Главная » Статьи » Sąmokslo teorijos, Gandai

Gerbiami skaitytojai

Nuo šiol nauji straipsniai į šį tinklapį - ufospace.net - nebebus dedami. Visa aktyvi veikla persikelia į naują svetainę - paranormal.lt.  Straipsniai iš čia niekur nedings ir dar ilgai turėtų būti prieinami. Bet jai norite daugiau naujienų ir rusų k. mielai apsilankykite.


Hitlerio slaptas projektas "Anenerbės" surasti Gralio taurę. Kieno rankose Šventoji Taurė?

Kategorija: Sąmokslo teorijos, Gandai» Žymos: Tamplierių riteriai, Šventasis Gralis, Taurė, Anenerbė, Hitleris

Vienas iš pirmųjų slaptų "Anenerbės" projektų buvo "Gralio" operacija, kuriai idėją pateikė pats Hitleris. Susižavėjęs romantiškomis legendomis apie legendinį Šventąjį Gralį ir Apskritojo stalo riterius, pasišventusius jo paieškoms, svajojo kažką panašaus atkurti šiuolaikiniame pasaulyje. Kalbant tiksliau, pats SS ordinas turėjo tapti Apskritojo stalo įsikūnijimu. Beje, toks stalas stovėjo Vevelsburgo pilyje - mėgiamoje Himlerio vietoje. Šis stalas buvo naudojamas pagal tiesioginę savo paskirtį - už šio stalo vyko SS vyriausiųjų vadų susirinkimai ir įvairiausios magiškos ceremonijos.

Kaip Hitleriui pavyko suderinti susižavėjimą Šventuoju Graliu ir neapykantą krikščionybei? Iš tiesų, jo prieštaringoje prigimtyje labai sunkiai sugyveno šios dvi tendencijos. Vėliau fiureris pasakė: „Aš neturėjau jokių priežasčių žavėtis visais šiais niekingais riteriais, išlaikančiais savo arišką kraują ir sekančiais žydo Jėzaus mokymams".

Hitleris ilgai mąstė, kaip išspręsti šį rebusą, kol pagaliau rado išeitį, jis teigė, kad Gralis visiškai nėra krikščionių šventuoju daiktu, Legenda, kad taurėje buvo Jėzaus Kristaus kraujas, sukurta žymiai vėliau. Gralis yra žymiai senesnis, nei krikščionybė - jam ne mažiau dešimties tūkstančių merų...
Kas yra Gralis? Į šį klausimą Hitleris neturėjo tikslaus atsakymo. Aišku, kad kalbama apie kažkokį arijams šventą daiktą. Tai gali būti akmuo su runomis, kuriose užfiksuoti pagrindiniai tikrosios, žydų neiškrai­pytos žmonijos istorijos įvykiai arba arijų religijos pagrindai. Vienu žodžiu, kalbama apie arijams šventą relikviją, kurią Apskritojo stalo riteriai saugojo, nes tai vertė daryti jų kilmė, o ne dėl krikščioniškojo tikėjimo.
Pabandyti surasti Šventąjį Gralį - tokią užduotį fiureris paskyrė „Anenerbės“ institutui. Laiške, rašy­tame 1934 m. spalio 24 d., jis pasiūlė tyrinėtojams „pasinaudoti papildomo­mis lėšomis, kad ir kiek jų reikia“.
Netrukus atsirado žmogus, kuriam buvo galima patikėti šią užduotį. Jį vadino Otu Ranu. Šis žmogus studijavo vieną iš seniausių viduramžių ere­tikų sektą - katarus. Kas tokie buvo katarai? Tai - eretinė sekta, kuri XII amžiuje susikūrė Pietų Prancūzijoje. Šios sektos nariai tikėjo, jog pasaulyje yra du pradai, t .y., du dievai - gerasis ir blogasis. Būtent blogasis dievas ir sukūrė mūsų materialųjį pasaulį.
Katarai neigė visą krikščioniškąją atributiką - kryžių, ikonas, statulas, nepripažino katalikų bažnyčios pa­slapčių. Jie taip pat nepripažino rojaus ir pragaro egzistavimo, Paskutiniojo teismo. Vietoje krikščioniškųjų ritualų katarai sukūrė savus. Ypač įdomi buvo šventųjų simbolių sistema, kurioje vie­ną iš pagrindinių vietų užėmė Gralis.
Tuo metu, kai katalikų bažnyčia vi­siškai save diskreditavo, katarų sklei­džiama erezija ėmė greitai plisti po visą Europą. Vis daugiau žmonių - ne tik vargšų valstiečių ir neturtingų pa­meistrių, bet ir garsių riterių bei grafų
-     ėmė laikytis šio mokymo. Situacija tapo pavojinga Vatikanui, todėl 1209- ais metais popiežius Inokentijus II paskelbė kryžiaus žygį prieš katarus.
Jis vos nepavėlavo: tam, kad už­gniaužti erezinį mokymą, prisireikė daugiau nei pusės amžiaus - taip giliai jis buvo įsišaknijęs žmonių protuose ir širdyse. Tačiau katarai buvo sutriuš­kinti, o jų armijos likučiai buvo ap­supti Monsegiuro pilyje - pagrindinė­je šventykloje. Monsegiuras atsilaikė ilgiau nei metus ir buvo užkariautas labai sunkiai. 1244-ais metais įvykdy­tos masinės katarų bausmės oficialiai užbaigė ereziją.
Kaip su visu tuo susijęs Gralis? Pagal fragmentiškus duomenis, pasie­kusius mus iš senų laikų, katarai Gralį garbino visiškai neabstrakčiai - šventenybė buvo saugoma pagrindinėje Monsegiuro šventykloje. Kur vėliau jis dingo, niekas nežino, tačiau Ranas visiškai pagrįstai spėliojo, kad katarai Gralį paslėpė. Ir paslėpė taip gerai, kad niekam jo nepavyko surasti, arba tas, kas surado, sugebėjo gerai nuslėpti savo radinį.

