino dėmesys, rodomas gražuolei grafo žmonai.

Atsisveikinęs su nesvetinga Rusija, Kaliostro išvyko į Prancūziją, kur praleido keletą metų ir sugebėjo sudaryti apie save nuomonę kaip apie gerą burtininką. Nenorėdamas gąsdinti žmonių savo abejones keliančia veikla, grafas pasiskelbė esąs padorus katalikas, kuriam kažkada pavyko pažinti Rytų išmintį. Šį derinį jis aiškino savo kilme. Nelabai konkretūs pasakojimai, kuriuose buvo daugybė nutylėjimų, labiau priminė siužetus iš „Tūkstančio ir vienos nakties” pasakų.

Visur buvo skleidžiamas gandas, kad Kaliostro gimė ne prieš vieną šimtmetį, jo tėvas buvo krikščionis, kurio neprisimena. Būsimojo grafo vaikystė ir jaunystė praėjo Arabijoje – Medinos mieste, kur berniukas augo nuostabiuose rūmuose, apsuptas daugybės tarnų ir mokytojų. Keletą metų jis praleido kelionėje į Rytus, kurios metu įgijo žinių, padedančių patekti į pačius tolimiausius Visatos taškus. Raktą šiai paslapčiai atskleisti galėjo tik tikras burtininkas, kuriuo jis, grafas Kaliostro, ir yra…

Drąsūs stebukladario pareiškimai baigėsi tuo, kad žymiai padaugėjo keliaujančių maldininkų. Iš visų Europos kraštų jie skubėjo pas grafą Kaliostro. Pats grafas, apsirengęs rytietiško stiliaus drabužiais, stebuklus žarstė į kairę ir į dešinę. Mago populiarumą didino tai, kad už savo veiklą neėmė jokio atlygio. Kam jam būtų reikėję skurdinti vargšus? Juk grafui prašmatniai gyventi leido savanoriškos aukos, kurias aukojo aukštuomenės atstovai, norėdami, kad Kaliostro jų vaikus irgi išmokytų mago amato. Kaliostro juo traukė ne tik savo „dovana” (šimtai panašių burtininkų tuo metu klajojo Europoje), tačiau savo priklausomybe įtakingai religinei srovei – masonybei.

„Laisvųjų mūrininkų” (būtent taip verčiamas prancūzų kalbos žodis „fran-kmason”) judėjimas prasidėjo XVIII amžiaus pradžioje. Masonai, perėmę iš viduramžių laikų mūrininkų-akmenskaldžių cechų organizacinę struktūrą ir papildę ją riterių ordinų ritualais, stengėsi sukurti visą pasaulį apimančią slaptą organizaciją, kurios tikslas buvo suvienyti visą žmoniją religiniu pagrindu. Ritualų teatrališkumas ir bendrijos narių „slaptų mokslų” žinojimas didino judėjimo populiarumą, o aristokratų ir karūnuotųjų asmenų dalyvavimas ložėse (taip vadinosi masonų organizaciniai vienetai ir jų susirinkimų vietos) į šį judėjimą pritraukė įvairiausio plauko karjeristų ir aferistų.

Suprantama, kad grafas Kaliostro pasistengė kuo greičiau tapti laisvųjų mūrininkų organizacijos nariu. Nepasitenkindamas eilinio ložės nario vaidmeniu, grafas sukūrė savąją masonybės versiją – Egipto ritualą. Jo pagrindu tapo planas pertvarkyti bendruomenę alchemijos pagalba.

Kaliostro pasisavino senovės egiptiečių simbolius ir kryžiuočių, kurie ne tik skleidė krikščionybę Rytuose, bet ir daug ko tenai išmoko, paslaptis bei sukūrė idealią, jo manymu, doktriną, kuri fizinio ir dvasinio atgimimo būdu turėjo žmoniją atvesti į tobulumą. Fizinis atgimimas galėjo būti pasiektas per kažkokią „pirmykštę medžiagą” ir filosofijos akmenį, dovanojantį jaunystę nemirtingumą. Dvasinis atgimimas bus įmanomas po to, kai bus atrastas paslaptingas penkiakampis, galintis visus žmones vėl padaryti dorais.

