Naujos ledo epochos pradžia jau artėja?

Klimatas, primena jie, – nepaprastai trapus dalykas. Jeigu vidutinė oro temperatūra nukris „vos“ dešimčia laipsnių, padariniai bus katastrofiški. Šiuolaikinis žmogus sunkiai pakelia ir porą dienų speigo. Kas gi bus, jeigu nauja žiemos norma taps 40 laipsnių žemiau nulio?

 

 

Kad pajustume artėjančio ledynmečio žvarbą, visai nebūtina grįžti į mamutų laikus. Žmonija tikrą ledynmetį yra išgyvenusi visai neseniai – bent jau istorijos masteliu. Aišku, tai nebuvo klimato katastrofa pagal holivudišką scenarijų, kai ledas per kelias valandas sustingdo visą civilizuotą pasaulį. Mūsų protėviai net penkis šimtmečius iš eilės – nuo XIV iki XIX amžiaus, – kentė vis labiau prastėjantį klimatą. Vėliau tai, ką jie išgyveno, buvo pavadinta mažuoju ledynmečiu.

XIV a. pradžioje dar nebuvo jokių artėjančios bėdos ženklų. Dešimt metų stabilaus gero derliaus leido žmonijai nesukti galvos dėl rytojaus. Bet staiga šiltas oras nuo vandenynų liovėsi plūdęs į Europą taip dosniai, kaip anksčiau. Grupė šiltųjų srovių, bendrai vadinamų Golfo srove, sulėtėjo ir nusilpo. Ir 1312-ųjų žiema netikėtai užgriuvo tokiais šalčiais, kokių žemynas seniai nebuvo matęs. Net ir prasidėjus kalendoriniam pavasariui šalnos niekaip nenorėjo trauktis. Ilgai laukta vasara buvo žvarbi ir lietinga, praktiškai visas derlius pražuvo, ir kitą žiemą žmonės vos išgyveno iš sukauptų atsargų.

Deja, ateinantys metai lengvesni nebuvo. 1313-aisiais šalčiai pradėjo kaustyti net saulės išlepintą Italiją, ką kalbėti apie šiauriau Alpių esančius kraštus. Pražuvo vaismedžiai, vynuogynai, nederliaus metai sukėlė siaubingą badmetį.

Atšiaurūs orai Europą savo gniaužtuose laikė iki XIV a. pabaigos. XV a. pradžioje klimatas šiek tiek išsilygino, nors vidutinė oro temperatūra taip ir negrįžo į tas pačias aukštumas.

Šimtmečiui įpusėjus, sniegingos žiemos ir lietingos vasaros Centrinėje Europoje tapo norma. Bene sunkiausiai vertėsi Grenlandijos gyventojai: su kiekvienais metais ledynai vis augo ir vis atkakliau brovėsi į skandinavų apgyvendintas teritorijas. Nebematydami ateities šioje ledo ir šalčio žemėje, grenlandai pamažu paliko salą, ir XVI a. pradžioje kadaise žalią Grenlandijos žemę visiškai užgrobė ledynai.

O štai Europoje tuo metu klimatas pašvelnėjo, vidutinė oro temperatūra šiek tiek pakilo. Tikėtina, jog dėl to, kad Saulės aktyvumas tada pasiekė savo piką, ir tai iš dalies kompensavo šilto oro deficitą. Gamta tarsi suteikė žmonijai paskutinę progą atsikvėpti prieš kulminaciją. Nes kai XIV a. persivertė į antrąją pusę, Saulės aktyvumas vėl ėmė mažėti, nusilpo Golfo srovė, vėl stojo bjaurūs orai.

Tarsi to būtų negana, 1600-aisiais metais Peru kalnuose išsiveržė Vainaputinos ugnikalnis. Į atmosferą pakilo milžiniškas kiekis pelenų. Pradėjęs dreifuoti, jų debesis pakeitė orus visame pasaulyje.

Tai buvo mirtinas trijų nepriklausomų veiksnių – Golfo srovės sulėtėjimo, Saulės aktyvumo sumažėjimo ir atmosferos užteršimo pelenais, – sutapimas, ir to pasekmės buvo siaubingos.

