Меню

Free protonmail

Назад Главная » Каталог статей » Karo paslaptys ir Trečias Reichas

LDK istorija: Lietuvių raiteliai

Žvelgiant į XIII–XIV a. lietuvių karybą iš socialinės istorijos perspektyvos, galima teigti, kad raitelis ir bajoras – tapatu. Žirgas buvo brangus gyvūnas ir retas jį galėjo įsigyti. Kiekybiniu požiūriu raiteliai sudarė mažesnę visų ginkluotų Lietuvos vyrų dalį. Tačiau kariniu požiūriu raiteliai buvo aktyviausias elementas.

LDK raitelis

Pėstieji raiteliai

Lietuvių kunigaikščių suburtos kariaunos jau nuo XII a. pab. pasiekdavo tolimas Rusios žemes. Vienas pirmųjų lietuvių žygių į Rusios žemes (1183 m.) siekė Pskovo apylinkes.

Į svetimas žemes brautasi grobio tikslais. Tai buvo rizikinga, bet noras praturtėti buvo stipresnis. Grobiamieji žygiai buvo pirmoji tikra lietuvių karo mokykla. Tokių žygių sėkmę lemdavo ir netikėto užpuolimo efektas. Netikėtai užpultas kraštas būdavo nepasiruošęs gynybai, potencialūs belaisviai ir jų turtas būdavo lengvai pasiekiamas.

Po sėkmingo užpuolimo prasidėdavo sunkiausias žygio etapas – reikėdavo sparčiai trauktis, o tai nebuvo paprasta dėl sunkaus grobio. Kadangi svarbiausias žygio tikslas buvo grobis, kariai nerodė didelio noro kautis su priešo kariais. Jie kaudavosi tik tada, kai nebūdavo kitos išeities. Tokiais atvejais lietuvių kariaunos rinkdavosi gynybinio mūšio taktiką.

XIII amžiaus I pusėje lietuvių raiteliai dar neturėjo didesnės kavalerijos kautynių patirties, todėl jie mielai nulipdavo nuo žirgų, sustodavo į gynybinę rikiuotę ir, jei laikas ir aplinkybės leisdavo, kirsdavo medžius, rengdavo kliūtis.

Įsitvirtinę jie neleisdavo raiteliams parodyti savo pranašumų, versdavo juos kautis nepalankiomis sąlygomis, kai organizuota jėga (rikiuotė) negalėdavo panaudoti visų savo pajėgumų. Efektyviausia tokia gynybinio mūšio taktika buvo Karusės mūšyje 1270 metais.

Iš Saaremos salos grįžtančios lietuvių kariuomenės laukė jungtinė Livonijos vokiečių ir danų kariuomenė. Mūšis įvyko ant užšalusios jūros ledo. Kai riterių kariuomenė puolė, lietuviai suskubo trauktis už rogių. Į jas įstrigę riterių žirgai buvo nudurti, o tada prasidėjo kruvinos kirstynės, kurios baigėsi lietuvių pergale.

Kavaleristai prieš viduramžių „tankus“

Kitaip lietuvių raiteliai veikdavo, jei būdavo užpuolamas jų kraštas. Išsamiai XIII a. pr. būdingą lietuvių raitelių veikimą aprašė Henrikas Latvis, kalbėdamas apie vokiečių ir žiemgalių žygį į lietuvių žemes 1208 metais.

Aptikę ištuštėjusius lietuvių kaimus ir supratę, kad kraštas įspėtas ir pasiruošęs gynybai, užpuolikai suskato trauktis atgal. „Tai sužinoję lietuviai, pasinaudoję savo žirgų eiklumu, iš visų pusių apsupa juos ir, kaip jiems įprasta, tai traukdamiesi, tai puldami, iš visų pusių talžo juos ir, svaidydami savo ietis ir kuokas, daugelį sužeidžia.“

To meto lietuvių raiteliai nenaudojo ieties kaip priemonės pralaužti priešo gretas. Jie buvo lengvai ginkluoti raiteliai ir kovėsi taip, kaip derėjo tokiai kavalerijai.

Lietuvių naudotą taktiką galima lyginti su Palestinos saracėnų lengvosios kavalerijos veiksmais prieš Vakarų Europos kryžeivius, tik vietoj saracėnams įprastų lankų lietuviai naudojo ietis. Matant, kad 1208 m. susidūrimas baigėsi lietuvių pergale, galima teigti, kad ir lengvoji raitija, esant palankioms sąlygoms, buvo efektyvi.