1928-29-ais metais Ranas keliavo po tas vietas Prancūzijoje, Ispanijoje, Italijoje ir Šveicarijoje, kuriose kažkada gyveno katarai. Labiausiai jį domi­no, savaime suprantama, Monsegiuro griuvėsiai, kurie yra netoliese Lavlavo kaimelio. Kalnuose, supančiuose griuvėsius, daug urvų, todėl Ranas juos tris mėnesius sistemingai tyrė.
Pirėnų urvus Ranas tyrė savaitė po savaitės, tačiau be jokių apčiuopiamų rezultatų. Iš tiesų, Gralio paieškos kalnų masyve priminė adatos paiešką šieno kupetoje. Reikėjo surasti kažko­kį sprendimą, kažkokį metodą, kuris padėtų surasti raktą mįslės įminimui.
Jaunojo vokiečio likime svarbų vai­dmenį suvaidino pažintis su dar vienu katarų žinovu - Antoninu Gabaliu, kuris buvo žymiai vyresnis už Raną ir per savo gyvenimą sukaupė daug vertingos informacijos.
Gabalis ieškojo kitos ka­tarų šventenybės - Joano evangelijos, todėl du fana­tiški tyrinėtojai sugebėjo tapti ne konkurentais, o partneriais. Gabalio turtinga patirtis ir žinios bei aštrus analitinis Rano protas sudarė puikų derinį.
Ranas vėl ėmėsi studi­juoti katarų rankraščius. Gabalio pateikta medžia­ga buvo neįkainojama.
Tarp medžiagos buvo ga­na detalus Monsegiuro pi­lies planas. Studijuodamas jį, Ranas netikėtai aptiko, kad jis visiškai sutampa su legendinio Monsalvato kalno, kuriame paslėpta relikvija, ap­rašymu. Tai reiškia, kad Gralis yra visai netoli pilies ar net pačioje pilyje...
Toliau tyrinėdamas Monsegiuro planą, Ranas pastebėjo, kad pilis geometriškai taisyklinga ir, jei ne kai ku­rios detalės, būtų idealiai simetriška. Iš vienos pusės, XII amžiaus architek­tūrai tokie nukrypimai buvo visiškai normalūs. Tačiau kažkas šiuose nu­krypimuose nuo simetrijos - nesantys koridoriai ir patalpos - tyrinėtojui nedavė ramybės.
Iš tiesų, jeigu planas būtų papildytas taip, kad pilis taptų idealiai simetriš­ka, jame atsirastų kelios patalpos, ku­rios tarsi niekada neegzistavo. Ranas padarė prielaidą, kad šie slapti pože­miniai įėjimai ir salės yra paprasčiau­siai palaidoti po griuvėsiais, ir būtent juose reikia ieškoti relikvijos. Kartu su Gabaliu ir dar keliais pagalbininkais
-     entuziastais iš vietinių valstiečių tarpo - jis ėmėsi darbo. O toliau įvyko kažkas nesuprantama...
Ranui iš tiesų pavyko aptikti po­žeminius urvus, apie kurių egzis­tavimą niekas net neįtarė. Šie urvai vedė į šventas patalpas, kurių įėjimai iš išorės seniai buvo užversti lavinų. Šiuose gamtiniuose grotuose išliko ne vienos žmonių epochos pėdsakai
-     nuo neandertaliečių, papuošusių sienas savo primityviais piešiniais, iki katarų, kurie juos pavertė savo šventyklomis.
Štai kaip Ranas aprašė šiuos urvus: „Neatmenamais laikais, toje tolimoje epochoje, kurią vos palietė šiuolaiki­nis istorijos mokslas, grotas buvo nau­dojamas kaip šventykla, skirta iberų dievui Ilchomberui, Saulės dievui. Tarp dviejų monolitų, iš kurių vienas sutrupėjo, status takelis veda į didžiulį Lombrivo katedros vestibiulį. Tarp baltų klinčių stalagmitų, tarp tamsiai rudo kalnų kristalo, takelis sienomis leidžiasi žemyn - į pačią kalno gilu­mą. Apie 80 m aukščio salė eretikams tarnavo kaip katedra".
Ranas padarė dar vieną atradimą - urvų sienos buvo išmargintos, be kitų užrašų ir simbolių, dar ir tamplierių simboliais! Tai reiškia, kad ordino riteriai iš tiesų buvo susiję su eretikais ir, gali būti, daugelį metų saugojo Šventąjį Gralį po Monsegiuro sunai­kinimo. Ranas, grįžęs iš ekspedicijos, parašė keletą knygų, kuriose bandė atsakyti į šiuos klausimus. Jis rašė, kad, deja, Šventojo Gralio taip ir ne­pavyko aptikti. Ir taip yra teigiama iki pat šių dienų. Tačiau ar iš tikrųjų tai tiesa? Pasiremiant paprasčiausia logika galima suabejoti šia išvada.
Tarkime, Ranas iš tiesų nerado Gralio. Ką darytų toks fanatiškas tyrinėtojas? Suprantama, organizuotų naują ekspediciją, tikėdamasis su­laukti sėkmės, arba, visiška i nusivylęs dėl nesėkmės, apleistų savo tyrimus. Tačiau Ranas nedarė nei vieno, nei kito! Jis toliau studijavo katarų istoriją, tačiau Gralio nebeieškojo - taip elgiasi tik žmogus, pasiekęs savo tikslą.
O jeigu Gralis vis tik buvo surastas? Kas trukdė Ranui paskelbti apie savo radinį? Apie tai galima tik spėlioti. Gali būti, kad Gralis turėjo kažkokios informacijos, kuri Ranui pasirodė pernelyg šokiruojanti, todėl jis ir delsė pranešti apie radinį. Gali būti, kad jis iš pradžių norėjo surinkti kuo daugiau duomenų ir savo atradimui suteikti tinkamą "apvalkalą“.
Kad ir kaip viskas buvo, 1934-ais metais, kai Hitleris Virtui parašė savo laišką (iš esmės - įsaky­mą), niekas negalėjo net įtarti, kad Gralis jau su­rastas ir jis yra pas Raną.
Norint tuo įsitikinti, pakanka perskaityti muitinės deklaraciją, kurią mokslininkas už­pildė 1929-ais metais, kirsdamas Prancūzijos- Vokietijos sieną. Tarp ki­tų daiktų joje paminėtas „varinis kati­las didelio galingumo garo įrenginiui“. Pagalvokite patys, kam archeologui buvo reikalingas garo katilas? Tik tam , kad būtų galima nuo pašalinių akių paslėpti gana stambų daiktą. Ko gero, tokiu būdu Gralis pateko į Vokietiją.
Rano knygos sudomino „Anenerbę“ ir patį Himlerį. Jam buvo pasiūlyta bendradarbiauti su institutu, o vėliau tapti ir etatiniu dar­buotoju. 1936-ais metais Oto Ranas oficialiai tapo SS nariu. Jaunas moks­lininkas tiesiog žaibiškai kopė karjeros laiptais. 1937-ais metais jis dalyvavo didelėje „Anenerbės“ ekspedicijoje į Islandiją, kurios metu buvo ieškoma legendinės Tulės žemės. Ranas ekspe­dicijos metu sprendė savo uždavinius - jis tolimoje šiaurinėje saloje ieškojo katarų pėdsakų. Šios paieškos buvo nesėkmingos.
1938-ais metais jaunas mokslinin­kas, darantis puikią karjerą, pateko į nemalonę. Jos priežastys tokios

