NSO incidentas Rendlshemo miške

Apie NSO nusileidimą Rendlshemo miške Anglijoje 1980 - ųjų metų Kalėdų vakarą savo laiku plačiai rašė tuometinė spauda. Tačiau vėlesniais metais paaiškėjo vis naujos šio įvykio detalės, atsirado liudininkų, kurie prakalbo po ilgo priverstinio tylėjimo, taip pat buvo sudaryta galimybė susipažinti su anksčiau buvusiais slaptais dokumentais.

Jie matė Tai

Rendlshemo miškas - tai pušynas, be­sidriekiantis Sufolko grafystės lygumose nuo Ipsvičio miesto iki Orford Neso kyšulio, kuriame pastatytas švyturys. 1980-ųjų metų naktį į gruodžio 26-ą dieną iš karto keletas žmonių tapo nepa­prastų įvykių liudininkais. Sutuoktiniai Vebai grįžo iš šventinės vakarienės, į kurią juos pakvietė draugai, kai virš medžių tarp dviejų NATO bazių - Vudbridžo ir Bentvoterso - atsirado ryškiai baltos spalvos ratas. Iš pradžių žmonės nenustebo - žemai skrendantys reaktyviniai lėktuvai A-10 ir malūns­parniai „Chinook“ jau buvo tapę įprastu reiškiniu. Tačiau netrukus sutuoktiniai suprato, kad čia kažkas ne tai - švie­čiantis objektas, skirtingai nei aviacinė technika, judėjo be jokio garso.
Deivas Robertsas su drauge nuo kom­panijos buvo šiek tiek atsiskyrę ir stovėjo po medžiais. Staiga žemė po jų kojomis sudrebėjo, o nakties dangų nušvietė ryškus pliūpsnis. Kažkas iš dangaus nusileido be jokio garso visai šalia. Kai kelyje pasirodė kariškių džipas, jaunuo­liai nusprendė, kad tapo kažkokių slaptų bandymų liudininkais, todėl paskubėjo dingti iš paslaptingų įvykių vietos.
Gordono Levito namas stovėjo miško pakraštyje, toliau nuo kitų kaimelio pas­tatų. Jis buvo įsitaisęs sarginį šunį. Vėlai vakare Gordonas išleido šunį palakstyti į sodą. Netikėtai danguje vyras pastebėjo keistą objektą, skrendantį, atrodo, tiesiai į jį. NSO buvo perverstos grybo kepurėlės formos ir švietė žalsva spalva. Trumpai akimirkai objektas pakibo virš Gordono, po to nuskrido link Vudbridžo.
Kitos dienos ryte Levito šuo ėmė keis­tai elgtis - visą dieną gulėjo būdoje, tarsi bijodama iš ten išeiti. Prasidėjo kažkokia žaibiškai besivystanti liga, Šuo po kelių dienų nugaišo. Veterinarijos gydytojas pasakė, kad šuo, greičiausiai, apsinuodijo.
Džonas Barouzas ir Badas Parkeris stovėjo poste prie Vudbridžo aviacijos ba­zės vartų, kai staiga pamatė keistą šviesą, atsiradusią naktiniame danguje virš miš­ko. Jie nusprendė, kai tai patyrė avariją lėktuvas, todėl pasigirs sprogimo garsas. Tačiau šviesos šaltinis ėmė palaipsniui leistis. Kai objektas dingo miške, neįvyko jokio sprogimo. Tik buvo matyti, kad kažkur už medžių pulsuoja ryški šviesa, nuolat keičianti savo atspalvį. Barouzas apie įvykį nedelsdamas pranešė aviacijos bazės vadovybei.

