Главная » Статьи » Dvasios, Vaiduokliai

Gerbiami skaitytojai

Nuo šiol nauji straipsniai į šį tinklapį - ufospace.net - nebebus dedami. Visa aktyvi veikla persikelia į naują svetainę - paranormal.lt.  Straipsniai iš čia niekur nedings ir dar ilgai turėtų būti prieinami. Bet jai norite daugiau naujienų ir rusų k. mielai apsilankykite.


Kvantinio pasaulio pomirtinis gyvenimas - vaiduokliai

Kategorija: Dvasios, Vaiduokliai» Žymos: vaiduokliai, Kvantinė fizika

Dar Niutono laikais mokslininkai neabejojo tuo, kad pagrindinė fizikos vystymosi kryptis yra ryšiu tarp vykstančiu įvairios prigimties procesu nustatymas, įvairiu gamtos jėgų apjungimas, vieningu ir universaliu paaiškinimu įvairių sričių reiškiniams paieška.

Tuo metu taip pat buvo pabandyta paaiškinti keistą, kartais absurdišką ar siaubą keliantį reiškinį – vaiduoklių pasirodymą. Tais laikais jų egzistavimo realumu mažai kas abejojo. Reikia pripažinti, jog turint tik pradines dviejų savitarpio poveikio jėgų – elektromagnetinės ir gravitacijos – žinias, pavyko gana nemažai pasistūmėti į priekį.

Pavyko nustatyti, kad rūko pavidalo figūros, tiesiogiai susijusios su žmonių ir gyvūnų mirtimi, namų ar transporto priemonių avarijomis, yra veikiamos energijos laukų. Praėjo šimtmečiai. 1919-ais metais matematikas ir lingvistas Teodoras Kaluca, remdamasis Alberto Einšteino sukurta gravitacijos lygtimi ir matematiniais Maksvelo darbais, išreiškė nuomonę, kad mus supanti erdvė turi ne mažiau nei keturis matavimus.

Dabartiniu metu, kai šviesiausi mokslo protai vysto kvantinę fiziką, kai tapo įprastas daugiakomponenčio lauko terminas, yra manoma, kad erdvė turi dešimt matavimų. Svyravimai visuose galimuose laukuose vyksta giliame vakuume, kur jų energija varijuoja nuo labai mažos iki begalybės. Nors tai skamba labai keistai, teoriškai galima teigti, kad bet kuris kūnas – kavos puodukas ant stalo, žmogus, žvelgiantis į monitoriaus ekraną, pats kompiuteris ir t.t. – gali vienu metu egzistuoti daugybėje skirtingų ir tarpusavyje nesusijusių vietų banginės energijos pavidalu.

Jeigu žmogus užbaigia savo žemiškąją kelionę, jis kažkur kitur gali gyventi toliau. 1936-ais metais genialus tuometinio Leningrado fizikas M.Bronšteinas, kurdamas stipraus gravitacinio lauko kvantavimo principus, norėdamas iliustruoti, kokius siurprizus jis slepia, akivaizdžiai įsibrovė į „kvantinius vaiduoklių pasaulius”. Viešoje paskaitoje demonstravo sunkiai protu suvokiamus bandymus, kurie pademonstravo, jog tai, kas nuo senų laikų buvo laikoma vaiduokliais, miražais, kitokiomis iliuzijomis, yra visiškai natūralu ir tai nėra kažkas antgamtiško. Reikia tik svarbių atradimų kvantinių struktūrų fizikoje, siekiant tiksliai išsiaiškinti vaiduoklių fenomeną bei kitus mus supančius iki šiol nepaaiškinamus reiškinius.

Kvantinės erdvės ir laiko formos atvaizduoja vaiduoklius, kartais juos padaro gana stabiliais, atrodančius labai natūraliai ir galinčius priimti savarankiškus logiškai paaiškinamus sprendimus. Prisiminus dar tai, kad kiekvienas materialus kūnas, baigęs savo egzistavimą žemiškoje aplinkoje, gali būti, turi nežemiškąjį antrininką, o gal ir ne vieną jų, tampa aišku, kas vadovauja pomirtinių kopijų pasirodymams ir vienų ar kitų veiksmų atlikimams. Yra seniai pastebėta, kad žmonės, stebintys vaiduoklių „linksmybes”, supančius įvykius suvokia subjektyviai, tarsi šie būtų prikimšti minčių impulsų.

