Главная » Статьи » Istorinės asmenybės

Gerbiami skaitytojai

Nuo šiol nauji straipsniai į šį tinklapį - ufospace.net - nebebus dedami. Visa aktyvi veikla persikelia į naują svetainę - paranormal.lt.  Straipsniai iš čia niekur nedings ir dar ilgai turėtų būti prieinami. Bet jai norite daugiau naujienų ir rusų k. mielai apsilankykite.


Barbora Radvilaitė: kodėl vyrai kraustėsi dėl jos iš proto

Kategorija: Istorinės asmenybės» Žymos: barbora radvilaitė

Jei Barbora Radvilaitė gyventų šiandien, ji būtų labiausiai fotografų medžiojama įžymybė. Ją kviestų į visus vakarėlius, grožio priemonių pristatymus ir televizijos pokalbių laidas.

Ši legendinė gražuolė, nors mirė prieš 463-ejus metus, vis dar įkvepia poetus, rašytojus, muzikantus, režisierius, mados kūrėjus ir, žinoma, moteris. Bent mane – tikrai.

Prieš dvejus metus pradėjau rinkti viską, kas susiję su Barbora Radvilaite. Tikiu, kad ji buvo įspūdinga ne tik XVI amžiaus gražuolė – tokia būtų ir mūsų laikais. Tai rodo ir skulptoriaus Stanislovo Kuzmos iš marmuro iškaltas karalienės portretas, atkurtas plastikos rekonstrukcijos specialisto archeologo Vytauto Urbanavičiaus.

2012-uosius juokais net pavadinau Barboros Radvilaitės metais – tada ji tikrai buvo „ant bangos“, įkvėpė Juozą Statkevičių sukurti Renesanso epocha dvelkiančią kolekciją ir teatro kostiumus, o dizaineres Renatą Maldutienę, Jolantą Talaikytę ir Agnę Kuzmickaitę – projektą „Barbora Radvilaitė. Nuo...iki...“. Apie šią legendinę gražuolę pastatyta baleto spektaklių. Jos populiarumas neblėsta, – gruodį pristatomas miuziklas „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda“ (jį režisavo ir choreografiją kūrė Anželika Cholina, kostiumų ir grimo autorius – Juozas Statkevičius) apibūdinamas kaip didžiausias ir brangiausias Lietuvos istorijoje. Gražuolę valdovę šį kartą vaidina dainininkė Karina Krysko-Skambinė.

Vargu ar Barboros Radvilaitės legenda kada nors išeis iš mados – ji, kaip ir visi simboliai, amžina. Lietuvoje atlikti tyrimai rodo, kad ši gražuolė yra viena iš dešimties mūsų šalyje geriausiai žinomų istorinių asmenybių. Pritariu J. Talaikytei, kad Barbora Radvilaitė yra grožio, meilės ir žmogiškosios laimės simbolis. Tad kokia gi buvo ta menininkus vis dar įkvepianti moteris?

Ką gali meilė

Barbora Radvilaitė – ne tik renesansinio grožio ir stiliaus simbolis, bet ir pavyzdys, kaip reikia mylėti vyrą, puoselėti santykius. Man Lietuvos istorijoje ir kultūroje gražiausios yra Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto, taip pat Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir Sofijos Kymantaitės meilės istorijos. Laiškuose savo vyrui Barbora pirmiausia teiraudavosi jį apie sveikatą ir ūpą, o ne vardydavo dovanas, kurių pageidauja. Iš laiškų matyti, kad gera mylimojo sveikata jai buvo svarbiau už bet kokius turtus ir kad ji anaiptol nebuvo aikštinga gražuolė barakuda.

 Barbora buvo per graži, per jauna, pernelyg energinga, kad patiktų matronoms.

Žinoma, dovanų moteris sulaukdavo, ir brangių. Televizijos laidos „Istorijos detektyvai“ rengėjai net bandė suskaičiuoti, kiek LDK kunigaikščiui, Lenkijos karaliui Žygimantui Augustui kainavo meilė Barborai Radvilaitei. Mylimasis jai nuolat siųsdavo žiedus, brangakmenius ir perlus (šiuos gabendavo net iš Olandijos), pirkdavo prabangius apdarus, o gimtadienio proga išleisdavo tiesiog kosmines sumas: 500 auksinų gaudavo pati gimtuvininkė, nemažai nubyrėdavo ir jos freilinoms bei visam dvarui, o kur dar šumnus pokylis... Savo žmonai Žygimantas Augustas buvo užrašęs ir daugiau kaip 20 Lietuvos dvarų, o gedulingai jos palaikų kelionei į Vilnių (ši truko apie mėnesį) išleido tiek, kiek dvaras išleisdavo per metus.

