Talentingas žvalgybinės veiklos organizatorius – Reinhardas Gehlenas

Vienu metu žmonės manė, kad jis yra mistinė asmenybė, kuri sugalvota ir paskleista tam, kad pateisintų „OG“ (Gehleno organizacijos, vienos stipriausios pasaulyje žvalgybos tarnybos) egzistavimą. Jo niekas nematė, jis niekur nesirodė ir niekam nedavė interviu. Tačiau tikrovėje toks žmogus egzistavo ir jo pastangų dėka atsirado „OG“ organizacija.

Reinhardas Gehlenas gimė 1902 metų balandžio 3 dieną Erfurte. Jis pasirinko karinę tarnybą ir karjerą. Antrojo pasaulinio karo išvakarėse R. Gehlenas užėmė aukštą postą Vokietijos armijos Generaliniame štabe. Čia jis pasižymėjo gebėjimu rengti karines operacijas, puolimo planus. Nuo 1940 metų spalio mėnesio R. Gehleno domėjimosi objektu tapo Sovietų Sąjunga.

Nuo 1942-ųjų balandžio 1 dienos R. Gehlenas pradėjo vadovauti Generalinio štabo 12-ajam departamentui, kurio domėjimosi laukas apėmė Sovietų Sąjungą, Skandinaviją ir Balkanus. R. Gehlenas per trumpą laiką blogai dirbusį departamentą pavertė puikiai ir efektyviai veikiančiu mechanizmu.

Departamentas, kurį vadino „Fremde Heere Ost“ (Užsienio armijos Rytuose), užsiėmė informacijos apdorojimu, analize, išvadų darymų ir prognozavimu. Informaciją departamentas gaudavo iš Abvero (karinės žvalgybos). Darbas departamente buvo sudėtingas ir nemalonus, kadangi nuolatos reikėdavo apie įvykius užsienyje informuoti Hitlerį, kuris labai nemėgo gauti prieštaraujančios jo nuomonei arba jam nemalonios informacijos. Tokio pobūdžio informacija išvesdavo jį iš kantrybės.

Kadangi departamentas informaciją gaudavo iš vieno šaltinio, Abvero, ji ne visada buvo patikima ir išsami. R. Gehlenas nusprendė nustatyti kontaktus ir pradėti bendradarbiauti su kitomis žvalgybos ir kontržvalgybos tarnybomis. Informacija pradėjo plaukti dideliu srautu. Taip pat buvo apklausinėjami karo belaisviai. Visa iš jų gauta informacija atsidurdavo ant R. Gehleno stalo. Dažnai jis pats dalyvaudavo belaisvių apklausoje. Jis įkalbėjo generolą Andrejų Vlasovą kariauti prieš sovietus.

R. Gehlenas artimai bendradarbiavo su Reicho saugumo vyriausiosios valdybos (RSHA) VI valdyba (Užsienio saugumo tarnyba). Jis prisidėjo prie operacijos „Cepelinas“ rengimo. Šios operacijos tikslas – verbuoti agentus iš belaisvių, apmokyti juos ir išsiųsti į sovietų užnugarį. Agentai privalėjo rinkti informaciją, vykdyti diversijas, sabotažus, fiziškai sunaikinti karinius ir politinius vadovus.

Būdamas žmogumi, kuris žinojo realią padėtį, nuolatos gaudavo informacijos iš fronto, ir suprato, kad Vokietija pralaimės karą, o kartu, būdamas žmogumi, kuris labai nemėgo komunistų, R. Gehlenas priėmė sprendimą pasiduoti sąjungininkams ir pradėti su visu savo departamentu ir turimu agentūriniu tinklu sovietų teritorijoje dirbti jiems.

1944 metų liepos 20 dieną R. Gehlenas nepalaikė sąmokslininkų tikslo sunaikinti Hitlerį ir neprisidėjo prie jų veiklos. Prieš reicho žlugimą jis nepalaikė Hitlerio ketinimų sukurti grupę „Werwolf“ (liet. „Vilkolakis“), kuri po pralaimėjimo vykdytų slaptą karą prieš Vokietijos priešus.

1945 metų balandžio 5 dieną R. Gehlenas slaptai susitarė su savo padėjėju Gerhardu Wesseliu ir buvusiu Abvero Rusijos biuro vadovu Hermannu Baunu. Jie sutarė susisiekti su amerikiečiais ir jiems pasiūlyti archyvą su visomis kartotekomis ir puikiai veikiančią žvalgų organizaciją, kurią sudarė talentingi, nemėgstantys komunizmo ir komunistų buvę vokiečių žvalgybos tarnybų karininkai ir jų turima agentūra.