Lengvąją lietuvių kavaleriją galima gretinti su kitais lengvosios kavalerijos atstovais, kurie buvo sutinkami ir Vakarų Europoje, ypač jos pietiniuose ir rytiniuose pakraščiuose. Lengvoji lietuvių kavalerija persekiojo sumuštą priešą ir vykdė žvalgybos užduotis.

Įsisavintos mūšio lauko pamokos

Lietuvių bajorų, gyvenusių nuolatinio karo sąlygomis, karybos įgūdžiai kito. Viena iš lietuvių raitelių raidos krypčių buvo bandymai įsisavinti kavalerijos kautynių pamokas ir jas pritaikyti praktikoje.

1214 metais įvyko nedidelis lietuvių ir vokiečių susidūrimas ant Dauguvos kranto, netoli Jersikos pilies. Čia bene pirmą kartą lietuvių raiteliai veikė kaip agresyvūs kavaleristai, jie persekiojo kalavijuočių riterius. Tai jie galėjo drąsiai daryti, nes riterių buvo tik keletas, o lietuvių daug. Tokie buvo pirmieji bandymai kovoti su sunkiai ginkluotais ir patyrusiais raiteliais.

Laikui bėgant, lietuvių raiteliai darėsi grėsmingesni. Verta atkreipti dėmesį į Durbės (1260 m.), Lielvardės (1261 m.), Diunamiundės (1263 m.) ar Ašeradės (1279 m.) mūšius.

Lemiamą persilaužimą Durbės mūšyje pasiekė žemaičių pėstieji kariai, o raiteliai aktyviau reiškėsi baigiamojoje mūšio fazėje. Aktyvūs puolamieji lietuvių kariuomenės veiksmai Lielvardės ir Diunamiundės mūšiuose taip pat perša mintį, kad juose reiškėsi raiteliai.

Aiškiausiai lietuvių raitelių veiksmai įžvelgiami Ašeradės mūšio (1279) aprašyme. Raiti pasiviję į Livoniją jau spėjusią grįžti vokiečių ir danų kariuomenę, lietuviai su ja stojo į kautynes. Danų riterių vadui Eilartui Hobergui pavyko dalį lietuvių būrių išstumti iš mūšio lauko ir nusivyti. Persekiojimas užtruko ilgokai.

Kai Eilartas Hobergas grįžo į pagrindinį mūšio lauką, riterių padėtis buvo beviltiška, galiausiai vadas ir jo kariai žuvo. Žūti Eilartas Hobergas galėjo tiek nuo raitų, tiek nuo pėsčių karių, tačiau persekioti jis galėjo tik raitus karius. Taigi lietuvių raiteliai jau XIII a. II p. nevengė kautis su raitais riteriais.

Pergalė – pagrindinis kariuomenės matas

Istorijos šaltinių lakoniškumas neleidžia aiškiai apibūdinti, kokią taktiką ar rikiuotę lietuvių raiteliai naudojo. Galima spėti, kad pagrindinis jų ginklas XIII a. ir vėliau buvo lengvosios (svaidomosios) ietys, o artimose kautynėse – kalavijas arba kirvis.

XIV amžiaus šaltiniai mažiau iškalbingi, negu XIII a. rusų metraščiai ar „Eiliuotoji Livonijos kronika“. Kai kurie epizodai rodo, kad lietuvių kariuomenės raiteliai ir vėliau praktikavo kavalerijos kautynes.

Reikia atminti, kad tų metų mūšiai Lietuvoje ar Prūsijoje, kaip ir likusioje Europoje, buvo reti įvykiai. Didžioji karo veiksmų dalis – grobiamieji žygiai. Įgytas sugebėjimas kautis raitomis nereiškė, jog karys prarasdavo įgūdžius kautis pėsčiomis.

Lietuvių raiteliai, kaip ir kryžiuočių riteriai, kaudavosi pėsčiomis. Sugebėjimas priimti konkrečiai situacijai tinkamą sprendimą rodo kiekvienos kariuomenės vado ir jo karių meistriškumą.

Kalbant apie meistriškumą kaunantis raitomis, geriausias pavyzdys – 1410 m. įvykęs Žalgirio mūšis. Čia lietuvių raiteliai kovėsi to meto riterių kautynėms įprastu būdu (susidurdavo ilgosiomis ietimis ginkluoti raiteliai), bet nepamiršo ir lengvosios kavalerijos galimybių.

Pastarajai būdingas apgaulingo pasitraukimo manevras – svarbiausias veiksnys, lėmęs sąjungininkų – lenkų ir lietuvių – pergalę.



Никто не решился оставить свой комментарий.
Будь-те первым, поделитесь мнением с остальными.
avatar