Sąmokslo teorija: slaptas raštelis iš pačios pasaulinės finansų krizės širdies

Kada bobučių paštas atnešė man šį dokumentą, jo turinys buvo toks sensacingas, toks iškreiptas ir kraupus, kad aš tiesiog negalėjau tuo patikėti, rašo Gregas Palastas (Greg Palast) leidinyje „vice.com".

Raštelis patvirtina kiekvieno sąmokslo teorijų mėgėjo pačias beprotiškiausias fantazijas: praėjusio amžiaus pačioje pabaigoje patys aukščiausi FED (Federalinės rezervų sistemos – Centrinio JAV banko ) asmenys slapta susitarė su nedidele grupele bankininkų nutraukti finansų reguliavimą visoje planetoje. Žiūrėdami į 26,3 procento nedarbą Ispanijoje, badą Graikijoje, riaušes Indonezijoje ir Detroito bankrotą prisiminkite šį dokumentą – kraujo ir ašarų genezę.

FED atstovas, sulošęs slaptą bankininkų endšpilį, buvo Larry Summersas. Šiandieną jis yra pagrindinis B. Obamos kandidatas į FED – pasaulio centrinio banko – vadovo kėdę. Jeigu slaptas raštelis yra nesuklastotas, tai L. Summersas turi būti ne FED, o sėdėti kur nors požemyje, skirtame pakrikusios psichikos nusikaltėliams iš finansų pasaulio.

Raštelis yra autentiškas.

Man teko nuskristi į Ženevą, kad gaučiau patvirtinimą, ir įsigudrinti susitikti su Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) sekretoriumi Paskaliu Lamy (Pascal Lamy). Globalizacijos generalisimas P. Lamy man pasakė: „PPO nebuvo sukurta lyg kokia tamsi transnacionalinių korporacijų klika, slapta rengianti sąmokslus prieš žmones… Pas mus nebūna posėdžių su cigarus papsinčiais turtuoliais bankininkais".

Tada aš parodžiau jam raštelį.

Jis prasidėjo nuo to, kad L. Summerso padėjėjas Timotis Geitneris (Timothy Geithner) primena savo bosams, jog reikia paskambinti bankų šulams, kad tie įsakytų savo lobistų armijoms išžygiuoti:

„Kadangi mes artėjame prie derybų dėl PPO finansų tarnybų endšpilio, manau, būtų gera idėja, jei jūs pabendrautumėte su vadovaujančiais verslo žmonėmis (CEO)…".

Kad L. Summersui nereikėtų skambinti į savo būstinę ir prašyti telefono numerių (o pagal JAV įstatymus tai būtų iškilę viešumon), T. Geitneris nurodė tuo metu pačių įtakingiausių vadovų planetoje asmeninių telefonų numerius.

Štai jie:

Goldman Sachs: Džonas Korzainas (John Corzine) (212)902-8281
Merrill Lynch: Davidas Kamanskis (David Kamanski) (212)449-6868
Bank of America: Davidas Kutleris (David Coulter) (415)622-2255
Citibank: Džonas Rydas (John Reed) (212)559-2732
Chase Manhattan: Valteris Šiplis (Walter Shipley) (212)270-1380

P. Lamy buvo teisus: cigarų jie nerūko. Tęsiame toliau ir renkame jų telefonų numerius. Aš surinkau ir išgirdau žvalų Dž.. Rydo pasveikinimą – žvalų iki tol, kol aš nepasakiau, kad tai ne L. Summersas (kiti numeriai žaibiškai atsidūrė ne ryšio zonoje), o J. Korzainui prisiskambinti nepavyko, kadangi jam iškelta baudžiamoji byla.

Nerimą kelia ne slaptos L. Summerso derybos su bankininkais. Siaubingas pats šio endšpilio tikslas. Leiskite man paaiškinti:

Ėjo 1997 metai. JAV finansų ministras Robertas Rubinas desperatiškai stūmė bankų dereguliavimo įstatymą. Tam reikėjo pirmiausia atšaukti Glasso-Steagallo įstatymą, kad būtų pašalintas barjeras tarp komercinių ir investicinių bankų. Tai buvo tarsi bankų saugyklų pakeitimas ruletės ratu.

Antra, bankai norėjo gauti teisę žaisti naują rizikingą žaidimą: „prekyba derivatyvais (išvestinėmis finansinėmis priemonėmis)". Veikiai vien tik „JP Morgan" šių pseudovertybinių popierių „aktyvų" savo balanse turėjo už 88 trilijonus dolerių.

Finansų ministro pavaduotojas L. Summersas (kuris netrukus pakeitė R. Rubiną ministro poste) organizacinėmis priemonėmis užblokavo bet kokius bandymus kontroliuoti išvestines finansines priemones.

Tačiau kokia nauda iš Amerikos bankų pavertimo „derivatyvų kazino", jeigu kapitalai bėgtų į šalis su saugesniais bankiniais įstatymais?

Didelių bankų penketuko atsakymas buvo toks: sunaikinti bankų kontrolės mechanizmus kiekvienoje šalyje visoje planetoje – vienu vieninteliu žingsniu. Tai buvo tiek pat puikus, kiek ir beprotiškai pavojingas žingsnis. Kaip galėjo jie įgyvendinti šį beprotišką apiplėšimą? Bankininkų ir L. Summerso idėja buvo panaudoti Finansinių paslaugų sutartį (Financial Services Agreement arba FSA) – išgudrautą, nesuprantamai įmantrų Pasaulinės prekybos organizacijos ginamų tarptautinių prekybinių susitarimų papildymą.