Sunku pasakyti ar šis protingų žodžių rinkinys turėjo kokią nors prasmę… Tačiau didžiulis Kaliostro populiarumas skatino jo šalininkus siekti „tikrosios” masonybės. Vis naujos masonų ložės pareikšdavo, kad pripažįsta Egipto ritualą.

Savo būstinę grafas Kaliostro, suteikęs sau egzotišką Didžiojo Kofto titulą, įrengė Lione, kuris jau daugelį amžių garsėjo kaip įvairiausių mistinių mokymų vieta. Buvo pastatytas pompastiškas statinys, kuris labai priminė šventyklą. Pats „dieviškasis” savo buvimo vieta nusprendė pasirinkti Paryžių. Netrukus Prancūzijos sostinę užtvindė daugybė jo portretų ir statulų su užrašais, panašiais į šį: „Žmonijos draugas. Jo diena pažymėta naujomis geradarybėmis. Jis prailgina gyvenimą, padeda vargšams. Jam pati geriausia dovana – galimybė būti naudingu kitiems”.

Kaliostro namas Sen Klode gatvėje, kuriame jis apsigyveno, tapo artimų Didžiajam Koftui masonų susitikimų vieta. Tarp jų buvo tokie įtakingi valdžią savo rankose laikantys žmonės, kaip kardinolas Roganas ir karaliaus giminaičiai. Tačiau draugystė su kilmingais asmenimis iškrėtė grafui piktą išdaigą – jis buvo įtrauktas į taip vadinamą „karalienės karolių bylą” – amžiaus vagystę, po kurios stebukladario žvaigždė pradėjo leistis.

Ši detektyvinė istorija primena geriausių avantiūrinių romanų siužetus. Kažkas panašaus aprašyta garsiajame Diuma romane „Trys muškietininkai”. Net nesvarbi buvo tokia pikantiška detalė, kad nusikaltimo gijos veda link kardinolo ir karalienės Marijos Antuanetės, kurią nedviprasmiškai įrodė tyrimas. Paprasčiausiai grafienė Zana de La Mot, kuri prisipažino pavogusi brangenybę, nusikaltimo organizatoriumi įvardijo Didįjį Koftą…

Taip grafas Kaliostro, net nesuspėjęs iki soties pasimėgauti prašmatniu gyvenimu Paryžiuje, atsidūrė Bastilijoje. Tiesa, jis tenai ilgai neišbuvo, nes turėjo alibi. Visuomenė jį laikė kaltu, tačiau atkakliai reikalavo išlaisvinti. Viskas siejasi su tuo, kad Didžiosios Prancūzų revoliucijos išvakarėse Kaliostro tapo sukilusios liaudies kovos su monarchija simboliu – argi tai nėra pagirtina, nors ir aferos dėka, demaskuoti karalienės svetimavimą!

Grafas niekada neskelbė maištingų idėjų, tačiau šioje situacijoje paskubėjo save paskelbti pranašu, teigdamas, kad monarchija greitai žlugs. Reakcijos ilgai laukti nereikėjo – Liudvikas XVI įsakė Kaliostro nedelsiant palikti Prancūziją. Grafas buvo išsiųstas į Didžiąją Britaniją.
Netrukus iš šios šalies ėmė keliauti laiškai, kuriuose magas reikalavo palaikyti Prancūzijos liaudies siekius apriboti karaliaus valdžią. Valdančiosios viršūnėlės atsakas buvo grafą demaskuojantys straipsniai laikraščiuose. Juose buvo teigiama, kad jokio grafo Aleksandro Kaliostro nėra.

Šiuo vardu prisidengęs vargingos šeimos iš Sicilijos atstovas Džiuzepė Balzamo, kuris, būdamas keliaujančiu dailininku, visoje Viduržemio pakrantėje pagarsėjo savo nederamais poelgiais. Pats Kaliostro neneigė, kad jo vardas ir titulas yra išsigalvoti, tačiau nuo tokios biografijos visokiais stengėsi visai būdais atsiriboti, vadindamas save kilmingu keliautoju, norinčiu išlaikyti inkognito.

Gandai apie tamsią praeitį negalėjo nepakenkti grafo Kaliostro autoritetui. O kelionė į Romą jam tapo lemtinga. Fortūna nusprendė visiškai nusisukti nuo pagarsėjusio mago.