Pirmasis kontaktas

Netrukus prie bazės vartų privažia­vo džipas, kuriame sėdėjo seržantas Džimas Penistonas ir eilinis Germanas Kavanasakis, kuriems buvo nurodyta va­žiuoti į įvykio vietą ir išsiaiškinti situaciją. Kartu su jais ieškoti paslaptingo objekto išvyko ir Barouzas.
Kai džipas sustojo priešais objekto nu­sileidimo vietą, už medžių vis dar mirk­sėjo įvairiaspalvės šviesos. Trys žvalgai su racija patraukė gilyn į mišką. Ryšys su baze ėmė trūkinėti. Tuomet Penistonas pasiuntė Kavanasakį su racija prie džipo, kad galėtų būtinu atveju paprašyti pagalbos, o pats su Barouzu nuėjo toliau. Seržantas buvo įsitikinęs - dar truputį, ir jie pamatys sudužusio lėktuvo nuolaužas. Tačiau aplinkui vyko kažkas keisto - nuolat buvo girdimas traškesys nuo daugybės atmosferos išlydžių. Kareiviams per odą ėmė bėgioti skruzdėlės. Ir štai pagaliau jie pamatė paslaptingąjį objektą.

Penistonas prisimena: „Jis, be jokios abejonės, nebuvo panašus nė į vieną skraidantį aparatą". Kūgio formos nedidelio automobilio dydžio objektas nejudėda­mas kybojo maždaug 30 cm aukštyje virš žemės, tarsi remdamasis į šviesos spin­dulius. Objektą gaubė ūkanota aureolė, o šonuose paviršiuje buvo matomi ženklai, primenantys raides. Žvalgai, atsipeikėję nuo nuostabos, pabandė ištirti objektą. Tačiau priartėti prie jo nebuvo lengva. Penistonas tęsia: „Su kiekvienu žingsniu oras tarsi darėsi vis tankesnis, mes ėjome tarsi per sirupą. Buvo panašu, kad mums nepavyks greitai prieiti prie objekto“.
Netikėtai karius apakino ryškus šviesos blyksnis, NSO staigiai pakilo ir dingo iš akių. Vėliau Penistonas ir Barouzas, atsa­kinėdami į daugybę klausimų, teigė, jog paslaptingasis objektas nepriminė nieko, ką jiems teko anksčiau matyti. Po kelių metų tapęs karininku Barouzas kartą pasakė: „Aš nežinau, ar tai buvo ateivių kosminis laivas, ar kažkoks gamtos reiš­kinys. Žinau tik tiek - tai buvo kažkas tokio, ko negalima nusakyti žodžiais.

„Medžioklė" tęsiasi

Tačiau įvykiai Rendlshemo miške tęsėsi toliau. 1980 m. gruodžio 27 d. vakare Bentvoterso aviacijos bazės vadui Tedui Konradui buvo pranešta, kad „tas pats objektas vėl pasirodė". Išsiaiškinti kas vyksta vadas įsakė savo pavaduotojui papulkininkiui Čarlzui Holtui. Holtas, iš prigimties būdamas skeptikas, netgi apsidžiaugė, gavęs tokį įsakymą - dabar jis galės užkimšti burną taip vadinamų ufologų šalininkams. Netrukus iš kelių žmonių sudaryta paieškos grupė, aprū­pinta įvairiais prietaisais, racija ir diktofonais, išvyko į įvykio vietą.

Kai grupė atvyko į mišką, Holtas su pasitenkinimu konstatavo, jog nemato jokio NSO. Tačiau pasiimti su savimi prožektoriai kažkodėl ėmė užgesti vienas po kito, o ausinėse buvo girdimas tik nenutrūkstamas traškesys, tarsi žmonės būtų atsidūrę labai stipraus elektrostatinio lauko viduje. Siekiant palaikyti ryšį su baze, žmones su racija teko palikti miško pakraštyje.
Papulkininkis du karius išsiuntė į bazę naujų prožektorių, o pats su kitais žmo­nėmis patraukė gilyn į mišką. Apie viską, kas vyksta, buvo diktuojama į diktofoną: „Esame už 50 m nuo numanomos nusileidimo vietos. Turime problemų su apšvietimu. Du karius pasiuntėme naujų prožektorių. Dabar Geigerio skaitikliu pamatuosime radiacijos lygį“. Nors radiacijos lygis buvo padidėjęs, tačiau neviršijo žmogui pavojingo lygio.
Visą kitą valandą diktofone buvo už­rašinėjami paieškos grupės narių balsai. Kariai ėmė dirvožemio ir medžių žievės pavyzdžius, fotografavo neįprastus pėd­sakus. Vienu metu Holtas pastebėjo, kad naktinio matymo įrenginys užfiksavo šilumos ar kažkokios kitos energijos po­veikį.

