Branduolinis karas tarp Indijos ir Pakistano sukeltų pasaulinį badą ir faktiškai sugriautų civilizaciją

Net riboto masto branduolinis konfliktas sukeltų sumaištį Žemės atmosferoje ir pragaištingai nusmukdytų derlių, o poveikį dar labiau padidintų chaosas, kuris apimtų pasaulinę maisto produktų rinką, sakoma pranešime.

Nobelio taikos premiją pelniusios organizacijos „Tarptautiniai gydytojai už branduolinio karo prevenciją“ (International Physicians for the Prevention of Nuclear War, IPPNW) ir „Gydytojai už socialinę atsakomybę“ (Physicians for Social Responsibility, PSR) pernai balandį paskelbė preliminarią recenzuotą studiją, kurioje buvo prognozuojama, jog branduolinio karo sukeltas badas pareikalautų daugiau nei milijardo žmonių gyvybių

Papildytame šios studijos variante abi organizacijos pripažino, kad anksčiau nepakankamai įvertino poveikį Kinijai, ir apskaičiavo, jog daugiausia gyventojų turinčiai valstybei grėstų didelė maisto krizė.

„Milijardas žuvusiųjų besivystančiame pasaulyje, be abejo, būtų katastrofa, neturinti atitikmens žmonijos istorijoje. Tačiau jeigu pridėtume tikimybę, jog pavojus iškiltų dar 1,3 mlrd. žmonių Kinijoje, įžengiame į (padėtį), kuri aiškiai būtų civilizacijos galas“, – sakė ataskaitos autorius Ira Helfandas.

Pasak jo, tyrėjai potencialaus Indijos ir Pakistano konflikto modelį pasirinko, nes tarp šių šalių seniai tvyro didelė įtampa. Delis ir Pakistanas nuo nepriklausomybės paskelbimo ir pasidalijimo 1947 metais kariavo jau tris kartus.

Tačiau I.Helfandas pridūrė, kad planetai panašus apokalipsinis scenarijus grėstų dėl bet kokio lokalaus branduolinio karo. Šiuolaikiniai ginklai yra daug galingesni už JAV atomines bombas, kurios 1945 metais pareikalavo per 200 tūkst. žmonių gyvybių Hirošimoje ir Nagasakyje.

„Jeigu įvyktų didelis karas tarp Jungtinių Valstijų ir Rusijos, kalbame apie tikėtiną – ne užtikrintą, bet tikėtiną – žmonijos išnykimą“, – aiškino mokslininkas.

„Per tokį karą žmonių biologiškai išliks kažkur mūsų planetoje, tačiau prieš chaosą, kuris dėl to kiltų, nublanktų viskas, ką iki šiol esame patyrę“, – pabrėžė I.Helfandas.

Studijoje sakoma, kad per branduolinį karą Pietų Azijoje į atmosferą patekusios smulkios suodžių dalelės ilgiau nei dešimtmečiui maždaug dešimtadaliu sumažintų kukurūzų ir sojų derlių Jungtinėse Valstijose.

Dėl tų dalelių ryžių derlius Kinijoje taip pat sumažėtų vidutiniškai 21 proc. ketveriems metams, o tolesnius šešerius metus jis būtų mažesnis dešimtadaliu.

Atnaujintoje studijoje taip pat buvo įvertinti pragaištingi padariniai Kinijos kviečių pasėliams, kurie yra gyvybiškai svarbūs tai šaliai, nors ji yra labiausiai priklausoma nuo ryžių.

Kinijos kviečių derlius pirmaisiais metais po branduolinio karo sumažėtų perpus, tačiau vėliau dar dešimtmetį būtų maždaug 31 proc. mažesnis už vidutinį.

Studijos autorius pažymėjo, kad branduolinio karo pasekmių tiksliai įvertinti neįmanoma. I.Helfandas paragino atlikti išsamesnių tyrimų, reikšdamas susirūpinimą, kad politiką diktuojantys asmenys branduolinėse valstybėse neskiria pakankamo dėmesio tikėtinam atominio karo sukelto bado modeliui.

Mokslininkas pareiškė, kad vienintelis galimas sprendinys būtų branduolinių ginklų uždraudimas.

„Tos katastrofos mastas būtų toks milžiniškas, jog iš tikrųjų neįmanomi jokie išankstiniai pasiruošimai. Turime užkirsti tam kelią“, – aiškino I.Helfandas.

JAV prezidentas Barackas Obama (Barakas Obama) 2009 metais pažadėjo siekti branduolinių ginklų uždraudimo, tačiau perspėjo, kad jo šalies branduolinis arsenalas išliks, kol tokių ginklų turės kitos valstybės.

Manoma, kad šiuo metu branduolinių ginklų turi devynios šalys, o daugiausiai jų sukaupusi Rusija ir Jungtinės Valstijos.