Realybėje gana dažnai taip ir būna. Tai galima patvirtinti įvykiais, kurie 1879-ais metais vyko Rusijoje, Galičio mieste. Vienas šių įvykių dalyvis, gimnazijos mokytojas Vladimiras Stepanovas, staiga mirė nuo širdies priepuolio. Jo sūnus Nikolajus, kuris irgi buvo pedagogas, 1913 m. birželio 27 d. parašė laišką D.Morlou, Didžiosios Britanijos psichinių tyrinėjimų biuletenio leidėjui. Laiške buvo rašoma, kad sūnus su tėvu, kurie laikėsi tvirto materialistinio požiūrio, daug laiko iki tėvo mirties buvo sutarę, kad šis po savo mirties duos ne vieną, o keletą ženklų iš ano pasaulio. Tai turėjo įrodyti ar siela tikrai yra nemirtinga ir ar iš tiesų yra anapusinis gyvenimas.

Sielos nemirtingumo ir anapusinio pasaulio egzistavimo įrodymais turėjo tapti namų apyvokos daiktai. Stiklas, esantis Nikolajaus miegamojo kambario lange, turėjo suskilti tiesiai per įstrižainę. Svetainėje stovintis pastatomas ant grindų laikrodis turėjo pakeisti skambėjimo toną ir garsą iš garsaus ir skaidraus į trūkčiojantį ir vos girdimą.

Tėvas pažadėjo, kad vien tik tuo neapsiribos, pateiks papildomų anapusinio pasaulio egzistavimo įrodymų. Buvo surašyta sutartis, užklijuota voke, kuris buvo perrištas virtuve ir užplombuotas. Stepanovas-jaunesnysis laiške rašė: „Po laidotuvių, apimtas minčių apie būties trapumą ir netekties skausmo, atsiguliau ant lovos net nenusirengęs drabužių. Staiga išgirdau kurtinantį garsą, panašų į šautuvo šūvį. Pašokau nuo lovos antklodės, kuri, atrodė, pasidarė labai karšta. Apsižvalgiau aplinkui ir sustingau – lango stikle, kuris buvo gana nemažas, matėsi skilimo žymė, einanti tiksliai per įstrižainę nuo vieno kampo į kitą.

Iš pirmo žvilgsnio neatrodė, kad stiklas yra įskilęs – tai buvo tarsi tvirtos stikliaus rankos rėžtuku palikta žymė. Perbraukiau per stiklą ranka ir įsitikinau, kad man nepasivaideno. Po to nusileidau į svetainę. Po kiek laiko, kai turėjo pasigirsti skambėjimas, pranešantis valandas, iš laikrodžio pasigirdo vos girdimas skambėjimas. Tiksliau pasakius, tai buvo ne skambėjimas, o kažkas panašaus į gyvatės šnypštimą. Dvi savaites laikrodis ėjo labai tiksliai, po to sustojo. Laikrodininkas, apžiūrėdamas jo mechanizmą, pastebėjo gedimą, kurio netaisėme, norėdami išsaugoti informaciją apie šį nutikimą. Šią spiralę, tarsi nukirstą aštriomis žnyplėmis, ir sutarties originalą siunčiu Jums, gerbiamas daktare Morlou”.

Ar tai buvo visi velionio Vladimiro Stepanovo pateikti argumentai apie anapusinio pasaulio egzistavimą? Tikrai ne. Kiti įrodymai tiksliai atitiko fizikos dėsnius, būdingus kvantiniams vaiduoklių pasauliams. Kaip pasakojo Nikolajus, jis ne kartą, tiesiog apstulbęs bendravo su mirusiu tėvu, kuris, aptarinėjant buitines problemas, atsiradusias jam dar gyvam esant, atrodė, net nesuprato, kad yra miręs. Nors ir tvirtino, kad dalyvavo savo paties laidotuvėse ir išreiškė pasitenkinimą tuo, kaip jos buvo organizuotos.