Nuo XVII a. vidutinė metinė oro temperatūra Europoje dar labiau nukrito. Šaltis karaliavo didžiulėse žemyno teritorijose nuo Šiaurės iki pat Adrijos jūros (vienas Dievas težino, kiek kartų Bosforo sąsiaurį buvo sukaustęs ledas). 1664 metų žiema buvo tokia žvarbi, kad, jei tikėsime Prancūzijos, Vokietijos ir Rusijos gyventojų liudijimais, paukščiai šalo skrisdami ir negyvi krito į žemę. Pūgos ir gausus snygis čaižė Europą nuo Padujos Pietuose iki Peterburgo Šiaurėje.

Tokios negailestingos klimato sąlygos išsilaikė iki pat XIX a. pradžios. Ir tik šimtmečiui įpusėjus mažasis ledynmetis pagaliau ėmė trauktis, orai – pamažu gerėti.

Kiek per tą laiką žmonijai teko patirti stichinių nelaimių, badmečių, epidemijų, masinių mirčių, įvertinti neįmanoma. Ir visa tai nutiko tik dėl to, kad vidutinė oro temperatūra pasaulyje sumažėjo 1,5–2 laipsniais.

 

 

Kad suvoktume, kuo rizikuojame ateityje, pirmiausia turėtume žinoti priežastis, dėl kurių klimatas staiga ima blogėti.

Penkis šimtmečius užsitęsęs mažasis ledynmetis prasidėjo dėl kelių priežasčių, bet viena svarbiausių buvo Saulė.

Šilumos, kurią mums dovanoja pagrindinis mūsų planetos šildytuvas, kiekis yra svarbiausias veiksnys, lemiantis klimatą Žemėje. O tai, kaip šiltai Saulė šviečia, tiesiogiai priklauso nuo jos aktyvumo. Saulės aktyvumas savo ruožtu priklauso nuo Saulės dėmių – regimų patamsėjimų žvaigždės paviršiuje, – kiekio.

Dėmės šviesulio paviršiuje atsiranda didesnio magnetinio aktyvumo zonose, kurių temperatūra žemesnė nei aplinkinių plotų – ir ne šiek tiek, o gerais 2 000 laipsnių. Atrodytų, kuo daugiau Saulėje tokių dėmių, tuo šaltesne turėtų tapti ir pati žvaigždė. Bet yra priešingai: kuo daugiau dėmių, tuo skaisčiau šviečia Saulė – intensyviausia spinduliuotė sklinda kaip tik iš sričių aplink dėmes. Kai dėmių sumažėja, Saulė vėl ima šviesti lygiau, jos spindulių intensyvumas sumažėja.

Dėl to, kad mažojo ledynmečio metu oro temperatūra nukrito taip staiga ir taip ilgam, kaltas buvo reiškinys, vadinamas Maunderio minimumu.

Aiškinant paprastai, Saulės aktyvumas ir dėmių pasirodymas yra cikliškas – per kiekvienus 11 metų jis pasikeičia nuo minimalaus iki maksimalaus. Tačiau anglas astronomas Edvardas Volteris Maunderis, tyrinėdamas Saulės stebėjimų archyvus, atrado, kad nuo 1645-ųjų iki 1715 metų dėmių Saulės paviršiuje sumažėjo nuo 40 000 iki 50. Vadinasi, tai buvo ne šiaip Saulės aktyvumo sumažėjimas, bet absoliutus minimumas per visą tūkstantį metų. Vien tokio smūgio būtų pakakę šilumą mėgstančiai Žemei, bet klimato laukė daug daugiau kirčių.

 

 

Kaip turbūt pamenate dar iš mokyklos laikų, švelnų malonų Šiaurės Atlanto klimatą didele dalimi lemia visiems gerai žinoma šiltoji Golfo srovė. Ji gimsta Karibų jūroje dėl pasatų genamo vandens pertekliaus. Iš šio pašildyto baseino didžiuliu spaudimu – net 25 mln. kubinių metrų per sekundę! – į Atlanto vandenyną trykšta galinga šilto vandens masė. Prie Bahamų salų prie jos prisijungia dar ir Antilų srovė: du galingi srautai susilieja į vieną ir toliau teka Šiaurės Amerikos pakrantėmis.

