Меню

Free protonmail

Назад Главная » Каталог статей » NSO, Ateiviai

Vizitas į ateivių planetą

Įvairiuose informavimo šaltiniuose gana neretai pranešama apie abdukcijos, atvejus, t.y. apie tai, kad ateiviai pagrobia Žemės gyventojus. Šių veiksmų tikslai būna įvairūs – nuo eksperimentų su pagrobtais žmonėmis, kurie dažnai būna skausmingi ar net žiaurūs, iki geranoriško švietimo ar net ekskursijų į pagrobėjų- ateivių planetą. Apie vieną tokį atsitikimą pasakoja lenkų žurnalistė, anomalių reiškinių tyrėja janina Sodolska-Urbanska. Skaitytojams pateikiamas sutrumpintas straipsnio, išspausdinto žurnale „Nieznany Swiat”, vertimas.

1987-ųjų metų liepos viduryje vieną vidurnaktį australas Mišelis Desmarkė netikėtai atsibudo. Pajutęs kažkokį vidinį impulsą, atsikėlė iš lovos, apsirengė. Po to priėjo prie rašomojo stalo ir, pats tuo stebėdamasis, parašė raštelį žmonai: „Brangioji, aš namuose nebūsiu dešimt dienų. Nesijaudink”. Raštelį padėjo šalia telefono ir išėjo į namo verandą.

Buvo gana šilta naktis. Apylinkes apšvietė keista pulsuojanti šviesa, kuri visiškai nebuvo panaši į Mėnulio skleidžiamą šviesą. Buvo visiškai tylu, nors paprastai tokiu metu buvo girdėti varlių choras ar žolėje čirpiantys svirpliai.

Staiga visi matomi aplinkui daiktai ėmė netekti savo formos. Sumišęs Mišelis jau norėjo grįžti atgal į namą, tačiau kažkokia jėga švelniai pakėlė nuo žemės ir nunešė aukštyn. Nieko nesuprasdamas jis žiūrėjo į apačioje greitai mažėjančius medžius bei savo namą. Vyro galvoje šmėkštelėjo mintis: „Suprantu, tai tik sapnas”. Tuo metu jis prieš save pamatė moterį, kurio ūgis siekė apie 3 m ir kuri buvo apsirengusi kombinezonu bei ant galvos uždėjusi šalmą. Moteris nusišypsojo ir pasakė: „Ne, Mišeli, tai ne sapnas…”

Moteris kalbėjo švaria prancūzų kalba. Gyvendamas Australijoje, Mišelis laisvai kalbėjo angliškai, tačiau jis užaugo Prancūzijoje, tad prancūzų kalba jam buvo gimtoji. Atrodo, kad moteris apie tai žinojo. Moteris buvo malonių veido bruožų. Nors ji buvo daugiau nei metru aukštesnė, vyras šalia jos jautėsi ramiai. Ji prisistatė Tao vardu. Panašu, kad ji mokėjo skaityti mintis. Moteris pasakė, kad dabar jie keliaus į tolimą planetą.

Tuo metu Mišelis pamatė didžiulį objektą, kurio skersmuo buvo ne mažiau nei 70 m. Vyras užsinorėjo grįžti namo. Tao akimirksniu „perskaitė” jo norą ir patikino, kad jis savo artimuosius vėl greitai pamatys, jam nėra ko jaudintis. Moteris pasakė, kad šis laivas gali skristi greičiu, kuris daug kartų didesnis už šviesos greitį, o jų kelionės tikslas yra Tiaouba – gimtoji Tao planeta.

Kosminio laivo viduje Mišelis išgirdo pasisveikinimus prancūzų kalba. Tai sveikinosi ekipažo nariai, o tiksliau narės – 20 moterų, kurios buvo tokios pat aukštos ir gražios, kaip ir Tao.

Ateivių papasakota žemės istorija

Kelionės metu Tao Mišeliui papasakojo nepaprastas istorijas apie Žemę ir joje gyvenusias civilizacijas. Ji pasakojo: „Jūsų planetoje manoma, kad žmonės atsirado maždaug prieš du milijonus metų evoliucijos keliu. Iš tikrųjų jie atsirado 700 tūkstančių metų vėliau ir atvyko iš Bakaratinio planetos, esančios Kentauro žvaigždyne.