Paskutinėmis karo dienomis R. Gehlenas kartu su G. Wesseliu ir dar keliais patikimais žmonėmis paliko tarnybą ir pasislėpė Alpių kalnuose. Čia R. Gehlenas paslėpė archyvus.

Kai šią Europos dalį užkariavo amerikiečiai, R. Gehlenas nenorėjo pasiduoti bet kam. Jam reikėjo aukštas pareigas žvalgybos ar kontržvalgybos tarnyboje užimančio žmogaus. Tačiau pirmas jo sutiktas amerikiečių kontržvalgybos kapitonas nusiuntė jį į belaisvių stovyklą. 1945 m. liepos mėnesį stovykloje R. Gehlenas, jo laimei, susitiko su brigados generolu, karinės žvalgybos (G-2) amerikiečių užimtoje zonoje vadovu Edwinu Lutheriu Sibertu.

R. Gehlenas pasiūlė jam kartu kovoti prieš sovietus ir išdėstė savo kovos planą. Brigados generolas E. L. Sibertas Gehleną pristatė štabo viršininkui generolui Walteriui Bedelliui Smithui. Jie ilgai kalbėjosi ir diskutavo. 1945 metų rugsėjį R. Gehlenas kartu su šešiais pagalbininkais išskrido į JAV. Jie susitiko su amerikiečių žvalgybos vadovu generolu majoru George‘u V. Strongu. Iki 1946-ųjų. liepos mėnesio vyko derybos ir parengiamieji darbai.

Tuo pačiu metu R. Gehleno kolega ir sąjungininkas H. Baunas, generolo E. L. Siberto leidimu ir jo kontroliuojamas, įkūrė nedidelę grupę, kuri užsiėmė žvalgyba ir kontržvalgyba. Grupės valdymo štabas įsikūrė Taunuso kalnuose Vakarų Vokietijoje. Grupė aktyviai pradėjo veikti nuo 1946 metų kovo mėnesio.

1946-ųjų liepą R. Gehlenas grįžo į Vokietiją. Amerikiečiai priėmė sprendimą finansuoti ir palaikyti vieną žvalgybinę organizaciją, kuriai vadovautų R. Gehlenas. H. Baunas ir G. Wesselis privalėjo paklusti. Jie tapo R. Gehleno pavaduotojais. Tokiu būdu gimė „OG“, vadinamoji „Gehleno organizacija“.

Panašią žvalgybinę organizaciją pabandė sukurti ir britai, tačiau jiems nepavyko. Grupės vadovas Adolfas Wichtas kartu su pavaldiniais 1947 metais perėjo į „OG“.

„Gehleno organizacija“ veikė, laikydamasi šių sąlygų:

1. Vokiečių žvalgybos tarnyba vykdo žvalgybinę veiklą Rytuose... pagrindinis jos ir amerikiečių tikslas – kova prieš komunizmą, trukdymas komunizmui plisti.

...4. Organizacijos veiklą finansuoja amerikiečiai... Organizacija amerikiečiams perduoda visą surinktą žvalgybinę informaciją...

Pradžioje „OG“ veikė Taunuse. 1947 metų gruodžio mėnesį organizacijos valdymo štabas persikėlė į Rudolfo Hesso dvarą Pulache, netoli Miuncheno.

1951 metais R. Gehlenas dėl finansinių pažeidimų iš organizacijos atleido H. Bauną, tokiu būdu jis atsikratė savo pagrindinio konkurento.

Laikui bėgant, „Gehleno organizacija“ augo, ir jai pasidarė ankšta R. Hesso dvare. Jie prijungė buvusią Martino Bormanno, kurį R. Gehlenas laikė rusų agentu, rezidenciją. Vėliau šalia dvaro pastatė papildomus pastatus. Stovyklai suteikė simbolinį pavadinimą „Šventojo Mikalojaus stovykla“. Pavadinimą suteikė todėl, kad 1947 metų gruodžio 6-ąją, Šventojo Mikalojaus dieną, stovykla pradėjo veikti oficialiai.