Ties maždaug 35 laipsnių šiaurės platuma Golfo srovė pasuka į atvirą vandenyną ir palieka Amerikos krantus. Šiame taške per sekundę prateka apie 80 mln. litrų vandens.

Link Šiaurės Europos srovei tenka veržtis per visą vandenyną, ir vis dėlto ji sugeba atgabenti iki mūsų taip reikalingą šilumą. Tačiau jau prie Niufaundlendo Golfo srovė pradeda šakotis ir susiduria su priešingos krypties šaltąja Labradoro srove. Dėl nevienodo vandens tankio Labradoro srovė neužgožia Golfo, tad šioji dar gali nešti savo kad ir atvėsintus vandenis į šiltuosius Pietus, kad ciklas pasikartotų.

Kokia didžiulė Golfo srovės įtaka Europos orams, galima įrodyti labai paprastais pavyzdžiais.

Štai Londonas yra tik per menkutį truputėlį piečiau Kalgario Kanadoje, bet abu miestai yra vienoje ir toje pačioje 51 laipsnio platumoje. Skirtumas toks, kad Didžiosios Britanijos sostinę šildo vandenyno srovė, taigi vidutinė metinė oro temperatūra ten siekia 11 laipsnių. Kalgaryje ši temperatūra – tik apie 3,9 laipsnio Celsijaus.

Jakutską Rusijoje ir Helsinkį skiria vos 2 laipsniai platumos, tačiau Suomijos sostinėje vidutinė metinė temperatūra yra 6,8 laipsnio Celsijaus, Rytų Sibiro mieste – 8,8 laipsnio žemiau nulio.

Maskvą ir Reikjaviką – priešingai, skiria visi 9 laipsniai. Tačiau prie poliarinio rato įsikūrusioje Islandijos sostinėje vidutinė metinė temperatūra yra beveik lygiai tokia pati, kaip ir daug piečiau esančiame svarbiausiame Rusijos mieste, – tai yra 5,1 ir 5,8 laipsnio atitinkamai.

Golfo srovei turėtume dėkoti ir už nepaprastai palankias žemdirbystės sąlygas Vakarų bei Centrinėje Europoje. Tai, kad šioje pasaulio dalyje praktiškai niekada nebūna negailestingų šalnų, leidžia sutaupyti daugybę išteklių.

Kita vertus, pripratimas prie švelnaus klimato daro Vakarų ir Centrinės Europos gyventojams meškos paslaugą: jie yra visiškai neprisitaikę ištverti ir porą speiguotų dienų.

Tačiau gamta nepakenčia monotonijos, taigi ir Golfo srovės aktyvumas periodiškai svyruoja. Jau ne kartą šiltasis vandens srautas buvo sulėtėjęs, ir klimatas Europoje per kelis mėnesius tapdavo atšiauresnis. Tokių permainų pasekmės žinomos iš istorijos: šaltis, badas, epidemijos.

O dabar įsivaizduokite, kad Golfo srovė gali išvis liautis egzistavusi – bent jau tokia, kokia yra dabar, šildanti visą šiaurinį Žemės pusrutulį. Žinoma, visiškai sustabdyti tokią galingą srovę negalėtų niekas. Bet kad Golfas išsuktų iš kelio arba imtų tekėti ratu, dar ir kaip įmanoma. Lemiamą vaidmenį tokiu atveju suvaidintų ta pati Labradoro srovė, plukdanti šalto vandens masę iš Šiaurės Atlanto į Pietų. Kol kas ji prateka po Golfo srove su ja nesimaišydama – kaip jau minėta, dėl skirtingo vandens tankio. Bet tas skirtumas tesudaro 0,1 proc. Tad jeigu Labradoro srovės vandenų tankis vieną dieną susilygins su Golfo srovės, jos susimaišys. Tuomet Golfo srovė greičiausia pasuks į Pietus ir susijungs pati su savimi taip atimdama iš Europos nuo 8 iki 10 laipsnių šilumos.