Prancūzijoje kilo revoliucija, o grafas, per trumpą laiką įgijęs maištininko šlovę, reakcingai nusiteikusiai dvasininkijos vadovybei tapo atpirkimo ožiu. Popiežius Pijus VI, anksčiau užmerkdavęs akis prieš Didžiojo Kofto veiklą, įsakė surengti parodomąjį procesą be jokių pasigailėjimų. Kaliostro buvo apkaltintas apgavystėmis, ryšiais su nelabosiomis jėgomis ir masoniškos erezijos skleidimu. Be to, jam buvo priminti ir Džiuzepės Balzamo – niekšo, vagies ir sutenerio, kuris prekiaudavo savo žmonos kūnu – buvę veiksmai.

Suimtajam buvo paskirta mirties bausmė, kuri turėjo būti atlikta jau beveik pamirštu būdu – viešas sudeginimas ant laužo. Inkvizitoriai manė, kad tokia egzekucija taps gera pamoka ir atbaidys kitus nutolti nuo tikėjimo tiesų. Tačiau paskutiniu momentu vieša mirties bausmė buvo pakeista įkalinimu iki gyvos galvos. Nuosprendis įsigaliojo nedelsiant – grandinėmis surakintas grafas Kaliostro buvo išgabentas į San Leo tvirtovės požemius.

Grafo Kaliostro gerbėjai skelbė, kad atskris oro balionu ir išvaduos savo mokytoją, tačiau šio pažado taip ir neįvykdė. Nesulaukė jie ir stebuklo – tvirtovės sienos nesugriuvo, o grandinės nenukrito prie įkalintojo kojų.

1795 metais grafas mirė belangėje, taip ir nesugebėjęs paversti dulkėmis bejausmį akmenį, atskyrusį jį nuo trokštamos laisvės. Sutrikęs pasaulis iki šiol bando atsakyti į klausimą: kas iš tikrųjų buvo šis apsišaukėlis grafas? Keliaujantis dailininkas ar pranašas, savo žinias įgijęs iš šventų Rytų knygų?

Tikras magas ar aktorius, apdovanotas hipnotizuotojo dovana, jaučiantis žiūrovų nuotaikas? Išminčius ar bebaimis avantiūristas, už nosies vedžiojęs aukštuosius ponus? Kad ir kaip ten buvo, vienos šio nuostabaus žmogaus savybės tikrai negalima paneigti – jis mokėjo žmonių širdyse perskaityti pačius slapčiausius troškimus ir, įgyvendindamas juos, aplink save skleisti džiaugsmą.

Mįslės ir Faktai

PANAŠŪS STRAIPSNIAI:
Kategorija: Aiškiaregiai, Didieji pranašai | Patalpino: Rolando (26.07.2014) |
Просмотров: 549 | Рейтинг: 0.0/0

Pasidalinkite straipsniu su visais, jums vienas paspaudimas, o mums malonumas.

// Rekomenduojamevisos naujienos

ufospace
Sukurtas pirmas žmogaus dydžio obje...

Panašu, kad ir Harrio Potterio gyveni... (646)

ufospace
Aptiktas senovinis majų miestas su ...

Ištisas majų miestas, kuriame pilna p... (1006)

ufospace
Gyvenimas po mirties išties egzistu...

Daugelis žmonių šiais laikais yra įsitik... (1709)
ufospace
Vietname rasti 40 metų džiunglėse p...

Nuo Vietnamo karo baisybių pasislėpti... (872)

ufospace
Planetos netyli: kosminiai Žemės ka...

Nors kosmose yra visiškas vakuumas, t... (715)

ufospace
Astronomai atrado naują lig šiol ne...

“O jei tokių yra netoli Saulės?... (848)

ufospace
Kreditą karui Hitleris gavo iš JAV?...

1939 metais startavo didžiausios pasa... (1689)

ufospace
Ekspertas nustatė M. Jacksono mirti...

Garsus Harvardo miego medicinos profesor... (535)
ufospace
Neišspręstas Karaliaučiaus galvosūk...

Prieš 68 me­tus, 1945-ųjų rugp­jū­čio 2 ... (3104)
Всего комментариев. Iš viso komentarų: 0
avatar

Kategorijosvisos naujienos