NSO vengia susitikimo

Staiga iš visų pusių pasigirdo garsai. Papulkininkis sukomandavo: „Dėmesio! Visiems išlaikyti ramybę!“ 01:48 priekyje einantys kariai pastebėjo įvairiomis spalvomis žybsintį objektą, kuris rėmėsi į šviečiančio gelsvo rūko stulpą. Papulkininkis padiktavo į diktofoną: „Priekyje matomas kažkoks objektas, mirgantis įvairiomis šviesomis, daugiau­siai raudona".
Artėjant prie objekto šis tarsi didėjo ir netrukus atrodė kaip didžiulė švytinti akis su tamsiu vyzdžiu. „Laikas - 03:15. Mes esame netoli objekto, į šiaurę nuo jo“ - užfiksavo Holtas.
Tuo metu NSO šovė aukštyn. Po trumpos pauzės susijaudinęs papulki­ninkis pranešė: „Nuo objekto link žemės nusidriekė ryškios šviesos stulpas. Tai neįtikėtina! “ Kai NSO išnyko iš akių, Holtas įsakė pavargusiems kariams grįžti į Bentvotersą.
O tuo metu šviečiantis objektas, kurio spinduliai „čiupinėjo" griežtai saugomą teritoriją, dar ilgai buvo matomas virš Vudbridžo aviacijos bazės. Visa tai matė šimtai žmonių - tiek bazės darbuotojai, tiek aplinkinių gyvenviečių gyventojai.

Kas tai buvo?

Liudininkai įsitikinę, kad naktį į 1980 m. gruodžio 27 d. jie matė kaž­kokio paslaptingo objekto nusileidimą. Tačiau iš karto atsirado skeptikų, kurie ėmė neigti šią informaciją. Pavyzdžiui, astronomas Janas Ridpatas pareiškė, kad pirmą kartą neatpažintu skraidančiu objektu buvo palaikytas ryškus meteoritas, praskridęs virš Anglijos, o vėliau kariai, blogai pažįstantys vietovę, pro medžius pamatė netoliese esančio švyturio skleidžiamas šviesas.
Papulkininkis Čarlzas Holtas panei­gė šį teiginį: „Švyturys nejuda miške, nekeičia formos ir nešviečia vertikaliai žemyn“. Kariai, vykę ieškoti NSO, ge­rai žinojo apylinkes ir švyturio buvimo vietą, o Barouzas netgi tenai rengdavo piknikus. Be to, kaip teigia liudininkai, NSO danguje pasirodė anksčiau nei praskrido Ridpato minėtas meteoritas. Gal viskas buvo atvirkščiai, t.y. astrono­mas meteoritu palaikė pakilusį NSO?
Kitas skeptikas, psichologas Nikolas Hamfris mano, jog menamu NSO ga­lėjo būti automobilis, kuriuo policijos patrulis nuvyko į mišką išsiaiškinti, kas ten nutiko. Tačiau iš policijos žurnalo, kuriame fiksuojami automobilių išvyki­mai ir parvykimai, tapo aišku, kad tuo metu, kai patrulis nuvažiavo į mišką, karių aptiktas objektas jau buvo seniai dingęs.

Kas iš tiesų vyko 1980-ais metais per Kalėdų šventes Rendlshemo miške? Ufologai vieningos nuomonės iki šiol nepareiškė. Yra dvi pagrindinės versijos: nežemiškasis kosminis laivas iš kitos galaktikos ar net iš kito matavimo arba kažkokios nežinomos energijos formos pasireiškimas. Kai kurie tyrėjai teigia, kad dėl šios energijos poveikio galėjo atsidaryti portalas tarp mūsų ir kito ma­tavimų ir per šį portalą kurį laiką buvo galima stebėti reiškinius iš kitos, mums lygiagrečios, realybės.