pačios neaiškios, kaip daug kas neaiškaus au­dringame ir įvykių turtingame Rano gyvenime.
Apie tai, kodėl taip atsitiko, egzis­tuoja keletas versijų. Pirmoji versija teigia, kad Ranas SS gretose pabandė atkurti katarų religija, ir netgi pasiekė tam tikrų laimėjimų šioje srityje. Tai panašu į tiesą. Kaip teigė ne vienas bendraamžis, Ranas iš tikrųjų ėmė ty­rinėti katarų tikėjimą. Jeigu jis tai bū­tų daręs tyliai, neatkreipdamas dėme­sio, viskas būtų praėję pro šalį. Tačiau Ranas atvirai propagavo savo požiūrį, kuris rimtai kirtosi su Hitlerio teorija. Pavyzdžiui, mokslininkas teigė, kad reikia bet kokiais būdais išvengti karo Europoje.
Ranas parašė atsistatydinimo pareiškimą ir išėjo iš „Anenerbės“, lydimas daugybės melagingų gandų. Pagal vieną jų, mokslininko tėvai buvo žydai, pagal kitą, Ranas buvo apkaltintas homoseksualizmu.
Bet kokiu atveju jis be jokio gailesčio būtų įkalintas vienoje iš koncentracijos stovyklų, tačiau to neįvyko - Ranas liko laisvėje! Tiesa, artimiesiems mokslininkas skundėsi, kad nuolat jaučia grėsmę, jo gyvybė dideliame pavojuje.
Nuojauta neapgavo jaunojo moks­lininko. 1939-ųjų metų pavasarį, sli­dinėdamas kalnuose, pateko į sniego griūtį. Oficialioji versija - mirtis dėl nelaimingo atsitikimo - greitai buvo užgožta kitos, pusiau oficialios - sa­vižudybė. Priminsime, kad katarų re­ligijoje, priešingai nei krikščionybėje, savižudybė yra leidžiama, netgi be­veik skatinama, kaip būdas nutraukti nuodėmingą ir trumpalaikį žemiškąjį egzistavimą. Tačiau, panašu, ši versija buvo išplatinta tam, kad būtų nuslėpta ne savižudybė, o Oto Rano nužudy­mas.
O kur dingo Gralis? Atsakyti į šį klausimą lengviau, nei tai atrodo. XX amžiaus 4-o dešimtmečio pradžioje Vokietijoje pasklido gandai, kad SS ordino pilyje Vevelsburge saugo­mas, be kitų relikvijų, ir Gralis. Po Vokietijos pralaimėjimo buvo oficialiai paskelbta, kad pilies rūsiuose nebuvo aptikta nieko vertingo, o „Graliu“ buvo vadinamas didelis gabalas kalnų krištolo. Ar tai panašu į tiesą? Tiesą pasakius, ne...
Neseniai iškelta nauja prielaida, kur galėjo atsidurti paslaptingoji katarų relikvija - tai Siono vienuolynas. Pats vienuolynas tapo žinomas garsaus rašytojo Dano Brauno dėka. Savo bestseleryje autorius Siono vienuolyną pavertė organizacija, priešiška katalikų bažnyčiai. Tačiau iš tiesų viskas buvo atvirkščiai.
Savo tyrinėjimo metu Ranas aptiko katarų rankraščių, parašytų nežinomu šriftu. Po kelių mėnesių darbo jam pavyko iššifruoti šiuos dokumentus. Prieš nustebusio mokslininko akis atsivėrė naujos, jau atrodytų seniai užmirštos, istorijos pusės. Pasirodo, katarai turėjo ryšių ne vien tik su tamplieriais.
Eretikai turėjo visą „įtakos agentų“ tinklą - garsiuosius trubadūrus, ke­liaujančius muzikantus, dainavusius meilės dainas. Štai kaip savo atradimą aprašo pats Oto Ranas: „Kai mes kal­bame apie trubadūrų „meilės religiją", apie Graliui pasišventusius riterius, turime pabandyti atspėti, kas slepiasi už šių žodžių. Tuo metu žodžiu „meilė" buvo vadinama visiškai ne tas, ką mes vadiname šiandien.
Žodis „meile" (Amor) buvo šifras, savotiškas kodinis žodis. Skaitant šį žodį iš dešinės į kairę, tai yra Roma. Tai reiškia, kad šis žodis, kaip jis buvo parašytas, prieštaravo Romai, viskam, ką įkūnijo Roma.
Be to, žodį „amor“ galima padalinti į dvi dalis: „A mor“ (be mirties), reiš­kia nemirtingumą, amžiną gyvenimą. Tai - ezoterinė krikščionybė. Štai kodėl Roma sugriovė katarų, tamplierių, Gralio saugotojų Meilę (Amor)“.
Šiuose tekstuose buvo nurody­tos ir jėgos, priešingos katarams. Pastarosioms buvo priskirtas paslap­tingasis Siono vienuolynas, kuriam buvo skirta didžioji dalis užšifruotų rankraščių. Ranas ėmėsi juos tyrinėti ir aptiko dalį Europos istorijos, kruopščiai slepiamos nuo mūsų akių.
Pasirodo, Siono vienuolynas - tai slaptas ordinas, veikiantis kartu su ka­talikų bažnyčia. Jeigu bažnyčia veikia atvirai, tai Siono vienuolynas - ypač įslaptinta draugija, nevaržanti savęs tikėjimo žodžio skleidžiamomis tie­somis. Vienuolyno veiklos uždavinys buvo tai, su kuo negalėjo susidoroti oficialioji bažnyčia - pasiekti pilną žmonių protų ir širdžių kontrolę.
Netrukus po sukūrimo XI amžiuje Siono vienuolynas pabandė įkurti savo valstybę ir tam pasirinko Palestinos žemes. Garsieji Kryžiaus žygiai, buvo inicijuoti ir finansuoti būtent šios or­ganizacijos. Kryžiuočiams vadovavę karaliai iš tikrųjų buvo aukštus postus Siono vienuolyne užimantys asmenys.
Kai bandymui sukurti valstybę sutrukdė arabai (šioje vietoje tinka pasakyti, kad nuo to laiko Siono vienuolynas nuožmiai kovoja su islamu: šiuolaikinis itampos židinys Artimuosiuose Rytuose - tai šio vienuolyno veikios rezultatas), vienuolyno vadovybė nusprendė organizuoti savo „slaptą valstybę".
Beje, kai kurie asmenys nepanoro padėti vienuolynui siekti nešvarių tikslų ir išstojo iš vienuolyno bei orga­nizavo katarų judėjimą. Suprantama, jie buvo pasmerkti sunaikinimui dėl dviejų priežasčių - pernelyg daug žinojo ir priešinosi. Kai katarai buvo sutriuškinti, ordinui iškilo naujas pa­vojus.
Tamplierių riteriai, iš pradžių buvusi pagrindine ordino karine jėga, sukilo ir ėmė pretenduoti į savarankiškumą. Tamplierius taip pat teko sunaikinti. Tik po šių įvykių ordine buvo įvyk­dyta vidinė reforma, kuri galutinai įtvirtino jo pagrindus.

