Antarktinė „Bazė 211“ – skraidančių lėkščių fabrikas

1946 metų pabaigoje admirolas Ričardas Berdas, patyręs poliarinis tyrinėtojas, gavo užduotį – vadovauti mokslinei tyrimo ekspedicijai į Antarktidą, kuri gavo kodinį pavadinimą „Aukštas šuolis“.

Amerikiečių ekspedicijos uždavinys buvo ištirti ledinuotojo kontinento dalis, pavadintas Karalienės Mod žeme, arba Naująja Švabija.

Ekspedicija, turint galvoje jos mokslinius tikslus, buvo ekipuota keistokai. Link Antarktidos išplaukė lėktuvnešis, 13 įvairaus tipo laivų, 25 lėktuvai ir sraigtasparniai….

Į ekspedicijos sudėtį įėjo tik 25 moksliniai darbuotojai, užtat buvo 4100 jūrų pėstininkų, karių ir karininkų. Greitai Amerikos laikraščiuose pasirodė informacija, kad tikru ekspedicijos tikslu buvo slaptos „Bazės 211“ paieška. Bazė priklausė naciams.

Kurtį ją III Reicho vadovai pradėjo dar 1938 metais. Iš pradžių link Antarktidos buvo pasiųstas tyrimų laivas. Jame buvęs hidroplanas nufotografavo beveik ketvirtadalį žemyno ir numetė ant ledo metalinį vimpelą su svastika. Vokietija pasiskelbė didžiulės teritorijos, pavadintos Naująja Švabija, šeimininke.

Paskui į pietus paslapčia išplaukė povandeniniai laivai su admirolo Denico jūrų vilkais. Pasibaigus II pasauliniam karui buvo aptikti dokumentai, rodantys, kad tyrinėtojai aptiko Naujoje Švabijoje tarpusavyje sujungtų urvų sistemą su šiltu oru viduje. Atsiskaitydamas apie atliktą darbą, Denicas pareiškė: „Mano povandenininkai aptiko tikrą žemišką rojų“. O 1943 metais iš jo lūpų ištrūko dar viena daug kam nesuprantama frazė: „Vokiečių povandeninis laivynas didžiuojasi, kad kitame pasaulio gale sukūrė fiureriui neprieinamą tvirtovę“.

Kad požeminis miestas Antarktidoje galėtų ramiai gyvuoti, vokiečių karinis laivynas ėmėsi beprecedentinių saugumo priemonių. Bet koks laivas, pasirodęs vandenyne palei Naujają Švabiją, buvo nedelsiant paskandinamas. Nuo 1939 metų prasidėjo sistemingas N. Švabijos įsisavinimas ir slaptos nacių bazės, kodiniu pavadinimu „Bazė 211“ statyba.

Kartą į tris mėnesius į Antarktidą kursavo tyrimų laivas Schwabenland. Kelis metus iš eilės į žemyną buvo gabenama kalnakasybos įrengimai ir kita technika, tame tarpe bėgiai, vagonetės ir didžiulės frezos tuneliams gręžti. „Bazės 211“ aprūpinimui buvo naudojamos 35 didžiausi povandeniniai laivai, nuo kurių buvo nuimta ginkluotė ir kurie buvo pritaikyti kroviniams vežioti. Be jų, pasak amerikiečių pulkininko Vindelo Stivenso, karo pabaigoje dirbusio žvalgyboje, vokiečiai pastatė 8 gigantiškas krovinines submarinas. Visos jos buvo naudojamos tik krovinių gabenimui į „Bazę 211“.

Karui baigiantis, vokiečiai turėjo devynias tyrimo įmones, kuriose buvo bandomi „skraidančių diskų“ projektai. Pulkininko Šelepovo, surinkusio daug medžiagos apie vokiečių darbus įsisavinant Antarktidą, II pasaulinio karo metu mažiausiai viena tokia įmonė buvo pervežta į Antarktidą ir čia buvo organizuota skraidymo aparatų gamyba. Povandeniniais laivais į pietinį kontinentą pervežė kaip darbo jėgą tūkstančius koncentracijos stovyklų kalinių, žymių mokslininkų su šeimomis, taip pat hitlerjugendo narių – būsimosios „grynos“ rasės genofondą.

Izoliuotame nuo viso pasaulio požeminiame mieste nacių mokslininkai vykdė tyrimus, susijusius su viršžmogio, kuris turėjo viešpatauti pasaulyje, sukūrimu ir ginkluotės, kurios dėka galima bus užkariauti pasaulį, tobulinimu. Tokiu ginklu tapo ir diskolėkiai. Kai kuriuose užsienio laikraščiuose XX amžiaus pabaigoje pasirodė straipsniai, pasakojantys, kad vokiečiams Tibeto tyrinėtojams pasisekė aptikti senųjų žinių saugyklas. Gauti duomenys buvo panaudoti II pasaulinio karo pabaigoje kuriant visiškai nauju principu veikiančius didžiulius diskolėkius, galinčius pasiekti 700 km/h greitį ir apskristi Žemės rutulį.