Valdovas rūpinosi ir savo mylimosios sveikata bei mityba. Pasakojama, kad Barborai Radvilaitei kasdien būdavo pristatoma labai brangių apelsinų (šiuos gražuolė labai mėgo) ir kriaušių. Žodžiu, ko Barbora norėdavo, tą ir gaudavo. Tik norėjo tuo laiku turtingiausia visoje Lietuvoje ir Lenkijoje moteris visai nedaug – būti visados mylima savo dievinamo vyro.

Spintos turtai

Barboros Radvilaitės spintos turtai gniaužia kvapą: brokato, damasto, atlaso ir šilko suknios; aukso ir sidabro siūlais siuvinėtos liemenės; šermuonėlių ir sabalų kailiai; rožėmis puoštos ažūrinės skrybėlaitės; beretės, pasiūtos pagal Vidurio Europos kraštų madą (dažniausiai – juodos, nors turėjo ir raudoną, auksu puoštą aksominę iš Venecijos); paauksuotos sidabro karūnos; „debesų“ peniuarai; juodi permatomi kaspinai; tokios pat spalvos perlais siuvinėta perpetė; septyni perlų apgalviai; gobtuvai; miniatiūrinės kepuraitės iš dažniausiai permatomo audinio (jas Barbora labai mėgo) ir dar daug kitų grožybių. Dailioji didikė mėgo žalią ir baltą spalvas, o labiausiai – raudoną, tačiau paisė mados, tad rengėsi ir kontrastingų tonų, taip pat baltais ir juodais drabužiais. Mielai dėvėdavo ir puoštus siuvinėtais raštais (beje, ištaigingus apdarus anuomet siuvinėdavo vyrai!) bei brangakmeniais. Ypač madingi tada buvo siuvinėti perlais. Marija Matušakaitė savo studijoje „Karalienė Barbora ir jos atvaizdai“ („Versus aureus“, 2008 m.) mini, kad, 1532 m. tekėdama už Naugarduko vaivados Stanislovo Goštauto (Žygimantas Augustas buvo antrasis teisėtas jos vyras), Barbora Radvilaitė kraičio gavo tris aukso spalvos brokato sukneles (viena buvo puošta šermuonėlių kailiais) ir dvi kūno spalvos atlasines su aukso spalvos brokato apvadais. Kraityje įrašytos ir penkios mergautinės suknelės: viena jų pasiūta iš auksu atausto atlaso, puošta šermuonėlių kailiu, trys – raudono damasto su aukso spalvos brokato apvadais ir viena – balto damasto, apvedžiota juodu aksomu.

© A. Čiukšio iliustr.

Drabužius rinkdavo vyras

Skonį Barbora turėjo puikų, bet apdarams buvo išranki. Medžioti ji vykdavo apsirengusi žalio aksomo bekešu (apsiaustas, įimtas per liemenį, pamuštas kailiu, nuo XVI a. nešiotas ir Lietuvos bei Lenkijos diduomenės) su sidabro siuviniais, pasipuošusi sabalų kailių kepure, ilgu šermuonėlių apsiaustu su kailiniu vidumi, delijomis (platus kailiu pamuštas rytietiškos mados apsiaustas). Iš literatūrinių pavyzdžių matyti, kad mylimieji kartais demonstruodavo vienybę derindami drabužius.
Renkantis garderobą, svarbus buvo ir mylimo vyro žodis. Žygimantas Augustas mėgdavo patarti Barborai, ką ji turėtų apsivilkti (įdomi detalė – pats visada dėvėdavo seserų siūtus marškinius). Ši, norėdama atsidėkoti ir įtikti valdovui, puošdamasi prie veidrodžio praleisdavo ilgas valandas. Tiesa, versti karalių laukti tais laikais buvo, švelniai tariant, neįprasta, tačiau Barbora galėjo sau tai leisti, o dėl tokio žmonos „akibrokšto“ Ž. Augustas visai nepykdavo.

