Fiziologiniu požiūriu šlapimas yra ne kas kita, kaip tik nebereikalingų organizmui medžiagų produktas (tirpalas), kurį reikia pašalinti.
Žmogaus organizmas turi keletą mechanizmų, šalinančių žalingus medžiagų apykaitos produktus – pro kepenis su tulžimi į žarnyną, dalis vandens, druskų, šlapalo yra pašalinama su prakaitu. Tačiau svarbiausia yra šlapimo išskyrimo sistema.
Šlapimas pasigamina inkstuose ir iš jų pro šlapimtakius
išteka į šlapimo pūslę, laikiną talpyklą, o paskui pro šlaplę pašalinamas iš organizmo.

Kaip organizme vyksta šlapimo gamyba?

Organizme nuolat vykstant medžiagų apykaitai, susidaro įvairių skilimo produktų. Skylant baltymams per eilę cheminių reakcijų pasigamina galutinis jų skilimo produktas šlapalas, kuris šalinamas pro inkstus. Pro inkstus taip pat išsiskiria vaistai, kitos nuodingos medžiagos. Visos šios medžiagos su krauju atnešamos į inkstus.

Šlapimo gamyba visą parą vyksta inksto nefrone. Nefrono kamuolėlį (glomerulą) sudaro kraujo kapiliarų rezginys. Pro šiuos kapiliarus filtruojasi vanduo, mineralinės medžiagos, taip pat mažesni organiniai junginiai (šlapalas, gliukozė). Taip susidaro vadinamasis pirminis šlapimas, kuriame būna ir naudingų organizmui medžiagų. Per parą pro inkstus prateka apie 1200–1800 l kraujo, iš jo išfiltruojama apie 120–180 l pirminio šlapimo. Šis tirpalas patenka į inkstų kanalėlius. Šiuose kanalėliuose vyksta pirminio šlapimo reabsorbcija – tai yra apie 99 proc. jo grąžinama atgal į kraują.
Galų gale pasigamina antrinis šlapimas, kurio per parą išsiskiria tik 1,2–1,8 litro. Inkstų kanalėliuose atgal įsiurbiamas vanduo, gliukozė, dalis mineralinių medžiagų, vitaminai, o nereikalingi produktai pašalinami. Antrinis šlapimas inkstų surenkamaisiais kanalėliais suteka į inksto geldelę ir šlapimtakiais nuolat teka į šlapimo pūslę.
Pagrindinė šlapimo funkcija – leisti iš organizmo pašalinti tirpius, vidaus organuose ar ląstelėse neskaidomus junginius, kuriuos iš organizmo sugeba išskirti tik inkstai.
Taigi pamažu ir išsiaiškinome pagrindinę šlapimo funkciją ir sudėtį ir neradome, kas tikrai patvirtintų jo gydomąsias savybes.

O ką apie tai mano mūsų kalbinti žmonės – gydytojai, vaistininkai ir paprasti žmonės?

Med. dr. Mindaugas Jievaltas: „Žvelgiant į istoriją, urinoterapija kažkada buvo pritaikoma vieno ar kito negalavimo atveju liaudies medicinoje. Praktinė, modernioji medicina jokia moksline literatūra negali pagrįsti tokio gydymo metodo. Gydytojo praktikoje yra pasitaikę atvejų, kai pacientai bandė savarankiškai gydytis šlapimu, tačiau vėliau vis tiek neišsivertė be medikų pagalbos“.
P. Eugenija, vaistininkė, paklausta apie urinoterapiją nustemba, kad dar yra besidominčių tokiu gydymo būdu. Jos manymu, tokio gydymo „mada“ jau praėjo. Taip, anksčiau nemažai žmonių bandė gydytis šlapimu, vieni jį gėrė, norėdami išvalyti organizmą, kiti naudojo viso kūno apsitrynimams, o kai kurie ir veidui prausti, esą tada dingsta visi spuogai ir pigmentinės dėmės. Pati p. Eugenija teigia tikrai negalėtų gydytis net ir menkiausių negalavimų tokiu būdu, tačiau kitų žmonių pasirinkimą vertina tolerantiškai, jei tinka – tegu ir vartoja.
Priešingai nei kolegė, vaistininkė p. Monika teigia, kad urinoterapija yra natūralus, efektyvus ir pigus gydymo būdas. Apie gydymą šlapimu ji sužinojo iš netradiciniais gydymo metodais gydančios moters ir, pasinaudojusi jos patarimu, išgarinto šlapimo kompresiukais gydė save ir savo šeimos narius. Paklausta apie rezultatus, – p. Monika nusišypso, juk matot, esu sveika: „pasitempusi koją, ant jos dėjau šlapimo kompresus, iš pradžių ir pati abejojau rezultatu, bet patemptą koją nustojo skaudėti, atleido tinimą“.
Slaugytoja p. Margarita iškart pareiškė tvirtą savo nuomonę: „Net jei tai būtų paskutinis gydymo būdas, vargu ar galėčiau jį išbandyti“. Gerti savo šlapimą, kai pasaulyje tiek įvairiausių vaistų ir kitų natūralių priemonių, jos manymu, tikrai nėra reikalo. „O jei tą šlapimą reiktų vartoti kompresų forma?“, – paklausėme. „Tokiu atveju, vietoj šlapimo puikiai tiktų ir paprastos valgomosios druskos kompresiukas“, – teigė mūsų pašnekovė.
P. Laima, dirbanti pardavėja, apie gydymą šlapimu yra girdėjusi iš savo mamos, kuri tokiu būdu gydėsi kojos traumą. Kiek prisimena, drobinį audeklą reikėjo sušlapinti šiltu šlapimu ir juo apvynioti skaudamą vietą. Ar šis gydymo būdas padėjo, ar ne, p. Laima teigia neprisimenanti, nes tuo metu buvo dar maža.
Gydymas šlapimu, arba kitaip urinoterapija, pasaulyje žinoma jau tūkstančius metų. Toks gydymo būdas buvo naudojamas senovės Indijoje ir kitose pasaulio šalyse, gydant daugelį ligų. Pvz., indų jogai jau daugiau kaip 5000 metų geria savo pačių šlapimą ir tiki, kad tokia šlapimo terapija gali išgydyti visas be išimties ligas – net aklumą ir AIDS.
Anksčiau kai kuriose Europos šalyse, XX amžiaus pirmojoje pusėje ir Lietuvoje, kai dar nebuvo gydoma antibiotikais, karščiuojančiam ligoniui dažnai duodavo išgerti vaiko šlapimo, taip pat šlapimu buvo gydomas plaučių uždegimas. Labai populiaru buvo šlapimo kompresais gydyti įvairias traumas – sumušimus, patempimus bei tokiu būdu malšinti sąnarių skausmus.