Prie ir taip atvėsusio Senojo žemyno patrauks šaltos šiaurinės vandens srovės ir dar labiau paveiks kritinę klimato kaitą. Tokiu atveju pasiseks teritorijoms, esančioms pačioje žemynų gilumoje, – pakrančių rajonus greitai sukaustys šaltis.

 

 

Įvairios priemaišos atmosferoje taip pat prisideda prie pasaulinio oro temperatūros kritimo.

Atmosfera – savotiškas Saulės spindulių, o ir visos kosminės energijos filtras. Žemę pasiekia tik 40 proc. Saulės spindulių, likusioji dalis sulaikoma arba atspindima atgal į kosmosą. Tokią unikalią savybę turintis mūsų planetą gaubiantis dujų apvalkalas leido atsirasti augalams ir gyvūnams. Bet jeigu atmosferoje padaugės Saulės spindulių nepraleidžiančių priemaišų, gelbstintis filtras staiga taps mirtinai pavojingu kupolu. Mat sumažėjus saulės šviesos ir šilumos, planetos paviršius ims nenumaldomai aušti, ledynai – didėti. Žiemos užsitęs, vasaras lydės šalnos, ledas pradės slinkti į gyvenamąsias teritorijas, ir žmonijai teks rimtai grumti, kad išgyventų.

Iš kur gali atsirasti tų kietųjų dalelių, hipotetiškai galinčių užstoti žmonijai saulę? Ogi iš tos pačios gamtos. Tiksliau, pavojingiausių jos kūrinių – ugnikalnių.

Ugnikalnio išsiveržimas – daugiaplanė katastrofa, tačiau jų sukeliami žemės drebėjimai, cunamiai, įkaitusios lavos upės dar nėra viskas. Išsiveržimo metu į aplinką išmetamas stulpas pelenų, dulkių ir kitų smulkiųjų dalelių. Patekęs į atmosferą, toks debesis nusidriekia dešimtis, netgi šimtus kilometrų. Ten, aukštai, jis gali netrukdomas dreifuoti keletą metų pamažu barstydamas savo turinį ant žemės.

Kuo didesnis ugnikalnis, tuo daugiau į atmosferą išmetama pelenų. Ir tuo didesnė įtaka daroma temperatūros svyravimams.

Ryškiausiu atšalimo dėl ugnikalnio išsiveržimo pavyzdžiu netolimoje praeityje laikomas fenomenas, į istoriją patekęs kaip „Metai be vasaros“ arba „Tūkstantis aštuoni šimtai mirtinai sušalusiųjų“.

1816-ieji ir dabar vadinami šalčiausiais metais per visą orų stebėjimo laikotarpį. O dėl visko kaltas buvo metais anksčiau, 1815-aisiais, vienoje Indonezijos salų išsiveržęs Tamboros ugnikalnis.

Išsiveržimo galia pagal specialią skalę siekė maksimalius 7 balus. Kataklizmas palietė 70 tūkst. žmonių, o Sumbavos salos, kurioje buvo epicentras, gyventojai tiesiog išnyko.

Tamborai išsiveržus, į atmosferą pateko daugiau kaip 150 kubinių kilometrų pelenų. Jų debesis vis plėtėsi ir iki metų pabaigos pasiekė šiaurinį pusrutulį. Klimato pakitimų neteko ilgai laukti: vidutinė oro temperatūra nukrito 2,5 laipsnio, šalčiai ir sniegas Amerikoje ir Europoje laikėsi iki gegužės. Anomaliai šalta vasara baudė liūčių ir krušų gausa bei naktinėmis šalnomis. Dėl visuotinio nederliaus šoko maisto produktų kainos – ir pirmiausia pabrango duona.

Alkis, negandos ir šalti orai išsilaikė šiauriniame pusrutulyje dar kelerius metus – kol ugnikalnio pelenų debesis išsisklaidė.