Kaip teigia M. Matušakaitė, portretuose Barbora Radvilaitė vilki drabužiais, daugiausia siūtais pagal Vokietijoje, rečiau – Italijoje ir Ispanijoje paplitusią madą. Taigi viena garsiausių Lietuvos ir Lenkijos didikių paisė Vakarų Europos mados tendencijų. Nors Radvilaitės nešioseną specialiai tyrinėjusi dailininkė Janina Malinauskaitė pastebi, kad kai kurios jos aprangos detalės buvo itin lietuviškos, vilnietiškos.

Populiariausi drabužiai buvo kirpti per liemenį, su giliomis iškirptėmis ir plonais prie kaklo rauktais marškiniais siauromis stovėmis. Taip pat – pūstos rankovės su vienodomis baltą marškinių audinį atidengiančiomis prakarpomis. Sijonai dažniausiai būdavo platėjantys į apačią, su minkštomis klostėmis. Ypatingas dėmesys skirtas brangiems audiniams – šie kėlė materialinę apdarų vertę.
Įgimtą Barboros grožį stiprino puiki stiliaus nuojauta. Tyrinėtojai pabrėžia Radvilaitės kitoniškumą, subtilų tuometės mados interpretavimą. Tuo ši moteris išsiskyrė iš kitų Europos didikių, vadinasi, buvo pats tikriausias mados ir stiliaus simbolis.

Aistra brangenybėms

Apie Radvilaitės brangenybes ir aistrą perlams būtų galima parašyti atskirą straipsnį. Ji turėjo galybę žiedų su rubinais, safyrais, agatais, perlais (žiedus labai mėgo – nešiojo po kelis ant abiejų rankų pirštų), diademų, auksinių grandinių, apyrankių, laikrodžių... Yra išlikęs mėgstamiausias karalienės žiedas – auksinis, inkrustuotas juodu emaliu ir trimis žirnio dydžio brangakmeniais: deimantu, rubinu bei smaragdu. Ji dažnai nešiodavo šešių eilių perlų vėrinį su rubinais ir aukso girlianda. Kiti Barboros papuošalai – XVI a. pirmojoje pusėje madingos grandinėlės, įvairūs karuliai, medalionai, segės, taip pat – smulkūs prie drabužių siuvami juvelyriniai dirbiniai iš brangakmenių.
Beje, karaliai bene kasdien dabindavosi vis kitais išpuoštais apdarais, perlų vėriniais, žiedais, apyrankėmis, tad siuvėjams tekdavo gerokai pasukti galvas, kaip pranokti pačius save.

© A. Čiukšio iliustr.

Dėl brangakmenių Barbora ir Žygimantas Augustas buvo pametę galvas, gėrėdamiesi juos kolekcionavo. Viktorija Daujotytė filologinėje Barboros Radvilaitės studijoje „Arčiau Lietuvos“ (Lietuvos dailės muziejus, 2010 m.) pastebi, kad Barbora „vidine dvasios šviesa atsiliepė į aukso, sidabro ir brangakmenių švytėjimą“, buvo tiesiog gimusi tiems daiktams nešioti ir juos vertinti.
Kalbama, esą pati Anglijos karalienė Elžbieta I įnirtingai kovėsi dėl Žygimanto Augusto mylimosios perlų, kai kurie jų per tarpininkus tikrai atsidūrė Anglijos valdovų lobyne. Ne visai aiškus ir „firminės“ Barboros Radvilaitės puošmenos – nuostabiojo, neįkainojamos vertės nuometo, dengiančio plaukus ir kaklą, – likimas. Menotyros mokslų daktarė Kristina Sabaliauskaitė savo tinklaraštyje „Rafinerija“ pasakoja, kad Barboros perlai po jos mirties atiteko gedinčiam vyrui ir kad šis su mylimosios brangenybėmis nesiskyrė, iki pats atgulė į mirties patalą, o tada jas ištąsė tarnai. Iš šių karūnavimo perlai per tarpininkus galėjo atsidurti ir Elžbietos I rankose.