Ordinui vadovauja Didysis ma­gistras. Šias pareigas užėmė daug nepaprastų ir visiems gerai žinomų asmenybių - Sandras Botičelis, Leonardas da Vinčis, Izaokas Niutonas, Viktoras Hugo, Klodas Debiusi. Magistrą supa siauras artimųjų ratas - taip vadinami Regintys, ir tik jie žino, kas va­dovauja ordinui. Žemesnis lygis - Išrinktieji - tai tie, kurie nežino Didžiojo magistro, tačiau pakanka­mai gerai susipažinę su ordino vei­kla. Šie du lygiai iš esmės ir sudaro ordino pagrindą. Į ordiną patenka tik kruopščiai atrinkti žmonės, ku­rie iš ordino išeina tik vieninteliu atveju - po mirties.
Dveji žemieji sluoksniai - tie, kurie tarnauja Siono vienuolynui, neįtarda­mi apie tikruosius jo tikslus ir užda­vinius. Tai žmonės, turintys valdžią (politikai, finansininkai, karo vadai), ir taip vadinama „patrankų mėsa“, t.y. paprasčiausi žmogiškieji resursai.
Visiškai nėra atsitiktinumas tai, kad po to, kai Prancūzija 1940-ais metais buvo sutriuškinta, Vokietija okupavo tik šiaurinę šalies dalį, o pietinę pa­liko marionetinei Peteno vyriausybei. Sprendžiant pagal turimus duomenis, tiek Petenas, tiek jo kabineto vadovas Lavalis buvo Siono vienuolyno valios vykdytojai. Apie tai liudija energinga veikla, kurią Siono vienuolynas Pietų Prancūzijoje išvystė 5-o dešimtmečio pradžioje.
Vienuolynas buvo tampriai susi­jęs su „Anenerbe“ - pirmiausia, per konkrečius instituto darbuotojus, kurie priklausė ordino Išrinktiesiems. Įdomu tai, kad Siono vienuolynas aktyviai veikė ir Vakarų Europos ša­lyse - antihitlerinės koalicijos narėse. Ko gero, tai ir paaiškina siekį nuslėpti kai kuriuos Trečiojo reicho istorijos faktus.