R. Gehleno organizacijos pagrindinis veiklos tikslas buvo kova prieš Sovietų Sąjungą. Jie vykdė žvalgybinę ir kontržvalgybinę veiklą Sovietų Sąjungos ir Rytų Vokietijos teritorijoje. Vykdė politinę žvalgybą, verbavo agentus, dirbo su dvigubais agentais.

Nuo pat įsikūrimo „OG“ nuolatos bendradarbiavo su JAV Centine žvalgybos valdyba (CŽV). Grupė šiai JAV žvalgybos organizacijai teikė informaciją apie Sovietų Sąjungą ir kitas socialistines valstybes.

Nuo 1950 metų R. Gehlenas pradėjo į darbą priiminėti buvusius RSHA karininkus. Jis nustatė glaudžius ryšius su emigrantų antisovietinėmis organizacijomis: NTS (Liaudies darbo sąjunga), UPA (Ukrainos sukilėlių armija) ir kitomis.

1949 metais įsikūrė Vokietijos demokratinė respublika (VDR). R. Gehleno organizacija tapo dar svarbesnė ir reikalingesnė. Ji turėjo sukūrusi gerą agentūrinį tinklą VDR teritorijoje, verbavo agentus iš VDR ministro pirmininko Otto Grotewohlio, transporto ministro Ernsto Wolweberio ir kitų svarbių vadovaujančių asmenų aplinkos.

„OG“ taip pat padėjo iš rytų į vakarus pabėgti tūkstančiams vokiečių. 1953 metais jie įkalbėjo perbėgti į Vakarų pusę VDR žvalgybos darbuotoją J. Krausą. 1955 metų rugsėjo mėnesį į Vakarus pabėgo ministro pavaduotojas Hermannas Kastneris.

Tačiau jau 1955 metų liepos 11 dieną „OG“ nustojo egzistuoti. Jos pagrindu Vakarų Vokietijos valdžia įkūrė BND (Federalinę žvalgybos tarnybą). Jai vadovauti paskyrė R. Gehleną. Tarnyba tapo ne amerikiečių, o Vokietijos Federacinės Respublikos (VFR). Jai tikslus ir uždavinius kėlė VFR valdžia. Jos veikla buvo finansuojama iš VFR valstybės biudžeto.

Gehlenas didelį dėmesį skyrė VFR armijai – Bundesverui. Siekdamas įgauti didesnę įtaką ir palaikymą armijoje, jis į savo tarnybą įdarbino buvusio armijos generalinio štabo vadovo papulkininkio Heinzo Guentherio Guderiano sūnų, generolo pulkininko Ericho Ludendorffo giminaitį, generolą Adolfą Heusingerį, kuris vėliau tapo Bundesvero generaliniu inspektoriumi, ir daugelį kitų armijoje įtakingų asmenų. R. Gehlenas išvystė kontržvalgybinę veiklą šalies viduje. Jis pradėjo gauti svarbią informaciją apie valstybės viduje vykstančius politinius, karinius ir ekonominius procesus. R. Gehlenas nuolatos bendravo su VFR Vyriausybės kancleriu Konradu Adenaueriu, ir įgavo dar daugiau įtakos.

R. Gehleno vadovaujama organizacija turėjo milžinišką agentūrinį tinklą. Vien tik organizacijos padalinys Karlsrūjėje turėjo 42 agentus, kurie veikė Rytų Berlyne ir sovietų okupuotoje zonoje. Organizacija turėjo šaltinių Austrijoje, Šveicarijoje, Prancūzijoje ir Jugoslavijoje. Ji verbavo agentus iš politikų, verslininkų, valdininkų, kariuomenės, policijos, profsąjungų narių tarpo kaip savo šalyje, taip ir užsienyje.

Didėjant R. Gehleno įtakai ir valdžiai, vis dažniau pasireikšdavo nepotizmas. Aukščiausius postus R. Gehleno organizacijoje užėmė jam artimi ir ištikimi bendražygiai, buvę Vokietijos generalinio štabo ir Abvero karininkai. Organizacijoje praktiškai dirbo ištisos giminės: tėvai, vaikai, kiti artimi giminaičiai. Jie užimdavo aukštus postus. Dažnai juos keisdavo tarpusavyje.