Balta balta mergaitė

Tuo periodu itin madinga buvo balta it alebastras oda. Tokia didžiavosi ir karalienė Barbora. Apie ją, dar visai mažą, Žygimantas Augustas sakydavo: „Tokia balta balta mergaitė.“ Prigimtinį odos balkšvumą legendinė gražuolė dar labiau paryškindavo pudra (šios atsiųsdavo iš Vilniaus motina).
Be to, Barbora Radvilaitė specialiomis priemonėmis ryškino ir antakių bei lūpų linijas, mat tai buvo madinga. O kosmetiką rinkosi atitinkančią to laiko Vakarų šalių tradicijas – juk buvo madinga Europos dama! Beje, už kosmetikos paplitimą Lietuvoje turėtume būti dėkingos Barboros Radvilaitės anytai Žygimanto Augusto motinai kunigaikštienei Bonai Sforzai – ji pirmoji atgabeno kosmetikos į mūsų šalį iš Italijos.

Net gulėdama mirties patale Barbora nesiliaudavo dažytis veido. „Veidas buvo be jokio saulės įrudžio, puoštas grožio muselėmis, skruostai lengvai rausvinti ir ryškios lūpos. Galybė papuošalų ir svaiginamas aromatas, – tokia ji pasitiko išsiilgtą vyrą, jau sunkiai sirgdama“, – rašoma Edmundo Malūko 2007 m. išleistame romane „Karalienė Barbora“.

Švaros apeigos

Barbora labai mėgo švaros apeigas. Ji prausdavosi pašildyto vandens kubile ilgai ir dažnai. Šį įprotį iš mylimosios perėmė ir Žygimantas Augustas. Jis, motinos pastebėjimu, pamilęs Barborą, „įsimylėjo kvepalus ir vonią“. Tiesa, M. Matušakaitė savo studijoje pastebi, kad net pats Žygimantas Augustas stebėdavosi ilgomis mylimosios maudynėmis pirtyje.

 Už kosmetikos paplitimą Lietuvoje galėtume padėkoti Barboros Radvilaitės anytai.

Beje, Radvilaitė mokėjo puoselėti savo grožį – kūną ji trindavo kvapiaisiais aliejais, plaukus skalaudavo žolelių nuoviru ir dažnai šukuodavo, o vos pradžiuvusius susukdavo dvigubais plonyčiais audeklo gabalais, tarp kurių būdavo pridėta garuose pašutintų kvapiųjų augalų, kad iki ryto kiekvienas plaukelis įsigertų kvapo. Ant veido ir kūno legendinė gražuolė dėdavo šutintų žolelių kompresus, odą trindavo karštais rankšluosčiais, mėgo švelnų masažą. Kalbama, kad ypač gražūs ir nepaprastai sveiki buvo Barboros Radvilaitės dantys. Susižavėjimą kėlė ir aristokratiškos jos rankos – pirštai buvo liauni ir labai švelnūs.

Graži ir geidžiama

Pagal to laiko standartus, Barbora buvo aukšta – apie 162 cm (vidutinis moterų ūgis buvo 148–154 cm), smulki, turėjo nepaprastai liauną liemenį ir gana plačius klubus, todėl galima teigti – buvo tobulų proporcijų. Priešingai, nei reikalavo to laiko mada, mėgdavo vaikščioti vienplaukė.
Iki šiol nesutariama, ar Barbora Radvilaitė buvo blondinė (tokį įvaizdį suformavo lenkų istorikas Zbigniewas Kuchowiczius ) ar brunetė. M. Matušakaitė rašo, kad vieninteliame Jano Stefano 1547–1548 m. tapytame paveiksle Barbora vaizduojama atidengtais tamsiais plaukais.

Rašytojas E. Malūkas romane „Karalienė Barbora“ vaizdavo Radvilaitę „smailai žiūrinčią į vyrus, tik vartančią akis ir visaip besimaivančią“. Apie ją sakydavo, kad yra „pernelyg liekna per liemenį, pernelyg apsinuoginusi papudruotą krūtinę, pernelyg brangiai kvepianti“. Tikra tiesa: vyrai dėl šios moters kraustėsi iš proto. Nė vienas, net atkakliausias Barboros priešininkas, neneigė jos dailumo. Užsienio diplomatai girdavo Žygimanto Augusto mylimosios grožio skaistumą, rankas ir akis (šios buvo didelės, tamsios, su tankiomis blakstienomis). Apie šią moterį kalbėta taip:„Ji buvo tokia dyvinai išsipuošusi, tokia tiesi, tokia pasitikinti savo esybe, kad blaškydavo kalbų rimtumą.“