Baigiantis XIX a., 1883 metais, ten pat, Indonezijoje, nubudo Krakatau ugnikalnis. Jo išsiveržimas buvo toks galingas, kad praktiškai susprogdino visą vulkaninę salą.

Krakatau visada buvo itin neramus ugnikalnis. Ne ką mažiau intensyvus buvo jo išsiveržimas 535-aisiais: tąsyk nepaprastos galios sprogimas suformavo Sundos sąsiaurį tarp Sumatros ir Javos salų.

Per kitus trylika šimtmečių ugnikalnis vėl prikaupė užtektinai magmos, kad prasidėtų naujas išsiveržimas, pasibaigęs fantastiniu sprogimu. Žuvo daugiau kaip 35 tūkst. žmonių, buvo sunaikinta mažiausiai 300 gyvenviečių. Sprogimo banga apskriejo Žemės rutulį mažiausiai 7 kartus.

Pelenų stulpo aukštis siekė 70 km, taigi kietosios dalelės buvo iššautos tiesiai į atmosferą, ir keletą kitų metų vidutinė metinė oro temperatūra planetoje stabiliai mažėjo 0,5–1 laipsniu.

 

 

Eilinis klimatinis pesimumas – taip mokslininkai vadina periodišką vidutinės metinės temperatūros sumažėjimą, – mūsų planetoje neturėtų jokių katastrofinių pasekmių. Tačiau tikimybė, kad mažasis ledynmetis gali pasikartoti, išties baugina. Juolab kad, iš visko sprendžiant, vėl grasinasi sutapti lemtingi veiksniai.

Pirmiausia, tai Saulė. Mūsų laikų Saulės aktyvumo maksimumas prasidėjo 1950 metais ir baigėsi 2004-aisiais. Po to šviesulio aktyvumas ėmė mažėti ir ši tendencija tęsėsi iki šiol. Tačiau įdomu tai, kad perėjimas nuo maksimumo prie minimumo buvo gana staigus – nuo 2006 iki 2009 metų užfiksuotas rekordinis dienų, kai Saulėje nepastebėta dėmių, skaičius.

Astronomų geofizikų duomenimis, Saulės aktyvumas ir kitus 20–30 metų nenumaldomai silps, ir gali pasiekti tokias žemumas, kad kitas maksimumas bus arba vos juntamas, arba jo išvis nebus. Vietoj Saulės aktyvumo svyravimų – minimalus-maksimalus-minimalus – aktyvumas gali tik nenutrūkstamai kristi, o kartu su juo kris ir temperatūra Žemės paviršiuje.

Golfo srovės būklė taip pat kelia nerimą. 2010-ųjų pradžią žymėjo baisi ekologinė katastrofa: dėl avarijos naftos gavybos platformoje Meksikos įlankoje išsiliejo didžiulis kiekis naftos. Per pusmetį, kai buvo bandoma nuotėkį likviduoti, į vandenį pateko apie 5 mln. barelių juodojo aukso. Tam, kad naftos dėmės būtų išgraibstytos arba nuskandintos, prireikė 3 mln. litrų chemikalų.

Ši nelaimė smogė Meksikos įlankos augalijai ir gyvūnijai, tačiau tuo, deja, neapsiribojo. Nuo 2010 metų mokslininkai praneša apie pastebėtas Golfo srovės anomalijas. Ypač didelį nerimą jiems kelia srovės tankis ir kryptis, ir dėl to specialistai yra linkę kaltinti tenykščiuose vandenyse nuskandintą naftą bei avarijai likviduoti naudotus chemikalus.

Pakeisti Golfo srovės prigimtį grasina ir liūdnai pagarsėjęs šiltnamio efektas, skatinantis ledynų tirpimą. Mat šaltas vanduo, įsiliedamas į šiltas Atlanto vandenyno sroves, turėtų pastebimai keisti Golfo srovės temperatūrą. Bene svarbiausia planetos šilumos arterija atvės ir liausis formavusi klimatą Amerikoje ir Europoje – o tai net trečdalis planetos sausumos!