Kiek giliai Ranas sugebėjo sužinoti apie Siono vienuolyno paslaptis? Šito, greičiausiai, mes niekada nesužinosi­me. Bet kokiu atveju, jis sužinojo pakankamai daug, kad pasmerktų save neišvengiamai žūčiai. Su savimi į ka­pą Ranas nusinešė daugybę paslapčių, kurias įminti bandome iki šių dienų.
Siono vienuolyno nariu Išrinktuoju, jeigu ne Reginčiuoju - buvo Haushoferis, busimojo fiurerio dvasinis vadovas. Sprendžiant iš visko, būtent jis pasiūlė ordinui palaikyti Hitlerį.
Istorikai iki šiol stebisi: kaip galėjo mažytė nacionalistinė partija, turinti daugybę konkurentų, per keletą metų pasiekti neregėtų aukštumų? Kas pri­vertė pramonininkus ir finansininkus jai skirti milijonines sumas? Panašu, kad tai galima paaiškinti tik Siono vienuolyno įtaka - daugiau niekuo.
Ar šiandien egzistuoja Siono vie­nuolynas? Vargu ar ši slapta organi­zacija galėjo dingti be pėdsakų. O senovinės relikvijos, be abejo, randasi Vatikano slėptuvėse - toliau nuo pa­šalinių akių.

