Pirmajam pasauliniam karui pavidalą suteikė naujos karo mašinos, sukurtos per ketverius metus trukusį karinį konfliktą. Po karo pradžios praėjo jau šimtas metų, tačiau verta prisiminti ir artimiau susipažinti su įspūdingiausias iš jų povandeniniais laivais, rašo wired.com.
Pirmojo pasaulinio karo metais plaukiojusiems britų prekybos laivams praktiškai nebuvo nieko baisesnio už povandeninį laivą. Vokietijos laivynas, pasinaudodamas turimais povandeniniais monstrais, konflikto metu paskandino 5 tūkst. laivų, kurių bendras vidaus tūris – net 13 mln. registrinių tonų.
Karui įgaunant pagreitį, vokiečiai ir britai ėmė manyti, kad didžiuosiuose mūšiuose jėgas suremti turėtų didžiuliai laivai, tokie kaip linijinis kreiseris „HMS Dreadnought“ ir pagal ano meto suvokimą modernūs vandens paviršiumi plaukiojantys laivai. Povandeniniai laivai, tuometiniu įsitikinimu, turėjo apsiriboti pakrančių gynyba, užsiimti priešų laivų rengtų blokadų prevencija, dar pasitarnauti kaip sargyba.
Greitai mąstymas pakito – kare prasidėjo pirmasis technologijų sprogimas. Pirmieji karo laivai buvo itin paprasti, teigia istorikai iš „Vakarų fronto asociacijos“. Dauguma jų buvo varomi dyzelinių variklių (Vokietija karą pradėjo turėdama dalį benzinu varomų povandeninių laivų, tačiau labai greitai perėjo prie dyzelinio kuro), galėjo įveikti apie 6500 kilometrų atstumą, tačiau buvo lėti ir negalėjo ilgai išbūti po vandeniu. Vokiečių povandeniniai laivai, vertinant pagal patikimumą ir turimą ginkluotę, akivaizdžiai lenkė Sąjungininkų turėtuosius: kai kurie ankstyvieji modeliai netgi turėjo priešlėktuvinių ginklų, tačiau tų laikų torpedos pasiekdavo norimą taikinį tik tuo atveju, jeigu jis nebuvo toliau nei už kilometro.
Vokiečiai, turėję akivaizdžiai mažesnį karinį laivyną nei Jungtinė Karalystė, į šiuolaikinių povandeninių laivų karą įžengė pasiuntę savo povandeninių laivų į Šiaurės jūrą – turėdami tikslą pagerinti savo pozicijas vandenyje. Laivai labai greitai parodė, ko esą verti – tarp šių monstrų laimikių minimi ir žvalgybos kreiseris „HMS Pathfinder“ ir linijinis kreiseris „HMS Formidable“.
Britai, kurie bijojo vokiečių povandeniniams laivams aukoti savo brangius šarvuotlaivius, savo galingiausius ginklus laikė prie savęs. Britams pavyko suorganizuoti veiksmingą Vokietijos uostų blokadą – tuo pasirūpino mažesni laivai – ir taip užtikrinti, kad kranto nepasiektų gyvybiškai svarbios atsargos. Graužiami desperatiško noro atsiteisti, vokiečiai savuosius povandeninius laivus nukreipė prieš neginkluotus civilinius prekybos laivus, maitinusius Jungtinę Karalystę iš Amerikos gabenamomis atsargomis.
Toks strategijos pokytis žymi svarbų modernaus karo posūkį. Karuose visada žūva ir civilių, sako mokslų daktaras Janas S. Breemeris, povandeninių laivų karo ekspertas ir JAV jūrų karo koledžo Monterėjuje, Kalifornijoje, nacionalinio saugumo reikalų profesorius. Tačiau Vokietija priėmė sąmoningą sprendimą be jokio perspėjimo skandinti civilinius laivus. Ši tendencija atsispindėjo ir Antrojo pasaulinio karo metais, kai dėl atsitiktinių civilių aukų bombarduojant atskirus Europos miestus galva sukta dar mažiau.
Povandeniniai laivai suteikdavo kare labai svarbų dalyką – slaptumą: į paviršių iškildavo tik aptikę taikinį. Radę, ko ieškoję, jie iškildavo, įgula gaudavusi nurodymą laivą apleisti. Taikinys būdavo naikinamas laive esančiais ginklais arba siųsdavo įgulos komandą atlikti juodą darbą sprogmenimis. Torpedos buvo labai brangios, todėl naudotos tik tais atvejais, kai nebūdavę kito pasirinkimo. Britams ėmus ginkluoti prekybos laivus, vokiečiai pradėjo šaudyti be jokio įspėjimo.
1915 metais Šiaurės jūra buvo paskelbta karo zona, o povandeniniams laivams įsigaliojo neriboto povandeninio karo politika. Vokietija viešai deklaravo, kad šalies povandeniniai monstrai vandenyse aplink Jungtinę Karalystę be gailesčio naikins priešo prekybos laivus. Vokiečių įsitikinimu, ten neutralių laivų nebūta. Sunaikinta šimtai prekybos laivų, tarp kurių ir kurį laiką didžiausiu pasaulyje buvęs keleivinis laineris „RMS Lusitania“, kurį vokiečiai sumalė į miltus 1915 metų liepą - žuvo 128 amerikiečiai (bendras žuvusiųjų kiekis - 1195). „RMS Lusitania“ paskandinimas padėjo pelnyti visuomenės paramą Amerikos sprendimui prisijungti prie Sąjungininkų, ką Vašingtonas po dvejų metų ir padarė.
Sąjungininkai nežinojo, kaip reaguoti į Vokietijos povandeninių laivų keliamą grėsmę. „Povandeninį laivą galima vadinti baisiausiu Pirmojo pasaulinio karo ginklu“, - sako J. S. Breemeris. Buvo labai sunku nustatyti jų buvimo vietą, o dar sunkiau užpulti. „Kariniai laivynai neturėjo jokių tradicinių atsakomųjų priemonių prieš povandeninį laivą“, - teigia specialistas. 1917-1918 metų laikotarpiu Sąjungininkai kovai su povandeninių laivų keliama grėsme (jų būta apie 340) pasiuntė beveik 10 tūkst. laivų, tūkstančius lėktuvų ir daugiau nei 100 tūkst. minų. Per Pirmąjį pasaulinį karą vokiečiai neteko 178 povandeninių laivų, tačiau nuskandino daugiau nei 5 tūkst. paprastų laivų.
Galiausiai Sąjungininkai laimėjo karą sausumoje, tačiau povandeninių laivų kampanijos sėkmė aiškiai pademonstravo, koks svarbus ir visa naikinantis gali būti povandeninių laivų karas. Vos tik toks povandeninis monstras pajuda iš žinomos vietos – palieka savo uostą, ar išplaukia iš siauros maršruto vietos (pavyzdžiui, kanalo ar sąsiaurio), kur juos susekti dar padeda sonarai – jį aptikti ne lengviau nei adatą šieno kupetoje. Ši taisyklė galioja ir šiandien. „Amerikiečių lėktuvnešius ir dabar dažnai nustebina nedideli, dyzeliniu kuru ir elektra varomi povandeniniai laivai. Jie labai tylūs ir sunkiai aptinkami“, - patvirtina J. S. Breemeris.