Mažasis ledynmetis toli gražu nebuvo vienintelis anomalus orų atšalimas visos planetos mastu. Ir išvis dar klausimas, ar jis buvo anomalus. Gal tiesiog tai buvo eilinis klimato pesimumas, tik šaltesnis nei kiti kada nors buvusieji.

Gal kam bus naujiena, jog dabar mes gyvename subatlantiniu holoceno periodu (tai yra poledyninėje epochoje). Jis prasidėjo maždaug 500 m. per. Kr. ir iškart atnešė malonų klimatą, vėliau pavadintą Romos klimatiniu optimumu. Švelnūs orai tąsyk užsitęsė ilgai – jų pradžia sutapo su Antikos epocha.

III m. e. a. Romos optimumą pakeitė ankstyvųjų viduramžių klimatinis pesimumas: vidutinė metinė oro temperatūra krito, drėgmės padaugėjo kelis kartus. Dėl to ledynai Alpėse ėmė sparčiai augti, žiemos tapo atšiauresnės, šalnos – ilgesnės. Šiaurinių Europos regionų gyventojai buvo priversti atsisakyti vyndarystės ir net žemdirbystės. Jų pastangos vis tiek neduodavo jokio rezultato: šalnos ir krušos sunaikindavo bet kokį derlių.

Į Europą atslinko badmetis, o kartu su juo – ir epidemijos. Bet ir tai dar buvo ne viskas.

535 metais visą pasaulį užgriuvo klimato anomalija, dar sumažinusi jau ir taip kritusią vidutinę oro temperatūrą. Tačiau ir tai, kaip parodė kraują stingdantys (tiesiogine prasme) ankstyvieji viduramžiai, dar nebuvo baisiausia, kas laukė žmonijos. Po šio mažojo ledynmečio gyventojų šiauriniame pusrutulyje kardinaliai sumažėjo.

Tiesa, VIII a. pradžioje gamta buvo padovanojusi žmonijai ilgai lauktą atokvėpį – viduramžių klimato optimumą. Temperatūra šiek tiek pakilo, žiemos pamažu darėsi švelnesnės, gerokai sumažėjo kritulių. Tuo laikotarpiu įvyko proveržis daugelyje socialinių sričių: pradėjo sparčiai vystytis žemės ūkis ir vyndarystė, duonos derlius pagerėjo net tokiose šiaurinėse teritorijose kaip Norvegija. Klimatas pasidarė toks palankus, kad leido vikingams apgyvendinti Islandiją ir Grenlandiją – anuomet šiose žemėse žaliavo žolė.

Bet jau XIV a. gerus orus pamažu, bet užtikrintai ėmė keisti vis blogesni. Gamta darėsi vis kaprizingesnė, vis dažniau pasitaikydavo nederliaus metai. Badas, maras ir kitos epidemijos pasiuntė Anapilin pusę Centrinės Europos gyventojų. Vikingai suskubo palikti apledėjusią Grenlandiją, tačiau ir kitose šalyse ledynai ėmė iš kalnų slinkti į slėnius.

Na, o nuo XVI a. pabaigos atšalimas Europoje pasiekė pačią baisiausią stadiją – prasidėjo jau minėtas mažasis ledynmetis, kaustęs žemyną iki pat XIX a. ir naujojo klimatinio optimumo pradžios.

Šiandien mes vis dar patiriame tą optimumą, atnešusį stabilų oro temperatūros kilimą, naują žemdirbystės ir pramonės kilimą (o su juo, deja, ir vadinamąjį šiltnamio efektą bei pasaulinį atšilimą). Moksliniu požiūriu, mes vis dar kapstomės iš mažojo ledynmečio padarinių. Tačiau procesas jau vėl suka atgal. Skeptiškiausiai nusiteikę ekspertai sako, jog jau apčiuopiamoje ateityje boluoja naujo ledynmečio šmėkla. Juk gamtos ciklai amžini ir nesustabdomi, kaip mums jau įprasta metų laikų kaita.