Štai ką dar rašė N.Stepanovas savo laiške D.Morlou: „Tėvas įeidavo į saulės spindulių užlietą kambarį, pereidavo per jį ir atsisėsdavo į savo mėgiamą vietą – prie virdulio. Tuo metu, kai galvodavau, ką atsakyti, manęs neapleisdavo mintis, kad tikrai matau savo tėvą”. Tačiau vėliau, kai sūnus pabandė paliesti svečią, šis ėmė pastebimai vibruoti, pasidarė „išplaukusia rūko dėme, skleidžiančią ryškius spindulius”.

Šioje vietoje dera prisiminti Kamilio Flamariono pateiktą vaiduoklių metamorfozių aprašymą – kažkokios energetinės uždaros substancijos virtimą iš lėliukės drugeliu ar atvirkščiai. Fizikas Nilsas Boras, kuris savo malonumui domėjosi mistiniais Flamariono veikalais, pastebėjo, kad garsusis prancūzų astronomas ir mąstytojas tiesiog instinktyviai, pats to nejausdamas, pakėlė uždangą nuo scenos, kurioje aktorių vietoje dalyvauja kvantinės elementariosios dalelės, sudarančios nepaprastai sudėtingų, dažnai tiesiog absurdiškų įvairiaspalvių pasaulių mozaiką.

Kas yra šie pasauliai galima sužinoti iš seno, tačiau nepraradusio aktualumo K.Niukombo veikalo „Žvaigždžių svajonės”, išspausdinto 1899-ais metais. Niukombas, nemažai nuveikęs, tyrinėjant ketvirtąjį matavimą ir hipererdves, į pasaulius, tiesiog įšvirkščius mūsų suvokiamai realybei, žvelgia kaip į „visą laiką be jokios priežasties ir be pertrūkio kunkuliuojančias putas, nudažytas ryškiomis spalvomis”. Iš šių spalvotų dalelių kuriami vis kiti pasauliai ir naujos esmės. Šios esmės, kaip pabrėžė mokslininkas, išplėstos iki begalybės.

Kitais žodžiais tariant, Stepanovas-jaunesnysis kvietė D.Morlou pasvarstyti, kodėl tamsoje velionis tėvas iš pradžių pasirodydavo kaip žaižaruojantis, žodžiais neperduodamas ryškių spalvų šokis ir tik paskui įgaudavo žmogiškąją formą. Leidėjas atsakė taip: „Gali būti, kad tokiomis spalvomis išdažytas pasaulis, į kurį kiekvienas iš mūsų neišvengiamai pateks”. Tačiau Stepanovas-jaunesnysis nenurimo ir pasiūlė išspręsti dar vieną galvosūkį – kodėl jo tėvas kiekvieną kartą atkakliai prašė jo perduoti naują švarką, naujus marškinius, avalynę, t.y. tokius daiktus, kurie visiškai nereikalingi aname pasaulyje?

Morlou, parodydamas įžvalgumą, iškėlė prielaidą, kad „jų pasaulis yra veidrodinis mūsų pasaulio atspindys”. Dėl šios priežasties mus palikusieji mano, kad jie yra gyvi ir toliau gyvena tarp gyvųjų. Kvantinės fizikos požiūriu šis teiginys yra teisingas. Beje, jis teisingas ir budizmo požiūriu. Pavyzdžiui, Stepanovo-vyresniojo vaiduoklis į sūnaus prašymus nustoti reikalauti atlikti neįmanomus dalykus, t.y. perduoti rūbus į kitą pasaulį, pranešė, kad mirusiųjų pasaulyje taip pat egzistuoja tokia sąvoka, kaip „visuomeninis prestižas ir nelygybė” bei patarė sūnui rūbus ir avalynę sudeginti kapinėse. Tokiu būdu būtų patenkinti jo energetiniai poreikiai. Stepanovas-jaunesnysis taip ir padarė – nukeliavo į kapines, atėjo prie tėvo kapo ir sudegino rūbus ir batus.

