Mokslininkai rado nežinomą Alberto Einšteino straipsnį, kuriame jis
svarsto alternatyvą dabar visuotinai pripažįstamai Didžiojo sprogimo
teorijai.
Pagal ją, visata susikūrė maždaug prieš 13,7 mlrd. metų, staiga
pradėjusi plėstis iš nepaprastai tankaus ir karšto būvio – singuliarumo
taško. Didžiojo sprogimo teorija buvo patvirtina XX a. trečiojo
dešimtmečio stebėjimais, kai amerikiečių astronomas Edvardas Hablas
išmatavo atstumą iki kitų galaktikų ir pastebėjo, kad jos nuo mūsų
tolsta.
XX a. penktojo dešimtmečio pabaigoje alternatyviąja stacionarios
visatos teorija domėjosi britų astrofizikas Fredas Hoilas. Jis kėlė
prielaidą, kad visatos plėtimasis neturi pradžios: jis vyksta amžinai ir
yra lydimas nuolatinio ir laisvo naujų dalelių atsiradimo. Iš tų
dalelių formuojasi naujos žvaigždės, galaktikos, todėl visatai
plečiantis jos medžiagos tankis nesikeičia.
Maždaug 1931 m. A. Einšteino parašytas darbas rodo, kad jis šia idėja buvo susidomėjęs gerokai anksčiau. Straipsnio
rankraštis iki šiol buvo saugomas Žydų universiteto (Jeruzalė, Izraelis)
archyvuose, jo skenuota kopija buvo publikuota internete. Tiesa, jis
buvo klaidingai laikomas kito A. Einšteino darbo juodraščiu.
Klaidą pastebėjo Voterfordo technologijų instituto (Airija)
mokslininkas Kormakas O’Rafertis (Cormac ORaifeartaigh) ir jo kolegos.
A. Einšteino rankraščio vertimą ir analizę tyrėjai publikavo
elektroninėje Kornelio universiteto (JAV) bibliotekoje, jų straipsnį
taip pat priėmė žurnalas „European Physical Journal“.
E. Hablo teorijoje bendrosios reliatyvumo teorijos lygtys buvo
modifikuotos ir numatė spontaniško medžiagos atsiradimo galimybę. Rastas
rankraštis byloja apie Alberto Einšteino svarstytą spontaninio
medžiagos atsiradimo galimybę be savo teorijos pakeitimų, tačiau vėliau,
kaip mano K. O’Rafertis, mokslininkas savo skaičiavimuose rado klaidą
ir stacionarios visatos idėjos atsisakė bei apie ją niekur neužsiminė.