Šioje planetoje gyveno dviejų rasių atstovai – geltonosios ir juodosios. Jie sukūrė aukšto lygio klestinčią civilizaciją. Tačiau vėliau prasidėjo tarprasiniai konfliktai, kurie baigėsi branduoliniu karu. Padariniai buvo siaubingi – visiškai sunaikinta gyvenamoji aplinka, staigiai nukritusi temperatūra ir mirtinas radiacijos lygis. Bakaratinyje liko gyvų tik po kelias dešimtis kiekvienos rasės atstovų. Jie sėdo į stebuklingu būdu požeminiuose angaruose išlikusius kosminius laivus, paliko savo planetą ir leidosi į kelionę. Jie sėkmingai pasiekė Žemę.

Gyvenimo sąlygos naujojoje planetoje buvo tinkamos, po kelių amžių geltonosios ir juodosios rasių gyventojų skaičius viršijo šimtus tūkstančių žmonių. Jie ir sukūrė pirmąją civilizaciją Žemėje. Tai jiems netiesiogiai padėjo padaryti Tiaoubos gyventojai.

Netiesiogiai dėl to, kad Pasaulinės Teisės įstatymai draudžia tiesiogiai kištis į kitų pasaulių reikalus, netgi siekiant išvengti planetos sunaikinimo branduolinio konflikto metu. Jeigu planetos gyventojai įpras gauti pagalbą iš „dievų”, tai jie neįgaus reikiamo gyvenimiškojo patyrimo ir neturės atsakomybės jausmo už savo veiksmus. Mūsų manymu, dabar būtent tai ir vyksta Žemėje.

Ateivių iš Bakaratinio palikuonys, priklausantys juodajai rasei, iš pradžių įsikūrė dabartinės Australijos ir Naujosios Gvinėjos teritorijose, o geltonosios rasės atstovai – dabartinio Mianmaro teritorijoje. Tuomet šios žemės buvo visiškai kitokios, para Žemėje trukdavo apie 30 valandų, o metai truko vos 280 parų.

Abiejų rasių atstovai, prisimindami jų gimtąją planetą ištikusią katastrofą, gyveno taikiai, palaipsniui įsisavindami naujas teritorijas. Tai buvo dabartinės Sacharos dykumos teritorija. Tuo metu šiame Afrikos rajone tai buvo derlinga savana su maloniu klimatu. Palikuonys, gimę abiejų rasių atstovų mišriose santuokose, buvo arabų genčių pradininkai.

Žmonija sėkmingai dauginosi ir vystėsi, kol pastebėjo, kad link Žemės artėja milžiniškas asteroidas. Skaičiavimai rodė, kad susidūrimas su Žeme neišvengiamas. Abiejų rasių grupių vadovai priėmė sprendimą išgelbėti geriausius specialistus ir mokslininkus, susodinti juos į kosminius laivus ir pakilti į kosminę orbitą, kad vėliau šie žmonės, sugrįžę į Žemę, padėtų išgyventi tiems, kas liks gyvas po katastrofos. Patys vadovai liko Žemėje, kad kritiniu metu būtų kartu su visais gyventojais.

Tačiau skaičiavimuose įsivėlė klaida. Kosminiai laivai, kurių buvo apie 200, nespėjo palikti Žemės atmosferos ir asteroido kritimo metu žuvo visi juose buvę žmonės. Katastrofos, įvykusios prieš 14,5 tūkstančio metų, padariniai buvo siaubingi. Pakito Žemės ašies padėtis, žemynai subyrėjo, atsirado daugybė ugnikalnių. Susiformavo nauji kalnų masyvai, Ramiojo vandenyno viduryje atsirado didžiulis žemynas. Gyvų po katastrofos išliko labai mažai žmonių.

Sunkioje kovoje dėl išgyvenimo jie iš kartos į kartą degradavo, kol vėl pasiekė savo pirmykštį lygį. Tokia buvo pirmoji civilizacija Žemėje”.