Nepotizmas itin pasireiškė naujai sukurtoje žvalgybos tarnyboje BND. R. Gehleno tarnyboje įsitvirtino šeimų klanai, kurie turėjo didelę įtaką žvalgybos ir kontržvalgybos veiklai. Vokiečių rašytojas H. Heine rašė savo knygoje „Pulachas iš vidaus“: „Nesuskaičiuojamos sąsajos siejo šio ordino narius. R. Gehlenas, kuris buvo šeimyninis žmogus, į vadovaujančias pareigas įdarbino daugelį savo giminaičių. Jam labai patiko rūpintis gimine, būti svarbiausiu žmogumi. Jis pritarė savo sekretorės vestuvėms su aukštas pareigas užimančiu žvalgybos pareigūnu, kuris vėliau, R. Gehleno dėka, tapo slaptosios tarnybos generolu.“

Savo dukrą Kateriną R. Gehlenas ištekino už pulkininko Duerrwangerio, kurį vėliau paskyrė BND skyriaus Bonoje vadovu. R. Gehleno viloje nuolatos vykdavo šeimos klano susitikimai: trys dukterys, sūnus, žentai, draugai, sekretorė Veronika, draugo Wulfo dukra. Veronikos vyru tapo BND karininkas Lenkaitis. Kitos dvi R. Gehleno dukros taip pat ištekėjo už BND pareigūnų.

R. Gehleno brolis, kurį visi vadino Don Žuanu, vadovavo BND rezidentūrai Romoje. Jo žmonos brolis, von Seydlitz–Kurzbachas, vadovavo BND personalo departamentui. R. Gehleno pusbrolis Schlemelis, slapyvardžiu Daktaras, dirbo oficialiu BND gydytoju.

Svarbiausia šioje giminės klane buvo tai, kad jie nuolat susitikdavo ir jų metu spręsdavo šalies žvalgybinės veiklos doktriną, kurdavo veiklos planus, spręsdavo personalo klausimus.

R. Gehlenas rūpinosi ne tik savo šeimos gerove. Jis padėjo įsidarbinti BND ir savo draugų, bendražygių bei kolegų giminaičiams. Šių draugų sūnūs užimdavo svarbius postus slaptojoje tarnyboje. Jų išsilavinimą apmokėdavo BND. Jie įsidarbindavo kitomis pavardėmis ir vardais, tokiu būdu nuslėpdavo savo giminystės ryšius. Sovietų agentas Heinzas Felfe, kuris dirbo „Gehleno organizacijoje“, prisiminė, kaip vieną tokį jauną giminaitį išsiuntė atlikti itin svarbios ir slaptos užduoties. Per televizorių tuo metu rodė Olimpines žaidynes, kurios vyko Romoje. Per transliaciją stambiu planu parodė stadione sėdintį jaunuolį. Tuo metu jis privalėjo vykdyti užduotį, o ne sėdėti stadione.

1960 metais prasidėjo R. Gehleno žvalgybinės veiklos eros pabaiga. R. Gehlenui ir jo vadovaujamai organizacijai staigmena tapo Rytų Vokietijos įvykdytos Berlyno sienos statybos. Tai buvo stiprus moralinis smūgis BND ir R. Gehleno prestižui.

Kitu moraliniu smūgiu R. Gehlenui tapo sovietų agento H. Felfe areštas. Vadovaujant R. Gehlenui, jis užėmė aukštą postą BND. H. Felfe ilgą laiką dirbo RSHA ir SS. Būtent dėl to R. Gehlenas jį įdarbino savo organizacijoje, o vėliau BND. H. Felfe areštas iššaukė viešą diskusiją apie buvusių nacistinių karininkų įdarbinimą naujose svarbiose ir įtakingose valdžios struktūrose.

1963 metais pasikeitė Vokietijos kancleriai: K. Adenauerį pakeitė Ludwigas Erhardas, kuris nelabai mėgo R. Gehleno. O po to, kai į valdžią 1966 metais atėjo kancleris Kurtas Georgas Kiesingeris, pasikeitė Vokietijos vidaus politikos prioritetai. Vokietijos valdžia didesnį dėmesį skyrė pilietinės visuomenės kūrimui, žmogaus teisėms ir laisvėms, o ne slaptųjų tarnybų veiklai. Valdžia apribojo BND veiklą šalies viduje.

1968 metais, kai R. Gehlenui sukako pensijinis amžius (66 metai), jis atsistatydino iš visų postų. 1972-aisiais generolas išleido savo memuarus: „Tarnyba: 1942–1971 metų prisiminimai.“ Generolas R. Gehlenas mirė 1979 metais, septyniasdešimt septynerių metų.