Dabar grįžkime prie admirolo Berdo ekspedicijos. Pirmą darbo mėnesį amerikiečių lėktuvai padarė apie ledinio kontinento Karalienės Mod rajono nuotraukų. Atėjo laikas leistis į tyrimus antžeminiams būriams. Ir staiga nutiko kažkas nepaaiškinamo. 1947 metų kovo 3 tik ką prasidėję tyrimai buvo skubiai nutraukti, o laivai skubiai pasuko link namų.

Po metų, 1948 gegužę, Europos žurnalo „Brizant“ puslapiuose pasirodė sensacingas straipsnis. Pasirodo, ekspedicijos darbas buvo nutrauktas dėl „aršaus priešininko pasipriešinimo“. Susidūrimo metu buvo prarastas vienas laivas, keturi koviniai lėktuvai, žuvo dešimtys žmonių. Dar devynis lėktuvus teko mesti kaip nebetinkamus naudoti. Straipsnyje buvo pateikti kovinių lėktuvų ekipažų prisiminimai. Lakūnai pasakojo apie neįtikėtinus dalykus: apie iš po vandens išneriančius ir juos atakuojančius „skraidančius diskus“, apie keistus atmosferos reiškinius, sukeliančius psichikos sutrikimus…

Pasakojimai buvo tokie neįtikėtini, kad dauguma skaitytojų palaikė juos eiline laikraštine antimi. Praėjo keli dešimtmečiai ir iš ledinuotojo žemyno ėmė sklisti pranešimai apie tai, kad disko pavidalo NSO rodosi čia kelis kartus dažniau nei kituose rajonuose.

Žymiausias susitikimas įvyko 1976 metais. Japonų tyrinėtojai radaruose tuo pat metu susekė 19 objektų, kurie iš kosmoso „nukrito“ ant Antarktidos ir iškart prapuolė iš ekranų.

2001 metais amerikiečių žurnalas Weekly World News paskelbė pranešimą apie tai, kad norvegų mokslininkai aptiko Antarktikos gilumoje, už 160 km nuo Maunt Maklintoko kalno paslaptingą bokštą. Statinio aukštis – apie 28 metrai. Bokštas pastatytas iš šimtų ledinių blokų ir primena, pasak mokslininkų, sargybos bokštą viduramžių pilyje. Turint galvoje nacių aistrą viduramžių simbolikai, nevalingai peršasi mintis, kad bokštą pastatė esesininkai, laikę save vokiečių riterių ordinų veiklos pasekėjais.

Ne taip seniai prielaida, kad slapta „Bazė 211“ tebeveikia, gavo dar vieną patvirtinimą. Viename iš ufologų laikraščių buvo paskelbtas Olgos Bojarinos straipsnis apiekeistą įvykį, nutikusį Antarktidoje 2004 metų kovą. Kanados lakūnai aptiko ant ledo kažkokio skraidymo aparato nuolaužas ir jas nufotografavo. Nuotraukose buvo matyti didelė duobė, kurios viduje buvo sudaužytas diskolėkis. Detalesniam tyrimui į kritimo rajoną buvo pasiųsta speciali ekspedicija, tačiau ji neaptiko nei diskolėkio, nei nuolaužų.

O dabar įdomiausia. Po 2 savaičių į Toronto Tribune redakciją, kuri paskelbė nuotrauką, atėjo 85 metų amžiaus Lensas Beilis.jis papasakojo žurnalistams, kad jis rusas, ir jo tikras vardas Leonidas Belyj. Karo metu jis buvo koncentracijos stovyklos kalinys ir su kitais nelaimės draugais dirbo slaptoje aviacijos gamykloje Panemiundėje.

-Aš šokiruotas, – pasakojo Beilis redakcijoje. – Juk nuotraukoje pavaizduotas aparatas, kurį savo akimis mačiau prieš 60 metų… 1943 metų rugsėjį į betoninę aikštelę palei vieną iš angarų keturi darbininkai išstūmė apskritą objektą su permatoma kabina centre. Jis buvo panašus į apverstą dubenėlį su mažais pripučiamais ratukais. Tasai „blynas“ ėmė skleisti šnypščiantį garsą, atsiplėšė nuo betoninės aikštelės ir pakibo kelių metrų aukštyje.

Jei pranešimas Kanados laikraštyje nebuvo eiline „antis“, išeina, kad Antarktidoje visgi egzistavo vokiečių slapta „Bazė 211“ ir joje gamino diskolėkius. O pats avarijos faktas ir diskolėkio evakuacija liudija, kad slapta požeminė bazė ir dabar sėkmingai tebeveikia.

 

Inf. šaltinis: visokybes.com