Bank of New York Mellon

State Street Financial

Morgan Stanley

Wells Fargo

HSBC

Kol bankininkai nebuvo pradėję savo žaidimo PPO susitarimai reguliavo tik prekybą prekėmis – mano mašina už tavo bananus. Naujosios taisyklės, kurias parengė L. Summersas ir bankai, priverstų visas šalis sutikti su prekyba toksiškais aktyvais – pavyzdžiui, išvestinėmis finansinėmis priemonėmis.

Kol bankininkai neperkonfigūravo FSA, kiekviena šalis savo ribose kontroliavo ir reguliavo bankus. Naujosios žaidimo taisyklės vertė kiekvieną šalį atverti savo rinkas bankams „Citibank", „JP Morgan" ir jų derivaciniams „produktams".

Ir visos 156 šalys turėjo sunaikinti savo pačių, į Glasso-Steagallo pataisą panašų suskirstymą į komercinius ir su išvestinėmis finansinėmis priemonėmis žaidžiančius investicinius bankus. Atlikti darbą, paverčiant FSA bankininkų taranu, buvo pavesta T. Geitneriui, kuris buvo paskirtas pasiuntiniu į Pasaulio prekybos organizaciją. Ko gi turėtų kokia nors šalis sutikti su abordažu ir savo bankinės sistemos užgrobimu, kurį vykdo tokie piratai, kaip „JP Morgan"?

Atsakymas, jeigu kalbėsime apie Ekvadorą, slypi bananuose. Ekvadoras yra tikrų tikriausia bananų respublika. Geltonieji vaisiai buvo gyvybiškai svarbus valiutos šaltinis šaliai. Jeigu ji būtų atsisakiusi pasirašyti naują FSA, būtų galėjusi sušerti savo bananus beždžionėms ir grįžti į bankrotą. Ekvadoras pasirašė. Ir taip toliau – visas šalis ligi vienos vertė pasirašyti.

Privertė visas šalis, išskyrus vieną, reikia pažymėti. Naujasis Brazilijos prezidentas Luisas Inasijas Lula da Silva atsisakė pasirašyti. Kaip rodo kitas mano rankose atsidūręs dokumentas, atsikeršijant Brazilijai Europos Sąjungos prekybos komisaras Peteris Mandelsonas ėmė grasinti embargu šios šalies produkcijai. Tačiau Brazilijos prezidento neigiamas atsakymas šaliai atsipirko, kada ji, vienintelė valstybė vakaruose, išgyveno ir klestėjo per bankų krizę 2007-2009 metais.

Naujoji FSA atidarė pasaulinės prekybos išvestinėmis finansinėmis priemonėmis Pandoros skrynią (nelaimių šaltinį – balsas.lt). Tarp liūdnai pagarsėjusių įstatymais įteisintų operacijų „Goldman Sachs" parengė slaptus euroderivacinius mainus su Graikija, ir rezultatus matome – šalis buvo sunaikinta. Ekvadoro bankiniame sektoriuje atsisakyta reguliavimo, ir jis žlugo, sukeldamas masinius neramumus. Argentinai teko parduoti savo naftos kompanijas (ispanams) ir vandens tiekimo sistemas (kompanijai „Enron"), kada šalies mokytojai rausėsi po šiukšlynus, ieškodami maisto. Paskui bankininkai visa galva pasinėrė į eurozonos derivacinį baseiną, nemokėdami plaukti – ir dabar žemynas mažais, pigiais gabalėliais pardavinėjamas Vokietijai.

Ar visų šių vargų ir nelaimių priežastis buvo šis vienintelis raštelis? Žinoma, ne: bloga lemiantis yra pats šis siaubingas Žaidimas, kada jį žaidžia bankininkų klika. Raštelis tik parodo žaidimo planą paskutiniajam šachui paskelbti ir matui duoti.

Kol milijardai vis dar kenčia nuo bankininkų sukeltos pasaulinės katastrofos pasekmių, R. Rubinas ir L. Summersas gyvena visai neblogai. R. Rubinui pasiekus, kad būtų panaikintos bankų veiklą reguliuojančios taisyklės, atsivėrė galimybės sukurti finansų monstrą, pavadintą „Citigroup". Praėjus kelioms savaitėms nuo to laiko, kai paliko postą, R. Rubinas buvo paskirtas „Citigroup" direktoriumi, vėliau pirmininku. Kai monstras bankrutavo, R. Rubinui vis tiek buvo įsigudrinta išmokėti 126 milijonus dolerių.

Vėliau R. Rubinas užėmė kitą postą: tapo jauno valstijos senatoriaus Baracko Obamos pagrindiniu geradariu. Po keleto dienų, kai buvo išrinktas prezidentu, B. Obama, R. Rubino primygtinai prašomas, davė L. Summersui „ekonomikos karaliaus" postą, o T. Geitnerį padarė „karalaite" (t.y., finansų ministru). Tai, kad B. Obama R. Rubino reikalavimu dabar pasirinks L. Summersą vadovauti FED tarybai reiškia, kad žaidimas dar toli gražu nepasibaigė.