Efektas pasireiškė jau tą patį vakarą, kai patenkintas vaiduoklis pasirodė apsirengęs tais pačiais sudegintais rūbais. Šį kartą vizitas buvo trumpas. Miręs tėvas sūnų ir kitus namiškius perspėjo, kad jie jokiais būdais nerengtų spiritizmo seansų, bandydami „neleistinais būdais” iškviesti jo dvasią. Po šio perspėjimo vaiduoklis pavirto lengvu permatomu rūku, kuris netrukus visiškai išnyko. Šį kartą visiems laikams.

Šis eksperimentas buvo unikalus – tai rodo tai, kad bendravimas su mirusiu tėvu vyko suprantama žmonių kalba ir tai, kad ateivis iš ano pasaulio noriai gėrė arbatą, užsikąsdamas džiūvėsiais. N.Stepanovas liudijo: „Kiekvieną kartą, kai tėvas pasišalindavo, mes pastebėdavome, kad sumažėjo cukraus gabaliukų cukrinėje, virinto vandens virdulyje ir džiūvėsių lėkštėje”. Sūnus taip pat priekaištavo sau, kad pasidavė įkalbinėjimams ir leido užsiimti spiritizmu: „Dvasios iškvietimas atvėrė angą į pragarą – mūsų namus užtvindė bjaurūs naktiniai garsai – girgždėjo baldai, kažkas nematomas aikčiojo, dejavo, vis numesdavo nematomą sunkią naštą, skilinėjo langų stiklai, užgesdavo uždegtos žvakės”. Visi šie reiškiniai – tipiškas poltergeistas.

Šio Galičio fenomeno supratimui tinka kvantų pasaulio evoliucijos apibrėžimas, kurį suformulavo SSRS Mokslų akademijos akademikas Arkadijus Migdalas. Mokslininkas manė, kad kvantinė fizika apima pačias giliausias mūsų pasaulio savybes, kurios pasireiškia labai mažais masteliais ir apima tokias principines sampratas, kaip priežastingumas, laiko grįžtamumas ir geometrinės erdvės ir laiko savybės.

Kategorija: Dvasios, Vaiduokliai | Patalpino: Rolando (14.01.2015) | Autoriai: Mįslės ir Faktai |
Просмотров: 466 | Рейтинг: 0.0/0

Pasidalinkite straipsniu su visais, jums vienas paspaudimas, o mums malonumas.

// Rekomenduojamevisos naujienos

ufospace
Parazitai, apsigyvenantys žmogaus s...

Liepos mėnesį užfiksuoti du skirtingi... (1051)

ufospace
Neįtikėtini skausmo malšinimo būdai...

Gimdymo skausmams mažinti pradėjus na... (720)

ufospace
Jūrų velnią pagavusiam žvejui šis v...

Nardytojas iš Baltarusijos Borisas, s... (1513)

ufospace
Vandens filtrai - opijus liaudžiai?...

Vandentiekininkai įspėja, kad uostami... (1448)

ufospace
10 paslaptingų ir kraupių vietų Žem...

Tikriausiai nėra tokio žmogaus, besidomi... (3535)
ufospace
Atlanto vandenyno pietinėje dalyje ...

Atlanto vandenyno pietuose esantys va... (1316)

ufospace
Saulėje sprogimų serija tęsiasi: pr...

Šįryt (trečiadienį, gegužės 15 d. ryt... (653)

ufospace
Marso grunte „Curiosity“ rado netik...

NASA marsaeigis „Curiosity" išsiaiškino,... (921)
ufospace
Rado kaip gydyti nuo ligos, išžudži...

Tarptautinė mokslininkų grupė sukūrė ... (549)

ufospace
Morkos itin sveika akims? Bet juk t...

Ko gero, daugeliui (bent jau vaikystė... (619)

Всего комментариев. Iš viso komentarų: 0
avatar

Kategorijosvisos naujienos