Šalininkų argumentai

Nors iš visų netradicinių terapijų gydymas šlapimu tikriausiai yra vienas neįprasčiausių ir jo veiksmingumu sunkiausia patikėti, tačiau... Žmonių, išbandžiusių šį gydymo būdą, pasakojimai apie stebuklingus išgijimus vartojant šlapimą mažina skepticizmą – galbūt tikrai šlapimas naudingas, o jį gerti netgi … sveika.
Yra atliktą medicininių tyrimų, kurie parodė, jog daugelis kraujo elementų, rastų šlapime, turi medicininę vertę, o sugrąžintas atgal į kūną (geriamas) šlapimas stiprina kūno imuninę sistemą ir stimuliuoja gydymą bei sveikimą.
Dar 1975 m. daktaras A.H.Fry išleido knygą, kurioje išvardijo šlapime rastas medžiagas. Tai askorbo, amino, folio, glutamino, pantotenino rūgštys, bikarbonatas, biotinas, dopaminas, epinefrinas, gliukozė, glicinas, jodas, cinkas, geležis, magnis, kalcis, melatoninas, nitrogenas, ornitinas, fosforas, proteinai, riboflavinas, tirozinas, šlapalas, vitaminas B6, B12 ir kt.

Ką galima gydyti

Šlapimas gydo sklerozę, kolitą, vilkligę, odos tuberkuliozę, vėžį, hepatitą, psoriazę, egzemą, diabetą, herpesą, alergijas.
Šlapimas veiksmingai gydo gripą, kaulų lūžius, dantų skausmą, gyvūnų ir bičių įkandimus, astmą, širdies ligas, nudegimus, plaučių uždegimą, sarkomą, imunines, limfos ligas, podagrą, papilomos virusą, lumbagą, gastritą, dėmėtąją šiltinę, vidurių užkietėjimą, reumatizmą, kojų grybelį, geltligę, stabligę.
Kai kurie šlapimo komponentai naudojami vaistų gamyboje. Mediciniškai įrodytos puikios šlapalo drėkinamosios savybės, todėl jo dedama į brangiausius kremus ir losjonus.

Kaip jį vartoti siūlo homeopatai

Šlapimą surinkti į švarų indą. Šlapimas turi būti švarus, privaloma laikytis higienos.
Šlapimą ir distiliuotą vandenį (santykiu 5 ml vandens ir 1 lašas šviežio šlapimo) supilti į indą. Indą uždaryti ir paplakti 50 kartų. Po to šį mišinį įpilti į kitą indą santykiu 1 lašas mišinio – 5 ml distiliuoto vandens. Jį taip pat paplakti 50 kartų.
Tada šį mišinį sumaišyti su 80–90 laipsnių degtine santykiu 1 mišinio lašas 5 ml degtinės. Degtinė šį mišinį tarsi užkonservuoja, ir jis jau paruoštas vartoti.
Kas valandą lašinti po liežuviu 3 lašus mišinio. Vartoti tol, kol būklė pagerės. Pradžioje ligos simptomai gali paaštrėti, tačiau greitai turėtų nurimti. Kai gijimas progresuoja, intervalai tarp gydymo, t.y. šlapimo mišinio vartojimo, didinami.
Po 3 dienų gydymą baigti ir vėl atnaujinti, jei liga pasikartoja.

Šviežio šlapimo vartojimas

Šlapimą galima gerti natūralų, nevirtą ir neatskiestą vandeniu.
Pirmąją vartojimo dieną gerti 1–5 lašus rytinio šlapimo ryte, antrąją dieną 5–10 lašus ryte, trečiąją dieną 5–10 lašų ryte ir tiek pat vakare.
Patys stebėkite savo organizmo reakciją į šią terapiją ir suprasite, ar reikia didinti, ar mažinti šlapimo kiekį.