Proto brolių perspėjimas

Kai Tao vadovaujamas laivas nusileido Tiaoubos planetoje, ant Mišelio veido iš karto buvo uždėta kaukė, kuri apsaugojo nuo energijos, kurią į aplinką išskiria visi daiktai, turintys spalvą, poveikio. Sunkio jėga planetoje buvo beveik du kartus mažesnė, nei Žemėje, todėl iš pradžių vyrui buvo labai sunku išlaikyti pusiausvyrą vaikštant. Planetos gyventojai atvykėlį sutikdavo džiaugsmingai, jie buvo svetingi ir bendraujantys. Mišelis nematė nė vieno susiraukusio veido.

Pats svarbiausias Mišeliui buvo susitikimas su vyriausiuoju Tiaoubos vadovu Didžiuoju Taoru. Erdvioje ir šviesioje salėje Taoras pakilo pasitikti Žemės atstovą ir tarsi plaukę virš grindų. Jis uždėjo rankas Mišeliui ant galvos ir šis pajuto galingą šilumos srautą. Taoras pranešė, kad Mišelis buvo pasirinktas kaip žmonijos atstovas, turintis Žemės žmonėms perduoti svarbią informaciją. Staijos esmė:

„Žmonijos rasei gresia susinaikinimas. Per pastaruosius 150 metų techninis progresas Žemėje vystėsi labai sparčiai. Deja, žmonės įgavo materialinio pobūdžio žinių, tačiau visiškai nesirūpina savo dvasiniu vystymusi. Techniniai pasiekimai turi būti kaip dvasinio tobulėjimo pasekmė, o ne atvirkščiai. Be to, dabartinis techninio išsivystymo lygis Žemėje yra labai žemas, palyginus su tuo, koks buvo iki susidūrimo su asteroidu”.

Toliau Taoras papasakojo apie žmonijai gręsiančius pavojus. Jo žodžiais, pats didžiausias pavojus yra net ne branduolinis ginklas, o materializmas, savanaudiškumas. Žmonės eikvoja jėgas tam, kad susikurtų materialines gėrybes, kai visa tai, kas materialu, yra tik vienas Didžiosios Dvasios pasireiškimas. Didžioji Dvasia sukūrė planetas, žvaigždes, augalus, gyvūnus ir žmones, visuose šiuose kūriniuose palikdama dalelę savęs.

Taoras dar papasakojo: „Visatoje egzistuoja devyni civilizacijų lygiai. Tiaouba pasiekė devintąjį, patį aukščiausią lygį. Žemėje civilizacija yra pirmame, pačiame žemiausiame lygyje. Planetoje gyvenantys žmonės vietoje to, kad saugotų gamtą, ją niokoja pačiais įvairiausiais būdais. Visa tai atsisuks ir jau pradeda atsisukti prieš pačius žmones. Žemės žmonės mano, kad pats svarbiausias dalykas – aukštas materialinės gerovės lygis, tačiau jie labai klysta. Kai fizinis žmogaus kūnas miršta, jo siela keliauja toliau. Esant apgailėtinai padėčiai dvasinėje sferoje, sunku atsakyti į klausimą: kokius pasiekimus ir vertybes ji gabena su savimi? Juk visa tai, kas materialu, lieka Žemėje.

Žmonės turi suvokti, kad jie, pirmiausia, yra dvasiniai subjektai. Jeigu žmogus nugrimzta į materializmą, jis nebetenka ryšio su savuoju „aukščiausiuoju Aš”, nustoja gauti iš jo reikalingą informaciją ir energiją. Žodžiu, žmonija dabar yra tarsi vaikas, žaidžiantis su degtukais”.

Baigdamas susitikimą Taoras Mišeliui pasakė, kad pats geriausias būdas Žemės žmonėms pranešti apie tai, ką jis čia pamatė ir išgirdo, – parašyti knygą. Tada palinkėjo sėkmės rašant šią knygą ir sėkmingos kelionės namo.

Mišelis namo grįžo lygiai po 10-ies dienų, kaip ir buvo žadėjęs žmonai. Vyras jai papasakojo apie savo nepaprastą kelionę, o vėliau ėmė rašyti knygą, kol dar neišblėso įspūdžiai. Mišelio Desmarkė knyga „Tiaoubos pranašystės” (Michel Desmarąuet, “Thiaoouba prophecy”) buvo išleista daugelyje pasaulio šalių.

Никто не решился оставить свой комментарий.
Будь-те первым, поделитесь мнением с остальными.
avatar