PANAŠŪS STRAIPSNIAI:
Kategorija: Sąmokslo teorijos, Gandai | Patalpino: Rolando (07.01.2015) | Autoriai: Mįslės ir Faktai |
Просмотров: 1800 | Рейтинг: 0.0/0

Pasidalinkite straipsniu su visais, jums vienas paspaudimas, o mums malonumas.

// Rekomenduojamevisos naujienos

ufospace
Žemės drebėjimai gali „iškepti“ Žem...

Mokslininkai priėjo išvadą, kad žemės dr... (729)
ufospace
Mėsėdžiams pasninkas būtinas...

Ar ne keistai atrodo gausiai parduotuvės... (782)
ufospace
Šaltas dušas „Jūros periodo parko“ ...

Panašu, jog svajones apie tikrą Jūros pe... (904)
ufospace
Naciai projektavo ginklą, kuriuo ke...

Dar ir šiandien tai skamba kaip fanta... (789)

ufospace
Grigorijus Rasputinas prognozuoja p...

Prieš bemaž šimtą metų rusų mistikas Gri... (1305)
ufospace
Mongolijoje bandoma įminti milžiniš...

Mongolijos ir Rusijos mokslininkai bando... (810)
ufospace
Jau 6 m. Maskvos Šeremetjevo oro uo...

Rusijos leidinys „Moskovskij komsomolec“... (834)
ufospace
Naktį su Žeme prasilenkė futbolo ai...

Naktį į antradienį netoli Žemės praskrie... (548)
ufospace
Nežemiškos kilmės ežerai Rusijoje...

Rusijoje egzistuoja... (1803)
ufospace
Mobilusis telefonas egzistavo jau 1...

Atskleista paslaptis video ir nuotrau... (837)

Всего комментариев. Iš viso komentarų: 0
avatar

Kategorijosvisos naujienos