O svarbiausia – Barbora norėjo ir mokėjo patikti. Jos stilius, gracinga eisena, plastiški judesiai, iškalbingas žvilgsnis, malonus balso tembras traukte traukė. Ši moteris turėjo visus vadinamuosius sex appeal bruožus, todėl dauguma dailiosios lyties atstovių jai pavydėjo ir jos nemėgo. Barbora buvo per graži, per jauna ir pernelyg energinga, kad patiktų matronoms.

Kumpa nosis netrukdė

Prie į apačią siaurėjančio veido ovalo, lenktos antakių linijos ir dailių lūpų, regis, ne itin tiko stambi kumpa nosis. Šią gana nepatrauklią detalę dailininkai savo paveiksluose neretai užtušuodavo. 2001 metais plastinės rekonstrukcijos specialistas Vytautas Urbanavičius atkūrė dokumentinį Žygimanto Augusto žmonos portretą. Profesoriaus atlikta veido rekonstrukcija, naudojantis žymaus rusų archeologo ir antropologo Michailo Gerasimovo metodu (plačiai taikytu nuo XX a. vidurio), kai ant kaukolės ar jos kopijos lipinamas minkštus audinius imituojantis vaško sluoksnis, aiškiai parodė, kad nosies tikrai būta kumpos.

XVI a. vyravo renesansui būdingi grožio kriterijai (moters grožio idealą aprašė italų rašytojas Aniolo Firencuolas): tankūs, banguoti, ilgi biondo – švelnios aukso spalvos su bronzos atspalviu – plaukai, oda akinamai, bet ne kaip numirėlio balta (candido), antakiai tamsūs, šilkiniai, akys – didelės, iškilios, lūpos nedidelės, dailiai išlenktos. Taigi Barbora Radvilaitė buvo savo epochos grožio pavyzdys, o svarbiausia – tiesiog tryško džiaugsmu, ją valdė gyvenimo geismas. Ir kumpa šios legendinės moters nosis niekam nerūpėjo! Todėl ir aš kaip doc. J. Talaikytė siūlau kiekvienai šiuolaikinei dailiosios lyties atstovei atrasti savyje dalelę Barboros Radvilaitės, tikrojo grožio ir moteriškumo simbolio.

PANAŠŪS STRAIPSNIAI:
Kategorija: Istorinės asmenybės | Patalpino: Rolando (12.02.2015) | Autoriai: Asta Lipštaitė | | Aut. teisės: http://www.moteris.lt
Просмотров: 959 | Рейтинг: 0.0/0

Pasidalinkite straipsniu su visais, jums vienas paspaudimas, o mums malonumas.

// Rekomenduojamevisos naujienos

ufospace
Paskelbti naujausi mįslingo Jamalo ...

Internete jau plinta naujausia tyrėjų... (902)

ufospace
Muziejaus lankytojai galės išvyniot...

Pirmąkart pamatyti mumiją – įdomu. Antrą... (782)
ufospace
Mokslininkai įrodė mistišką kryžiau...

Tyrimai, atlikti Pramonės ir jūros medic... (1473)
ufospace
Istorinis „Voyager 1“ garso įrašas:...

Į tarpžvaigždinę erdvę įskriejusiu pripa... (535)
ufospace
Mūsų Galaktikoje formuojasi giganti...

Pasitelkę ALMA (Atacama Large Millimeter... (1398)
ufospace
Turkijoje aptiko „vartus į pragarą“...

Turkijos pietvakariuose Italijos archeol... (822)
ufospace
Susidūrimai su ateiviais...

Visatoje mes nevieni – taip tei... (1267)

ufospace
Mokslininkams pavyko vienai minutei...

Vokietijos mokslininkams pavyko visiš... (648)

ufospace
Paskaičiuota, kiek gyventojų pasaul...

Nauja Jungtinių Tautų statistinė analizė... (692)
ufospace
DNR tyrimams ketina atkasti Mona Li...

Archeologai planuoja atkasti Lizos de... (712)

Всего комментариев. Iš viso komentarų: 0
avatar

Kategorijosvisos naujienos